Punktų sąrašas

Pasakodamas šiuos įvykius Evangelijoje, šventasis Matas nuolat pabrėžia Juozapo ištikimybę. Juozapas nesvyruodamas vykdė Dievo įsakymus net tuomet, kai jų prasmė atrodydavo miglota, arba tuomet, kai jų ryšys su kita dieviškojo plano dalimi buvo nuslėptas.

Bažnyčios Tėvai ir kiti dvasinės literatūros autoriai dažnai pabrėžia šventojo Juozapo tikėjimo tvirtumą. Angelo įsakymą bėgti nuo Erodo ir slėptis Egipte⁷ šventasis Jonas Auksaburnis komentuoja taip: „Tai išgirdęs, Juozapas nenustebo ir nepasakė: „Keista. Tu pats neseniai sakei, jog Jis išgelbės savo tautą, o dabar Tu nesugebi išgelbėti Jo paties – mes turime bėgti, leistis į tolimą kelionę ir ilgai prabūti svetimoje vietoje. Tai prieštarauja Tavo pažadui.“ Juozapas taip negalvojo, nes jis buvo ištikimas vyras. Jis taip pat nepaklausė, kada reikės grįžti, nors angelas paliepimą nusakė labai neaiškiai: „Pasilik ten, kol tau pasakysiu.“ Juozapas neapsisunkina, jis paklūsta, pasitiki ir džiaugsmingai priima išmėginimą.“⁸

Juozapo tikėjimas nesvyruoja, jis iš karto paklūsta ir viską vykdo tiksliai ir greitai. Norint geriau suprasti šventojo Patriarcho mums pateiktą pamoką, patartina mąstyti apie jo tikėjimo veiksmingumą, apie tai, kad jo paklusnumas nėra pasyvus pasidavimas įvykių tėkmei. Krikščioniškasis tikėjimas neturi nieko bendra su konformizmu, veiklumo ar vidinės energijos stoka.

Juozapas iki galo atsidavė Dievo globai, tačiau visada apmąstė įvykius ir šitaip pasiekė Dievo darbų supratimą, vedantį į tikrąją išmintį. Palaipsniui jis suprato, jog antgamtiniai planai turi dieviškąją suderinamumo logiką, kartais sugriaunančią žmogiškus planus.

Įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis Patriarchas niekuomet neatsisako apmąstymų, niekada neneigia savo atsakomybės. Priešingai, jis elgiasi taip, kad žmogiška patirtis tarnautų tikėjimui. Grįždamas iš Egipto Juozapas, išgirdo, „jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo“ ir „pabūgo ten vykti“⁹. Jis išmoko veikti pagal dieviškąjį planą. O kaip savo teisingo elgesio pagal Dievo valią patvirtinimą Juozapas gavo nurodymą grįžti į Galilėją.

Toks buvo šventojo Juozapo tikėjimas: visa apimantis, gilus ir vientisas. Juozapas buvo tikrai atsidavęs Dievo valiai ir išmintingai paklusnus. Jo tikėjimą lydėjo meilė Dievui, išpildžiusiam Abraomui, Jokūbui ir Mozei duotus pažadus; vedybinė meilė savo žmonai Marijai ir tėviška meilė Jėzui. Juozapo tikėjimas, viltis ir meilė pasitarnavo didžiajai Dievo misijai – žmogaus atpirkimui, kurį Jis įvykdė pasaulyje per Galilėjos dailidę Juozapą.

Viena Šventosios Dvasios dovana yra ypač reikalinga visiems krikščionims. Tai išminties dovana. Ji padeda pažinti Dievą ir džiaugtis Jo buvimu, suteikia perspektyvą, įgalinančią teisingai vertinti šio gyvenimo situacijas bei įvykius. Jeigu tikėjimas būtų nuoseklus, dairydamiesi aplinkui ir kontempliuodami pasaulį bei jo istoriją, neišvengtume jausmų, pripildžiusių Jėzaus Širdį: „Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“²¹. Netiesa, kad krikščionis nemato ir nesidžiaugia tuo, kas žmonijoje yra gera, jog išvis nesiekia žemiškų troškimų ir idealų įkūnijimo. Priešingai, krikščionis dalyvauja žemiškoje kūryboje ypatingu būdu, nes sielos gelmėse jaučia dievišką įkvėpimą kurti.

Taigi krikščioniškas tikėjimas neišsklaido gero ūpo ir neatmeta kilnių sielos įkvėpimų, priešingai – jis ugdo juos, pabrėždamas tikrąją prasmę. Egzistuojame ne tam, kad tiesiog siektume bet kokios laimės. Esame pašaukti į paties Dievo artumą, kad pažintume ir mylėtume Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Šventąją Dvasią, kad ta pačia vieno Dievo trijuose dieviškuose Asmenyse meile mylėtume angelus ir visus žmones.

Štai didžioji krikščioniško tikėjimo drąsa: turime skelbti žmogiškosios prigimties vertę ir jos didybę, tvirtinti, jog esame sukurti tam, kad per malonę, kuri kelia mus į antgamtinį lygmenį, pasiektume Dievo vaikų orumą. Ši drąsa nebūtų įmanoma, jeigu nesiremtume Dievo Tėvo gelbstinčiuoju sprendimu, kurį Kristus patvirtino savo krauju, o Šventoji Dvasia – savo nuolatiniu veikimu.

Turime gyventi tikėjimu. Turime augti tikėjimu taip, kad šis vieno Rytų Bažnyčios Tėvų krikščionio apibūdinimas tiktų ir mums: „Taip, kaip permatomi kristaliniai kūnai, gavę šviesos spindulį, ima žėrėti ir šviesti, taip ir sielos, nušviestos Šventosios Dvasios, turi tapti dvasingos ir nešti kitiems malonės šviesą. Iš Šventosios Dvasios sužinome būsimus įvykius, suprantame slėpinius ir paslėptas tiesas, gauname ypatingų sugebėjimų ir dangaus pilietystę, kalbamės su angelais. Iš Jos kyla niekad nesibaigiantis džiaugsmas, nuolatinis buvimas Dieve, panašumas į Dievą ir visų tauriausia būsena – susitapatinimas su Dievu.“²²

Ypatingo Dievo vaikų orumo suvokimas yra suderinamas su nuolankumu. Dievo vaikais tapome per Jo malonę. Tad išsigelbėjame ne savo jėgomis ir ne patys sau suteikiame gyvybę, bet visa tai yra Dievo malonė. Šios tiesos niekada negalime pamiršti. Jeigu pamirštume, mūsų gyvenimo sudievinimas būtų iškreiptas ir pavirstų savęs išaukštinimu, didžiausia įmanoma puikybe. Anksčiau ar vėliau šitai lemtų dvasinio gyvenimo nuopuolį, nes susidurtume su savo silpnumu ir skurdu.

„Ar drįsiu sakyti ‚Aš esu šventas‘? – klausia šventasis Augustinas. – Jeigu ‚šventu‘ laikysime tokį, kuris šventina kitus, o jam pačiam nereikia pagalbos tapti šventam, tai bus melas ir visiška puikybė. Jeigu ‚šventuoju‘ laikysime tą, kuris yra sukurtas būti šventu žmogumi, kaip skaitome „Kunigų knygoje“ (‚Tu būsi šventas, nes aš Dievas, esu šventas‘), tada visas Kristaus Kūnas iki paskutinio žemėje gyvo žmogaus gali drąsiai tarti, ‚aš esu šventas‘ nuo galvos iki kojų.“²³

Mylėkite trečiąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį. Savo būties gelmėje įsiklausykite į Jo dieviškus padrąsinimus arba į Jo priekaištus. Eikite per žemę šviesoje, liejamoje į jūsų sielas. Ir vilties Dievas tepripildo jus ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe ši viltis augtų mumyse kiekvieną dieną vis labiau ir labiau²⁴.

Iškalbingas asmenų ir daiktų vertės matas yra Jėzus ant kryžiaus, kurio širdis sužeista iš meilės žmogui. Žodžiai čia nebereikalingi. Žmonės, jų laimė ir gyvenimas yra tokie svarbūs, kad pats Dievo Sūnus atiduoda save, norėdamas juos atpirkti, nuskaistinti ir pakylėti. „Kas gi nemylėtų taip sužeistos Širdies?“ – klausė viena kontempliatyvi siela. „Kas gi už meilę neatsilygintų meile? Kas gi neapglėbtų tokios tyros Širdies? Mes, sutverti iš kūno, už meilę atsilyginsime meile. Mes apkabinsime savo sužeistąjį, kuriam rankas ir kojas bedieviai pervėrė vinimis, sužeidė šoną ir Širdį. Melskimės, kad mūsų širdys susivienytų su Jo meile ir net pajustume ieties dūrį, nes mūsų širdis dar tebėra kieta ir surambėjusi“²⁴.

Tokias mintis, jausmus ir žodžius visais laikais Jėzui skyrė Jį mylinčios sielos. Jeigu norime suprasti šį kalbėjimą, jeigu iš tiesų norime pažinti žmogaus širdį, Kristaus Širdį bei Dievo meilę, reikia ir tikėjimo, ir nuolankumo. Būtent tokius visiems žinomus, tikėjimo ir nuolankumo kupinus žodžius mums paliko šventasis Augustinas: „Tu sutvėrei mus sau, o Viešpatie, ir mūsų širdys neturės ramybės, kol neras atilsio Tavyje.“²⁵

Kai žmogus nėra nuolankus, jis stengiasi padaryti Dievą priklausomą nuo savęs, bet ne dieviškuoju, Kristaus atvertu būdu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas.“²⁶ Išdidus žmogus stengiasi įsprausti Dievo didybę į žmogiškus rėmus. Tuomet aklas, šaltas protavimas, atsiskyręs nuo tikėjimo daigą auginančio proto ar netgi nuo teisingai orientuotos, sugebančios džiaugtis ir mylėti išminties, ima stengtis racionaliai viską suvesti į savo siaurą žmogišką patirtį. Šitaip sumenkinama antgamtinė tiesa, o žmogaus širdis apsitraukia luobu, nebeleidžiančiu pajausti Šventosios Dvasios veikimo. Mūsų ribotas intelektas būtų visiškai prapuolęs, jeigu gailestingojo Dievo galia nesulaužytų mūsų menkystės. „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį.“²⁷ Šitaip siela vėl atgaus šviesą ir ims džiaugtis Šventojo Rašto pažadais.

„Aš tikrai žinau savo užmojį jums <...>, užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai!“²⁸ – štai Dievo pažadas, duotas per Jeremiją. Liturgija pritaiko šiuos žodžius Jėzui, nes per Jį aiškiai parodoma Dievo meilė mums. Jis neatėjo smerkti ir kaltinti dėl mūsų skurdumo ir menkumo. Jis atėjo mūsų išgelbėti, mums atleisti ir dovanoti, nešti mums ramybę ir džiaugsmą. Jeigu tik suprasime, kaip stebuklingai Dievas elgiasi su savo vaikais, mūsų širdys negalės nepasikeisti. Pamatysime atsiveriant absoliučiai naują, gilią, pilną prasmės ir šviesos panoramą.