Punktų sąrašas

Negalime neigti, kad dar daug ką reikia padaryti. Kartą – galbūt žvelgdamas į subrendusių kviečių laukus – Jėzus tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“²⁴ Dabar, kaip ir tada, trūksta darbininkų, kurie pakęstų „dienos ir kaitros naštą“²⁵. O jeigu mes, darbininkai, nebūsime ištikimi, įvyks tai, apie ką kalbėjo pranašas Joelis: „Laukai nuniokoti, gedi žemė, nes javai sunaikinti, naujo vyno nebuvo, aliejus išseko. Baisėkitės, jūs artojai, aimanuokite, vynininkai, kviečių ir miežių, nes laukų derlius pražuvo.“²⁶

Nebus jokio derliaus, jeigu nebūsime pasirengę nuolat nesavanaudiškai dirbti, galbūt be galo ilgai ir vargingai: išarti žemę, pasėti sėklas, išravėti piktžoles, prinokinti ir iškulti. Dievo karalystė kuriama istorijoje ir laike. Viešpats patikėjo šią užduotį kiekvienam iš mūsų, ir nė vienas negali jaustis nuo jos atleistas. Šiandien, matydami ir adoruodami Kristų Eucharistijoje, prisiminkime, kad dar ne metas ilsėtis, darbo diena dar tęsiasi.

„Patarlių knygoje“ rašoma: „Kas dirba savo žemę, turės duonos iki soties.“²⁷ Pritaikykime šį pasakymą savo dvasiniam gyvenimui. Jeigu nedirbsime Dievo žemės, nebūsime ištikimi savo dieviškos tarnystės kitiems misijai, nepadėsime kitiems pažinti Kristaus, bus labai sunku suprasti, kas yra eucharistinė Duona. Niekas nevertina to, kas nekainuoja pastangų. Kad vertintume ir mylėtume Šventąją Eucharistiją, turime sekti Jėzaus keliu: turime būti lyg tas grūdas, turime numirti sau ir prisikelti pilni gyvenimo, nešdami gausų derlių – šimteriopą derlių!²⁸

Kristaus kelią galima apibūdinti vienu žodžiu: mylėti. Mylėti – tai turėti didžiulę širdį, dalytis aplinkinių rūpesčiais, mokėti atleisti ir suprasti. Turime aukotis kartu su Jėzumi už visas sielas. Jeigu mylėsime Kristaus širdimi, išmoksime tarnauti kitiems ir su meile, atvirai ginsime tiesą. Jeigu norime šitaip mylėti, kiekvienas iš savo gyvenimo turime išrauti viską, kas kliudo gyventi Kristaus gyvenimą. Turime išrauti prisirišimą prie patogumų, pagundą elgtis savanaudiškai, polinkį nuolat būti dėmesio centre. Tik patys gyvendami Kristaus gyvenimą, galime jį perteikti kitiems. Tik išgyvendami kviečio grūdo mirtį, galėsime dirbti pasaulio širdyje, keisti jį iš vidaus, daryti jį vaisingą.

Baigiasi liturginiai metai. Šventojoje altoriaus Aukoje Tėvui naujai aukojame Kristaus Auką, šventumo ir malonės, teisingumo, meilės ir taikos Karalystės Karaliaus Auką, kaip netrukus skaitysime dėkojimo Giesmėje¹. Visi savo sielose patiriate didžiulį džiaugsmą, mąstydami apie šventąjį mūsų Viešpaties žmogiškumą. Jis yra Karalius su kūniška, kaip ir mūsų, širdimi. Jis yra visos visatos ir kiekvieno kūrinio Kūrėjas, tačiau dėl to Jis neprimeta savo karaliavimo. Tyliai rodydamas savo rankų žaizdas, Jis maldauja nors trupučio meilės.

Kodėl tad tiek daug žmonių į Jį nekreipia dėmesio? Kodėl tebegirdime žiaurų atmetimą: nolumus hunc regnare super nos² – nenorime, kad šitas mus valdytų? Pasaulyje yra milijonai žmonių, atmetančių Jėzų Kristų. Visgi greičiau jie atmeta Jo šešėlį, nes nepažįsta Kristaus. Jie nematė, koks gražus yra Jo veidas, jie neįsivaizduoja, koks nuostabus yra Jo mokymas.

Tokia liūdna padėtis tik didina mano užsidegimą atsiteisti mūsų Viešpačiui. Kai girdžiu šį nesibaigiantį protestą, išreikštą ne vien žodžiais, bet ir gėdingais veiksmais, norisi sušukti: Oportet illum regnare!³ – Jis gi turi karaliauti!

Pasipriešinimas Kristui

Daugelis žmonių nenori, kad Kristus karaliautų. Jie priešinasi tūkstančiais būdų: savo pasaulėžiūra, papročiais, mokslu ir menais. Net pačiame Bažnyčios gyvenime! „Aš nekalbu apie tuos niekšus, – sako šventasis Augustinas, – kurie burnoja prieš Kristų savo liežuviais. Išties yra mažai burnojančių lūpomis ir daugybė tokių, kurie burnoja prieš Jį savo elgesiu.“⁴

Kai kuriuos žmones erzina net posakis „Kristus Karalius“. Jie naiviai prieštarauja šiems žodžiams, tarsi apie Kristaus karaliavimą būtų galima mąstyti politiniais terminais. Kita vertus, jie atsisako pripažinti Kristų Karaliumi, nes tuomet reikėtų priimti atitinkamus įstatymus. O tokių įstatymų jie priimti nenori. Jie net neatsiveria nuostabiam artimo meilės priesakui. Jų ambicijos tarnauja tik jų pačių savanaudiškumui.

Jau daugelį metų Viešpats ragino mane kartoti tylų šauksmą: Serviam! – Tarnausiu! Prašykime Jo sustiprinti mūsų troškimą atsiduoti, būti ištikimais ten, kur esame, priimti Jo dievišką kvietimą natūraliai, be triukšmo ir be noro pasirodyti. Padėkokime Jam iš pačios širdies gelmių. Melsimės Jam kaip Jo pavaldiniai, kaip Jo sūnūs! Tada mūsų burnos prisipildys pieno ir medaus. Mums bus saldu kalbėti apie Dievo Karalystę, apie Jo paties mums iškovotą laisvės Karalystę⁵.

Kristus – pasaulio Viešpats

Norėčiau, kad pamąstytume apie tai, jog šis Kristus, kurio gimimą regime Betliejuje, šis mielas Vaikelis yra pasaulio Viešpats. Per Jį visa buvo sukurta danguje ir žemėje, Jis sutaikė visą kūriniją su Tėvu ir per kraują, išlietą ant kryžiaus, atkūrė taiką tarp dangaus ir žemės⁶. Šiandien Kristus karaliauja Tėvo dešinėje. Nustebusiems mokiniams, besižvalgantiems į debesis po Viešpaties dangun žengimo, du angelai baltais drabužiais pasakė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“⁷

Per Jį karaliai išlaiko savo valdžią⁸, tačiau žmogiškoji karalių valdžia nėra amžina. O štai Kristaus Karalystė tveria „per amžių amžius“⁹. „Jo Karalystė yra amžina karalystė ir Jo viešpatavimas tveria per kartų kartas.“¹⁰

Kristaus Karalystė nėra vien žodžių junginys ar iškilmingas vaizdinys. Kristus yra gyvas. Jis gyvas. Jis, kaip žmogus, turi įsikūnijimu prisiimtą kūną. Šlovingasis kūnas, prisikėlęs po mirties, per Žodžio Asmeniškumą ir toliau gyvuoja drauge su žmogiškąja siela. Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, gyvena ir karaliauja. Jis yra pasaulio Viešpats. Visa, kas gyva, savo egzistenciją palaiko tik Jo dėka.

Kodėl tada Jis nepasirodo visa savo didybe? Todėl, kad Jo Karalystė „ne iš šio pasaulio“¹¹, nors ir yra šiame pasaulyje. Jėzus taip atsako Pilotui: „Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“¹². Klydo tie, kurie tikėjo, kad Mesijas turės laikiną ir regimą valdžią. „Iš tiesų Dievo Karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.“¹³

Tiesa ir teisingumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Tokia yra Kristaus karalystė: žmones gelbstintis Dievo veikimas, kuris pasieks kulminaciją istorijos pabaigoje, kai Viešpats nusileis iš Rojaus aukštumų surengti paskutinį žmonių teismą.

Mokydamas žemėje Kristus nepaskelbė jokios politinės programos. Jis pasakė: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus Karalystė.“¹⁴ Jis liepė savo mokiniams skelbti šią Gerąją Naujieną¹⁵ ir mokė juos melstis už tai, kad šioji Karalystė ateitų¹⁶. Dievo Karalystė ir Jo teisumas – tai šventas gyvenimas. Štai ko turime siekti pirmiausia¹⁷. Tai vienintelis iš tiesų reikalingas dalykas¹⁸.

Išgelbėjimas, kurį skelbia Viešpats Jėzus Kristus, yra kiekvienam skirtas kvietimas: „Su dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį.“¹⁹ Mūsų Viešpats parodo, kad „Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų“²⁰.

Išsigelbėti gali kiekvienas žmogus, jeigu tik jis laisvai atsilieps į mylinčio Kristaus reikalavimus atgimti iš naujo²¹, tapti vaikiškos dvasios²², vengti visko, kas atitolina mūsų širdis nuo Dievo²³. Jėzus nori veiksmų, ne vien žodžių²⁴. Jis nori ryžtingų pastangų, nes tik tas, kuris kovoja, pelnys amžinąjį palikimą²⁵.

Jo Karalystė nepasieks tobulybės žemėje. Galutinis išgelbėjimo arba pasmerkimo nuosprendis bus priimtas ne čia. Panašiai kaip sėja²⁶, kaip garstyčios grūdelio augimas²⁷. Pabaiga primins žvejybą, kai ištraukiamas tinklas, pilnas žuvų. Jos visos bus išverstos ant smėlio ir perskirtos į gyvenusias teisų gyvenimą ir į dariusias bloga²⁸. O kol gyvename čionai, dangaus Karalystę galima palyginti su raugu, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų ir nuo jo viskas įrūgo²⁹.

Tie, kurie supranta Kristaus siūlomą dangaus Karalystę, puikiai žino, kad verta viską aukoti jai įgyti. Tai perlas, kurį pirklys įsigyja, pardavęs visą savo turtą, tai dirvoje randamas lobis³⁰. Dangaus Karalystę laimėti sunku. Niekas negali būti tikras, kad ją pasieks³¹, tačiau nuolankus atgailaujančiojo šauksmas gali plačiai atverti duris malonei. Vienas iš vagių, nukryžiuotų kartu su Jėzumi, maldavo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“³²

Jo karaliavimas mūsų sieloje

Mūsų Viešpatie ir mūsų Dieve: koks didis Tu esi! Tu suteiki mūsų gyvenimui antgamtinę prasmę ir rodai dieviškąjį gailestingumą. Savo Sūnaus meile Tu įkvepi mus visomis jėgomis, visa siela ir kūnu tarti: Oportet illum regnare! Ir tai darome, nepaisydami savo silpnybių, nes Tu žinai, kad esame iš molio nulipdyti kūriniai. Vaje, kokie kūriniai! Ne tik mūsų kojos³³, bet ir širdis, ir galva taip pat iš molio. Vien dėl Tavęs pajuntame dievišką virpulį.

Kristus pirmiausia turi karaliauti mūsų sielose. Tačiau ką atsakytume, jei Jis paklaustų: „Ką gi tu darai, kad Aš įsiviešpataučiau tavo sieloje?“ Atsakyčiau: pirmiausia reikia gausios Jo malonės. Tik šitaip kiekvienas mano širdies tvinksnis ir kiekvienas atodūsis, pats nereikšmingiausias žvilgsnis, paprasčiausias žodis ar jausmas virs hosanna Kristui Karaliui.

Turime būti nuoseklūs, jeigu tikrai stengiamės, kad Kristus karaliautų. Visų pirma, turime atiduoti Jam savo širdį. Nepadarius to, kalbėti apie Kristaus Karalystę būtų visiškai tuščias ir bergždžias dalykas. Tokios kalbos neturėtų jokio krikščioniškai realaus pagrindo. Tai tarsi rodyti neegzistuojančio tikėjimo regimybę. Tuomet, siekdami žmogiškos naudos, piktnaudžiautume Dievo vardu.

O jeigu Jėzaus karaliavimas mano ir tavo sieloje reikštų, kad Jis iš anksto turėtų joje rasti tobulą vietą, tada tikrai būtų pagrindo pulti į neviltį. Tačiau „nebijok, Siono kalno dukra: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio“³⁴. Matote? Jėzui ir vargingas gyvulėlis gali atstoti sostą. Nežinau, kaip jūsų, bet manęs nežemina tas pripažinimas, kad Viešpaties akyse esu nešulinis gyvulys: „<...> tavo akyse buvau labai kvailas, kaip koks keturkojis – nesupratingas. Bet aš visuomet su tavimi būti noriu, laikai tu mane paėmęs už rankos“³⁵ ir už apynasrio. Pamėginkime prisiminti, kaip atrodo asilas, ypač dabar, kai jų mažai belikę. Ne koks senas, užsispyręs ir piktas, kuris įspirs jums, kai nesitikėsite, bet jaunas, su stačiomis kaip antenos ausimis. Jis minta liesu ėdesiu, sunkiai dirba ir bėgioja ryžtingais bei linksmais žingsneliais. Yra šimtai gražesnių, sumanesnių ir stipresnių gyvulių. Tačiau Kristus pasirinko asilą triukšmingai sveikinančioms minioms pasirodyti kaip karalius. Nes Jėzui yra svetimas gudrus išskaičiavimas, šaltų širdžių žiaurumas, patrauklus, bet tuščias grožis. Jam patinka jaunos širdies linksmumas, paprastas žingsnis, nuoširdus balsas, šviesios akys, dėmesys Jo šiltam žodžiui ir patarimui. Štai kaip Jis karaliauja sieloje.

Karaliauti tarnaujant

Jeigu leisime Kristui viešpatauti savo sieloje, netapsime valdingi. Greičiau pradėsime visiems tarnauti. Kaip man patinka šis žodis: tarnavimas! Reikia tarnauti savo karaliui, o per Jį ir visiems, kuriuos Jis atpirko savo krauju. O kad mes, krikščionys, mokėtume tarnauti! Prašykime Dievo pagalbos, kad įgyvendintume savo pasiryžimą išmokti tarnauti. Tik per tarnystę galima pažinti ir mylėti Kristų, kaip ir padėti kitiems Jį atrasti bei pamilti.

O kaip Jį parodysime sieloms? Savo pavyzdžiu. Savanoriškai tarnaudami Jėzui Kristui, turime tapti Jo liudytojais visuose savo darbuose, nes Jis yra mūsų gyvenimo Viešpats, vienintelė ir galutinė mūsų egzistencijos priežastis. Kai būsime savo tarnyste Jį paliudiję, sugebėsime mokyti ir žodžiais, remdamiesi doktrina. Šitaip darė ir pats Kristus: coepit facere et docere³⁶. Jis pirmiausia mokė veiksmais, o tik paskui skelbė savo dieviškąjį mokymą.

Jeigu norime tarnauti kitiems dėl Kristaus, turime būti labai žmogiški. Jeigu savo gyvenimą nužmoginsime, Dievas iš jo nieko nepastatys, nes Jis neskatina netvarkos, savanaudiškumo ar despotizmo. Turime visiems atleisti, visus pateisinti. Bet neteisybės nevadinsime teisingumu – nesakysime, kad Dievo įžeidimas nėra Dievo įžeidimas, kad blogis yra gėris. Bet, susidūrę su blogiu, neatsakysime blogiu, o greičiau pagrįstu mokymu ir gerais veiksmais blogį paskandinsime gerume³⁷. Štai kaip Kristus karaliaus mūsų ir aplinkinių žmonių sielose.

Kai kurie žmonės stengiasi pasaulyje sukurti taiką ir tuo pat metu nediegia savo širdyje Dievo meilės, nenori iš meilės Dievui tarnauti žmonėms. Kaipgi jie galėtų pasiekti taiką? Kristaus duodama taika yra Kristaus Karalystės taika, o mūsų Viešpaties Karalystė grindžiama dieviškosios meilės antplūdžiu ir šventumo troškimu, nuolankiu pasirengimu priimti malonę ir nuolatinėmis pastangomis kurti teisingumą.

Kristus – žmogiškos veiklos centras

Tai įmanoma, tai nėra tuščia svajonė. Jeigu tik pasiryžtume priimti į savo širdis Dievo meilę! Kristus, mūsų Viešpats, buvo nukryžiuotas – nuo Kryžiaus aukštumų Jis atpirko pasaulį, šitaip atkurdamas taiką tarp Dievo ir žmogaus. Jėzus visiems primena: et ego, si exaltatus fuero a terra, omnia traham ad meipsum³⁸. Jeigu kiekvieną akimirką, atlikdami savo pareigą, liudydami visuose svarbiuose ir, atrodytų, ne tiek svarbiuose dalykuose, iškelsite mane į visos žmogiškos veiklos viršūnę, – sako Jis, – visa patrauksiu prie savęs – omnia traham ad meipsum. Mano Karalystė tarp jūsų taps tikrove!

Kristus, mūsų Viešpats, tebenori išgelbėti žmones ir visą kūriniją – šį Dievo sukurtą ir gerą pasaulį. Dieviškąją kūrinijos harmoniją suardė Adomo įžeidimas, žmogiškos puikybės nuodėmė.

Tačiau atėjus laiko pilnatvei, Dievas Tėvas atsiuntė savo vienatinį Sūnų, Šventosios Dvasios veikimu per Mergelę Mariją įsikūnijusį, kad atkurtų taiką, kad atpirktų žmogaus nuodėmes ir kad adoptionem filiorum reciperemus³⁹ – taptume Dievo vaikais, galinčiais dalyvauti vidiniame Dievo gyvenime. Šitaip naujasis žmogus, naujoji Dievo vaikų linija⁴⁰ įgalinama išlaisvinti visą visatą iš netvarkos, atkuriant kūriniją Kristuje⁴¹, visa sutaikiusiame su Dievu⁴².

Padaryti, kad Kristaus Karalystė taptų tikrove, panaikinti neapykantą ir žiaurumą, skleisti žemėje stiprų, raminamą meilės balzamą – toks yra mūsų, krikščionių, pašaukimas, toks mūsų apaštalinis uždavinys, toks visą sielą apimantis troškimas. Prašykime šiandien savo Karalių padaryti mus nuolankiais ir karštais dieviškojo darbo bendradarbiais, taisančiais, kas sulaužyta; gelbstinčiais, kas prarasta; tvarkančiais, ką žmogus sumaišė; grąžinančiais tikslą tiems, kurie išklydo iš teisingo kelio; atkuriančiais visos kūrinijos harmoniją.

Gyventi krikščionišku tikėjimu reiškia įsipareigoti tęsti Jėzaus Kristaus misiją tarp žmonių. Kiekvienas privalome būti alter Christus, ipse Christus – kitas Kristus, pats Kristus. Tiktai šitaip galime imtis šio didžiojo darbo, šio begalinio, nesibaigiančio uždavinio visas žemiškąsias realijas pašventinti iš vidaus, įmaišant į jas Atpirkimo raugą.

Niekada nekalbu apie politiką. Nepritariu, kad krikščionybė pasaulyje turėtų tapti politiniu ir religiniu sąjūdžiu. Tai būtų tikra beprotybė, net jeigu ją pateisintų troškimas skleisti Kristaus dvasią visose žmogaus veiklos srityse. Mums tereikia diegti Dievo dvasią į kiekvieno be išimties žmogaus širdį. Pasistenkime kalbėti kiekvienam krikščioniui, kad jis sugebėtų pavyzdžiu ir žodžiu liudyti savo išpažįstamą tikėjimą visomis aplinkybėmis: ne tik nulemtomis jo padėties Bažnyčioje ar pasaulietiniame gyvenime, bet visais kasdien besimainančio gyvenimo atvejais.

Krikščionis turi visas teises gyventi žmonių pasaulyje. Jeigu jis leis Kristui gyventi ir karaliauti savo širdyje, visuose jo darbuose labai stipriai veiks gelbstinčioji Viešpaties jėga. Visai nesvarbu, koks jo socialinis statusas, žemas ar aukštas, kaip įprasta sakyti. Juk tai, kas mums atrodo labai svarbus laimėjimas, gali būti labai menka Dievo akyse, o tai, ką laikome maža ar nereikšminga, krikščioniškais terminais, gali pasirodyti šventumo ir tarnystės viršūnė.