Punktų sąrašas

Apsimarinimas – tarsi gyvenimo druska

Siekdamas šventumo, paprastas krikščionis, ne vienuolis, neatsižada pasaulio, nes pasaulis – tai vieta, kurioje jis susitinka Kristų. Jam nereikia abito ar kokių nors kitokių išorinių skiriamųjų ženklų. Visi jo pasišventimo ženklai yra vidiniai: gyvenimas Dievo akivaizdoje ir apsimarinimo dvasia. Iš tikrųjų tėra tik vienas dalykas, nes apsimarinimas yra ne kas kita, kaip juslių malda.

Krikščioniškasis pašaukimas – tai pašaukimas aukotis, atgailauti ir išpirkti kaltę. Turime išpirkti savo kaltes – juk tiek kartų esame nusigręžę nuo Dievo veido! – taip pat ir visos žmonijos nuodėmes. Turime nė kiek neatsilikdami sekti įkandin Kristaus, „visuomet nešiodami savo kūne Jėzaus merdėjimą“, Jo pasiaukojimą, Jo nusižeminimą ant Kryžiaus, „kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“⁴⁴. Mūsų kelias yra aukojimosi kelias. Šitaip aukodamiesi įgyjame gaudium cum pace – džiaugsmą ir ramybę.

Į pasaulį nežvelgiame liūdnai. Anksčiau kai kurie šventųjų biografai, aprašydami Dievo tarnų gyvenimą, norėjo bet kokia kaina pabrėžti neįprastus dalykus, lydinčius šventuosius nuo ankstyviausių lopšio dienų. Šitaip jie greičiausiai netyčia bus padarę krikščioniškajai katechezei meškos paslaugą. Antai pasakojama, kad šventieji kūdikystėje neverkę arba atgailos dvasioje atsisakydavę penktadieniais motinos pieno... Bet juk mes, ir tu, ir aš, atėjome į šį pasaulį, kaip Dievas buvo numatęs, rėkdami ir godžiai maitinomės motinos pienu, visiškai nepaisydami jokių Gavėnių ar pasninkų…

Dabar visą parą nuolat pasikartojančioje kasdienybėje su Dievo pagalba išmokome pajusti spatium verae poenitentiae – tikrą atgailą. Būtent tokiomis akimirkomis pasiryžome emendatio vitae – pataisyti savo gyvenimą. Tai yra pasiruošimas priimti Dievo malonę ir Šventosios Dvasios įkvėpimus sieloje. O su šia malone, kartoju, aplanko gaudium cum pace – džiaugsmas, ramybė ir ištvermė kelyje⁴⁵.

Apsimarinimas yra mūsų gyvenimo druska. O geriausias apsimarinimas yra tas, kuris per mažus dienos reikalus nugali kūno geismus, akių geismus ir gyvenimo puikybę. Tai apsimarinimas, kuris nekenkia kitiems, bet, priešingai, padeda mums būti jautresniems, supratingesniems ir atviresniems bendraujant su kitais. Nesi apsimarinęs, jeigu esi priekabus, jeigu nuolat galvoji tik apie save, jeigu žemini kitus, jeigu nesugebi atsisakyti to, kas nereikalinga ar kartais nėra būtina, jeigu puoli į neviltį, kai tik kas nors atsitinka ne taip, kaip tikėjaisi. Kita vertus, jau esi apsimarinęs, jeigu sugebi tapti „visiems viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kurie išsigelbėtų“⁴⁶.

Tikrai išgyventi šventąsias Mišias – reiškia nepaliaujamai melstis ir būti įsitikinusiam, kad kiekvienam iš mūsų jos yra asmeninis susitikimas su Dievu. Garbiname Jį, šloviname Jį, prašome Jo, Jam dėkojame, atsiteisiame už savo nuodėmes, apsivalome, jaučiamės tapę Kristuje viena su visais krikščionimis.

Gal kartais suklūstame, kaip galėtume atsiliepti į šią Dievo meilės didybę? Galbūt norėtųsi matyti aiškiai išdėstytą krikščioniško gyvenimo programą. Atsakymas paprastas ir pasiekiamas visiems ištikimiesiems: su meile dalyvauti šventosiose Mišiose, mokytis per jas asmeniškai bendrauti su Dievu, nes ši Auka apima visa, ko iš mūsų prašo Dievas.

Leiskite man priminti liturginių veiksmų eigą – tai, ką jūs ir patys patyrėte daugybę kartų. Šiuose veiksmuose dalyvaujantis ir atidžiai mus stebintis Viešpats tikrai gali parodyti kiekvienam iš mūsų taisytinus gyvenimo aspektus, ydas, kurias turėtume išrauti, kad ugdytumės brolišką žvilgsnį į visus žmones. Kunigas prisiartina prie Dievo altoriaus – „Dievo, kuris teikia mums džiaugsmingą jaunystę“. Šventosios Mišios prasideda džiaugsmo giesme, nes Dievas yra čia, su mumis. Tas džiaugsmas parodomas Jį su meile atpažįstant, kai kunigas bučiuoja altorių, Kristaus simbolį ir šventųjų priminimą – tą mažą pašventintą paviršių, nes būtent ant jo sudabartinamas nenusakomos vertės sakramentas.

Malda Confiteor („Prisipažįstu“) parodo mūsų menkystę. Ji nėra abstraktus kaltės priminimas, bet realus nuodėmių išpažinimas. Štai kodėl kartojame: Kyrie, eleison, Christe eleison – Viešpatie, pasigailėk, Kristau, pasigailėk. Jeigu mums reikalingą atleidimą turėtume gauti dėl savo pačių nuopelnų, mus apimtų kartus liūdesys. Bet iš dieviškojo gerumo atleidimą gauname dėl paties Dievo gailestingumo. Mes šlovinam Jį Gloria! – nes „Tu vienas šventas, Tu – vienatinis Viešpats, Tu – pats didingiausias, Jėzau Kristau, su Šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbei“^***.