Punktų sąrašas

Teisė į privatumą

Grįžkime prie neregio išgydymo scenos. Jėzus Kristus atsakė mokiniams, kad neregio nelaimė nėra jo nuodėmių pasekmė, bet galimybė pasirodyti Dievo galybei. Ir Jėzus veikia nuostabiai paprastai, o aklasis praregi.

Paradoksas tas, kad išgydymas ne tik šio žmogaus laimės, bet ir jo vargų pradžia. Jo jau nebepaliks ramybėje. Pirmiausia „kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį“¹¹. Evangelijoje nesakoma, kad jie džiaugėsi išgydymu, bet teigiama, kad jie negalėjo tuo patikėti, nors buvęs neregys įtikinėjo anksčiau buvęs aklas, o dabar matąs. Užuot palikę jį ramybėje džiaugtis savo nauja laime, jie tempia jį pas fariziejus, kurie vėl kamantinėja, kaip čia taip galėję atsitikti. Jis dar kartą atsako: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu.“¹² O fariziejai stengiasi įrodyti, jog to, kas įvyko – o tai, žinoma, buvo malonė ir didelis stebuklas – iš viso nebuvo. Vieni griebiasi smulkių, veidmainiškų ir nelogiškų argumentų: tas žmogus gydęs per šabą, o kadangi dirbti per šabą draudžiama, todėl jie apskritai neigią šį stebuklą. Kiti imasi to, ką šiandien pavadintume tardymu. Pirmiausia jie kreipiasi į neregio gimdytojus: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“¹³ Vyresnybės baimė paskatina tėvus apsidrausti: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save.“¹⁴

Tie, kurie tardo, negali patikėti, nes jie tiesiog nenori tikėti. „Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: <...> Mes žinome, kad tas žmogus – Jėzus Kristus – nusidėjėlis.“¹⁵

Šis šventojo Jono pasakojimas keliais žodžiais tiksliai atskleidžia, kaip negailestingai paminama kertinė ir prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė į pagarbų elgesį.

Ši tema aktuali ir mums. Ir šiandien būtų visai nesunku rasti pavyzdžių, kai iš agresyvaus smalsumo liguistai kišamasi į kitų žmonių asmeninį gyvenimą. Minimalus teisingumas reikalauja, jog, net ir tiriant numanomą prasižengimą, būtų paisoma atsargaus ir blaivaus požiūrio, kad nusikaltimo galimybė iš anksto nebūtų laikoma tikrove. Suprantama, jog tokį nesveiką smalsumą iki smulkmenų nagrinėti ne tik uždraustus, bet ir pageidaujamus veiksmus turime vadinti iškrypimu. Kiekvieno asmens orumą ir teisę tylėti būtina ginti nuo tokių žmonių, kurie it kokie verslininkai įtarinėja kitus arba kišasi į kitų asmeninį gyvenimą. Visi sąžiningi žmonės, tiek krikščionys, tiek nekrikščionys, dažniausiai sutaria dėl šių visuotinių vertybių: noro būti savimi, vengti perdėto dėmesio, teisingumo ir padorumo dėlei neviešinti šeimos vargų, džiaugsmų bei skausmų. Pabrėžtina, jog privatumas apima ir teisę daryti gera neviešinant darbų, vien iš meilės, nejaučiant poreikio skelbti savo tarnystės neturtingiems nuopelnų, drauge apsaugant savo sielą nuo nesantūrių ir suktų, negailestingai besityčiojančių žvilgsnių, nieko nežinančių ir žinoti nenorinčių apie vidinius gyvenimo siekius.

Kaip sunku išvengti šio tiesiog dvokiančio įkyrumo! Dabar yra daugybė būdų neduoti žmogui ramybės. Turiu omenyje ne tik techninius būdus, bet taip pat priimtas diskusijos formas, kurioms sunku pasipriešinti, jeigu nori išlaikyti savo reputaciją. Tokios diskusijos neretai pradedamos nuo teiginio, kad visi elgiasi blogai. Remiantis tokiu niekuo nepagrįstu manymu, atrodytų neišvengiama nuolat kartoti mea culpa ir pulti į savikritiką. O jeigu kuris nors pats savęs nedrabsto purvais, padaroma išvada, kad jis ne tik nepataisomas piktadarys, bet dar ir veidmainis bei pasipūtėlis.

Kitais atvejais elgiamasi dar įmantriau. Šmeiždamas rašantysis ar kalbantysis lyg ir sutinka, kad jūs esate doras žmogus, bet, anot jo, kiti gali su tuo nesutikti ir apšaukti jus vagimi. Taigi kaip tu dabar įrodysi, jog nesi vagis? Arba dar: „Jūs visada tvirtinote, kad jūsų elgesys kilnus ir teisingas. Ar negalėtumėte jį dar kartą įvertinti, nes galbūt dabar jūsų elgesys pasirodys negarbingas ir suktas?“

Pagarba ir meilė

Iš pradžių mus galėjo nustebinti Jėzaus mokinių požiūris į neregį. Jie rėmėsi šiuo nevykusiu posakiu: „Galvok blogai ir nesuklysi.“ Vėliau, kai geriau pažino Mokytoją ir suprato, ką reiškia būti krikščioniu, jie tapo žymiai supratingesni.

„Bet kuris žmogus, – rašo šventasis Tomas Akvinietis, – turi bruožą, pagal kurį kiti gali jį laikyti pranašesniu už save: apaštalo žodžiais tariant: ,<...> vienas kitą laikykite aukštesniu už save‘ (Fil 2, 3). Pagal tai visi žmonės turi gerbti vienas kitą.“²² Nuolankumas yra dorybė, mokanti, kad pagarbos ženklai asmeniui – jo geram vardui, jo gerai valiai, jo privatumui – nėra vien išorinio sutarimo dalykai, bet pagrindinė meilės ir teisingumo apraiška.

Krikščioniška meilė neapsiriboja vien tik ekonomine parama ko nors stokojantiems žmonėms. Pirmiausiai ji ragina gerbti ir suprasti kiekvieną asmenį dėl jo prigimtinio žmogiškojo ir Dievo vaiko orumo. O neigiantys kitų garbę ir jų reputaciją nepripažįsta kai kurių krikščioniško tikėjimo tiesų arba jų nepraktikuoja. Bet kuriuo atveju jiems stinga autentiškos Dievo meilės. „Meilė, kuria mylime Dievą ir savo artimą, yra ta pati dorybė, nes Dievas yra mūsų artimo meilės priežastis, ir mylime Dievą, kai geraširdiškai mylime artimą.“²³

Tikiuosi, jog šis pokalbis Dievo akivaizdoje nebus tuščias, sugebėsime padaryti keletą sau naudingų bei labai konkrečių išvadų. Ypač pasiryžkime neteisti kitų, neabejokime jų gera valia, užgožkime blogį gėrio gausa, ištikimai sėkime aplink save santarvę, teisingumą ir taiką.

Taip pat pasiryžkime niekuomet nenusiminti, net jeigu mūsų teisingus poelgius kiti ne taip supranta; nenusiminkime, jeigu gėrį, kurį Viešpaties padedami nuolat stengiamės daryti, savaip aiškina tie, kurie iškreiptai ir neteisingai kaltina mus piktais kėslais bei apgaulingu ir veidmainingu elgesiu. Visuomet atleiskime su šypsena veide. Visuomet, kai tik jaučiame sąžinės paliepimą, kalbėkime aiškiai, be apmaudo. Jeigu šmeižia mūsų vardą, viską su dievišku tylėjimu atiduokime į savo Dievo Tėvo rankas (Iesu autem tacebat²⁴ – Jėzus tylėjo), kad ir koks grubus ar gėdingas tas šmeižtas būtų. Rūpinkimės, kad mūsų pačių darbai būtų geri. O Dievas sutvarkys, kad jie būtų tarsi „šviesa žmonių akivaizdoje“²⁵.

Toliau mąstykime apie sakramentų stebuklą. Ligonių patepimu, dar vadinamu Paskutiniuoju patepimu, meilingai parengiama kelionei, kuri pasibaigs Tėvo namuose. O per Šventąją Eucharistiją – prabangaus dieviškojo dosnumo sakramentą, jeigu šitaip galime jį pavadinti, Dievas mums teikia ne tik savo malonę, bet ir pats save – Jėzų Kristų, kuris šiame sakramente su savo Kūnu, Siela, Krauju ir dieviškumu iš tikro yra ne tik per šventąsias Mišias, bet pasilieka visada.

Pamąstykime apie kunigo atsakomybę užtikrinti dieviškųjų Sakramentų veikimą visiems krikščionims. Dievo malonė ateina į pagalbą kiekvienai sielai, nes to asmeniškai ir konkrečiai reikia kiekvienam žmogui. Negalima su sielomis elgtis kaip su beveide minia! Nedera įžeidinėti žmogiško ir Dievo vaikų orumo, nesuteikiant pagalbos kiekvienam asmeniškai, nuolankiai nesuvokiant, jog kunigas tėra įrankis ir Kristaus meilės laidininkas. Juk kiekviena siela yra stebuklingas lobis, o kiekvienas žmogus unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas yra vertas viso išlieto Kristaus kraujo.

Anksčiau kalbėjome apie kovą. O norint gerai kovoti reikia treniruočių, tinkamo maisto, skubios medicininės pagalbos ligos, sumušimo ar sužeidimo atveju. Sakramentai yra pagrindinis Bažnyčios gydymas. Tai nėra prabanga. Jeigu savanoriškai jų atsisakome, neįmanoma žengti nė žingsnio sekant Jėzaus Kristaus keliu. Mums jų reikia kaip oro kvėpuoti, kaip pulsuojančio kraujo ir šviesos, kad suprastume, ko kiekvieną akimirką iš mūsų nori Viešpats.

Krikščioniškas asketizmas reikalauja tvirtumo. Ir tokio tvirtumo gaunama iš Kūrėjo. Mes esame tamsa, o Jis – spindinti šviesa. Mes esame išglebimas, o Dievas – gera sveikata. Mes esame skurdas, o Jis – begalinis turtas. Mes esame silpnybė, o Jis mus stiprina ir palaiko, quia tu es, Deus, fortitudo mea¹⁸– juk visada, mano Dieve, Tu esi mūsų stiprybė. Nėra žemėje jokios jėgos, galinčios sustabdyti besiveržiantį atperkantįjį Kristaus Kraują. Bet žmogiškas ribotumas gali taip užtemdyti akis, kad nebepastebėsime Dievo didybės. Todėl visiems tikintiesiems, o ypač tiems, kurių pareiga yra dvasiškai vadovauti, t. y. patarnauti, Dievo Tautai, tenka didžiulė atsakomybė neužtverti malonės šaltinių, nesigėdyti Kristaus Kryžiaus.

Kristaus ramybė

Turime be paliovos kovoti, norėdami daryti gera būtent dėl to, kad mums, žmonėms, yra taip sunku rimtai pasiryžti būti geriems ir teisingiems. Reikia nueiti dar ilgą kelią, kol žmogiškus santykius pasaulyje formuos ne abejingumas ir neapykanta, bet įkvėps meilė. Taip pat nepamirškime, kad, net protingai paskirsčius gėrybes ir harmoningai sutvarkius visuomenę, vis tiek neišnyks ligos, nesusipratimai, vienatvė, artimųjų mirtys. Negana to, patirsime kančių dėl savo pačių ribotumo.

Pajutęs visą šią negandų naštą, krikščionis gali rasti tik vieną vienintelį atsakymą: Kristų ant kryžiaus, kenčiantį ir mirštantį Dievą, Dievą, dėl mūsų atiduodantį savo ietimi perdurtą Širdį. Mūsų Viešpats nekenčia neteisybių ir smerkia tuos, kurie jas daro. Tačiau Jis gerbia kiekvieno asmens laisvę. Dievas nekankina savo kūrinių, bet leidžia jiems patirti skausmą, nes kančia, būdama pirmosios nuodėmės rezultatas, yra neatskiriama žmogiškosios prigimties dalis. Ir vis dėlto be galo žmones mylinčia Širdimi Jis per Kryžių kaip kempinė sugėrė visą mūsų kančią: skausmą, liūdesį, sielvartą, teisingumo alkį ir troškulį.

Krikščioniškas mokymas apie kančią nėra kokių nors lengvų paguodos receptų rinkinys. Visų pirma, tai yra kvietimas priimti kentėjimą, kuris yra tikrai neišvengiamas žmogaus gyvenime. Negaliu slėpti, jog ir mano gyvenime buvo nemažai skausmo, ne kartą norėjau verkti. Sakau tai džiaugsmingai, nes visuomet skelbiau ir stengiausi gyventi tiesa, kad Kristus, būdamas Meilė, yra randamas ant Kryžiaus. Kitais kartais dėl neteisybių ar blogio jausdavau augantį nepasitenkinimą. Mane apimdavo kartėlis, kai, kad ir kaip norėdavau, kaip besistengdavau, negalėdavau nieko padaryti, kad pakeisčiau tą blogą situaciją.

Kalbėdamas apie kentėjimą, neturiu omenyje tik teorijos. Taipogi neapsiriboju vien kitų žmonių patirtimi, sakydamas taip: jeigu kančios akivaizdoje jaučiate, jog siela svyruoja, geriausias vaistas yra žvelgti į Kristų. Kalvarijos scena visiems skelbia, kad skausmą reikia pašventinti, susivienijus su kryžiumi.

Krikščioniškai priimami sunkumai tampa mūsų atgaila, atsiteisimu už nuodėmes ir vienija su Jėzumi. Iš meilės žmonėms Jis savanoriškai sugėrė visas skausmo ir kančios rūšis. Jis gimė, gyveno ir numirė, būdamas neturtingas. Jis buvo puolamas, įžeidinėjamas, juodinamas, šmeižiamas ir neteisingai kaltinamas. Jis patyrė mokinių išdavystę ir buvo jų apleistas. Jis pažino vienatvę, geliantį bausmės ir mirties skausmą. O dabar Kristus kenčia per savo narius – per visą po pasaulį pasklidusią žmoniją, nes Jis yra jos Galva, Pirmagimis ir Atpirkėjas.

Kentėjimas yra Dievo plano dalis. Tokia yra tiesa, nors ir sunku būtų mums ją suprasti. Jėzui Kristui, kaip Žmogui, buvo sunku iškentėti savo kančią: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“³⁶ Įtampos tarp maldavimo atitolinti kančią ir paklusimo Tėvo valiai plėšomas Jėzus ramiai priima savo mirtį, atleisdamas net savo budeliams.

Būtent toks antgamtinis kančios priėmimas buvo aiški ir didžiausia pergalė. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus nugalėjo mirtį. Dievas iš pačios mirties išaugina gyvenimą. Dievo vaiko nuostata – tai ne susitaikymas su savo tragišku likimu, o būsimos pergalės nuojauta persunktas pasitenkinimo jausmas. Šios pergalingos Kristaus meilės vardan, mes, krikščionys, turėtume eiti visais pasaulio keliais ir savo žodžiais bei darbais sėti ramybę ir džiaugsmą. Turime grumtis taikingai, kovodami prieš blogį, prieš neteisybę, prieš nuodėmę, šitaip skelbdami, kad dabartinė žmonijos būklė nėra galutinė, kad Dievo meilė, išreikšta per Kristaus Širdį, pasieks šlovingą žmonių dvasinę pergalę.