Punktų sąrašas

Dieviškos malonės sakramentai

Tas, kuris kovoja, naudojasi tam tikromis priemonėmis. O priemonės nesikeičia jau ištisus dvidešimt krikščionybės šimtmečių. Tai yra malda, apsimarinimas ir dažnai priimami sakramentai. Kadangi apsimarinimas taip pat yra maldos būdas, juslinis maldavimas, todėl galime šias priemones galiausiai apibendrinti dviem žodžiais: malda ir sakramentai.

Norėčiau, jog dabar pamąstytume apie sakramentus, kurie yra dieviškosios malonės versmės, nuostabios Dievo gailestingumo apraiškos. Ramiai apmąstykime šventojo Pijaus V apibrėžimą, pateiktą Katekizme: „Sakramentai – tai tam tikri juntami ženklai, sukeliantys malonės veikimą ir drauge tą malonę liudijantys, tarsi prieš akis ją parodantys.“¹² Dievas, mūsų Viešpats, yra begalinis, Jo meilė yra neišsenkanti, Jo atlaidumas ir švelnumas mūsų atžvilgiu yra beribis. Jis teikia mums malonę daugeliu kitų būdų, tačiau – kaip Jis tik vienas sugeba – aiškiai ir laisva valia Viešpats įsteigė septynis veiksmingus ženklus, įgalinančius žmones paprastu ir priimtinu būdu nuolat džiaugtis Atpirkimo vaisiais.

Jeigu nuolat nepriimsime sakramentų, tikrasis krikščioniškas gyvenimas išnyks. Ir vis dėlto nėra jokia paslaptis, jog ypač mūsų laikais netrūksta, regis, jau pamiršusių sakramentus ir netgi niekinančių šią gelbstinčią Kristaus malonės versmę.

Kalbėti apie šią bendruomenės, vadinamos krikščioniška, žaizdą yra skausminga ir vis dėlto privalome kalbėti, nes tai paskatins mus su didesniu dėkingumu ir meile atsiverti šiems šventumo šaltiniams.

Kai kurie žmonės be jokių skrupulų nusprendžia atidėti naujagimių Krikštą. Vis dėlto taip elgdamiesi jie labai nusikalsta teisingumui ir krikščioniškai meilei, nes užgina tikėjimo malonę ir nenusakomą Švenčiausiosios Trejybės apsigyvenimo lobį sielai, į šį pasaulį ateinančiai gimtosios nuodėmės slegiamai. Jie taip pat mėgina iškreipti tikrąją Sutvirtinimo sakramento prigimtį, kuri pagal nekintamą Bažnyčios tradiciją visada suvokiama kaip dvasinio gyvenimo pastiprinimas. Tyliu ir vaisingu Šventosios Dvasios palaikymu Sutvirtinimo sakramentas sielai teikia daug antgamtinių jėgų ir įgalina krikščionį kaip miles Christi – kaip Kristaus karį vidinėje kovoje grumtis su egoizmu ir visokiais geiduliais.

Praradus jautrumą dieviškiems dalykams, labai sunku teisingai įvertinti ir Atgailos sakramento svarbą. Sakramentinė išpažintis yra ne žmogiškas, bet dieviškas dialogas. Tai neabejotinas dieviškojo teisingumo ir ypač gailestingumo teismas, kuriame mylintis teisėjas nenori, „kad nedorėlis mirtų, bet <...> kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų“¹³.

Mūsų Viešpaties švelnumas iš tikrųjų begalinis. Pažiūrėkite, kaip mielai Jis bendrauja su savo vaikais. Santuokai Jis suteikė šventų saitų statusą pagal Kristaus ir Jo Bažnyčios sąjungos įvaizdį¹⁴. Tai didis sakramentas, kuriuo grindžiama krikščioniška šeima. Ji per Dievo malonę turi tapti taikos ir santarvės vieta, šventumo mokykla. Tėvai yra Dievo bendradarbiai, o tai suponuoja mielą vaikų pareigą mylėti tėvus. Kaip rašiau prieš daugelį metų, visiškai teisinga ketvirtąjį įsakymą laikyti pačiu maloniausiu dekalogo priesaku. Jeigu santuokoje gyvenama šventai, kaip pageidauja Dievas, tokiuose namuose bus šviesu ir linksma, jie bus pilni ramybės ir džiaugsmo.

Šventosios kunigystės sakramentu Dievas mūsų Tėvas kai kuriems ištikimiesiems suteikė galimybę nauju ir iš esmės neapibūdinamu Šventosios Dvasios patepimu įgyti neišdildomą sielos žymę, šitaip padarydamas juos panašius į Kunigą Kristų, kad jie galėtų veikti paties Jėzaus Kristaus, kaip savo Mistinio Kūno Galvos, vardu¹⁵. Šita tarnaujamoji arba hierarchinė kunigystė skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės ne tiek laipsniu, kiek savo esme¹⁶. Pašventinti dvasininkai, pažymėti šia tarnaujamąja kunigyste, gali konsekruoti Kristaus Kūną ir Kraują, atnašauti Dievui Šventąją Auką, Atgailos sakramentu atleisti nuodėmes ir atlikti ganytojų misiją, mokydami tautas in iis quae sunt ad Deum¹⁷ – visko, kas susiję su Dievu, ir nieko daugiau.

Dėl to kunigas turi būti tik Dievo žmogus, atmetantis bet kokį troškimą būti pabrėžtinai svarbiu asmeniu tose srityse, kuriose kunigas nėra labai reikalingas. Kunigas nėra nei psichologas, nei sociologas, nei antropologas. Jis yra kitas Kristus, pats Kristus, kuris turi rūpintis savo brolių ir seserų sielomis. Būtų liūdna, jeigu kunigas manytųsi esąs dogmatinės ar moralinės teologijos ekspertas, bet remtųsi žiniomis žemiškųjų mokslų, kuriuos, jei jis tikrai yra atsidavęs ganytojo darbui, turėtų išmanyti tik mėgėjiškai. Antraip šitai rodytų lyg ir dvigubą – ir žmogiškų, ir teologinių mokslų – neišmanymą, net jei išmintingas jo tonas ir sugebėtų apgauti keletą naivių klausytojų ar skaitytojų.

Ne paslaptis, kad šiandien kai kurie dvasininkai, rodos, norėtų įkurti naują Bažnyčią. Šitaip elgdamiesi jie išduotų Kristų, nes kertinį dvasinį tikslą išgelbėti kiekvieną sielą pakeistų laikinais tikslais. Jeigu jie neatsispirtų šiai pagundai, tai nebevykdytų savo šventos misijos ir prarastų žmonių pasitikėjimą bei pagarbą. Be to, šitai nuniokotų Bažnyčią iš vidaus. Dar daugiau, neleistinai kišdamiesi į politinę krikščionių ir kitų žmonių laisvę, jie tik sėtų sumaištį visuomenėje ir darytųsi pavojingi. Kunigystė yra antgamtinio tarnavimo savo tikėjimo broliams sakramentas, o kai kurie, regis, mėgina paversti ją žemišku naujo despotizmo įrankiu.

Toliau mąstykime apie sakramentų stebuklą. Ligonių patepimu, dar vadinamu Paskutiniuoju patepimu, meilingai parengiama kelionei, kuri pasibaigs Tėvo namuose. O per Šventąją Eucharistiją – prabangaus dieviškojo dosnumo sakramentą, jeigu šitaip galime jį pavadinti, Dievas mums teikia ne tik savo malonę, bet ir pats save – Jėzų Kristų, kuris šiame sakramente su savo Kūnu, Siela, Krauju ir dieviškumu iš tikro yra ne tik per šventąsias Mišias, bet pasilieka visada.

Pamąstykime apie kunigo atsakomybę užtikrinti dieviškųjų Sakramentų veikimą visiems krikščionims. Dievo malonė ateina į pagalbą kiekvienai sielai, nes to asmeniškai ir konkrečiai reikia kiekvienam žmogui. Negalima su sielomis elgtis kaip su beveide minia! Nedera įžeidinėti žmogiško ir Dievo vaikų orumo, nesuteikiant pagalbos kiekvienam asmeniškai, nuolankiai nesuvokiant, jog kunigas tėra įrankis ir Kristaus meilės laidininkas. Juk kiekviena siela yra stebuklingas lobis, o kiekvienas žmogus unikalus ir nepakartojamas. Kiekvienas yra vertas viso išlieto Kristaus kraujo.

Anksčiau kalbėjome apie kovą. O norint gerai kovoti reikia treniruočių, tinkamo maisto, skubios medicininės pagalbos ligos, sumušimo ar sužeidimo atveju. Sakramentai yra pagrindinis Bažnyčios gydymas. Tai nėra prabanga. Jeigu savanoriškai jų atsisakome, neįmanoma žengti nė žingsnio sekant Jėzaus Kristaus keliu. Mums jų reikia kaip oro kvėpuoti, kaip pulsuojančio kraujo ir šviesos, kad suprastume, ko kiekvieną akimirką iš mūsų nori Viešpats.

Krikščioniškas asketizmas reikalauja tvirtumo. Ir tokio tvirtumo gaunama iš Kūrėjo. Mes esame tamsa, o Jis – spindinti šviesa. Mes esame išglebimas, o Dievas – gera sveikata. Mes esame skurdas, o Jis – begalinis turtas. Mes esame silpnybė, o Jis mus stiprina ir palaiko, quia tu es, Deus, fortitudo mea¹⁸– juk visada, mano Dieve, Tu esi mūsų stiprybė. Nėra žemėje jokios jėgos, galinčios sustabdyti besiveržiantį atperkantįjį Kristaus Kraują. Bet žmogiškas ribotumas gali taip užtemdyti akis, kad nebepastebėsime Dievo didybės. Todėl visiems tikintiesiems, o ypač tiems, kurių pareiga yra dvasiškai vadovauti, t. y. patarnauti, Dievo Tautai, tenka didžiulė atsakomybė neužtverti malonės šaltinių, nesigėdyti Kristaus Kryžiaus.

Krikščionis žino, jog krikštu jis yra įskiepytas į Kristų. Sutvirtinimu jis yra įgalintas kovoti už Kristų. Per Kristaus kunigystę ir Jo karališkąją bei pranašišką tarnybą jis yra pašauktas veikti pasaulyje. Jis susivienija su Kristumi per Eucharistiją – vienybės ir meilės sakramentą. Kaip ir Kristus, jis turi gyventi dėl kitų žmonių, su meile žvelgdamas į visus ir į kiekvieną atskirai. O iš tiesų mylėdamas visą žmoniją.

Tikėjimas padeda mums pažinti, kad Kristus yra Dievas, kad Jis – mūsų Gelbėtojas; tikėjimas padeda susitapatinti su Kristumi ir elgtis taip, kaip elgdavosi Jis. Prisikėlęs Kristus išvaduoja Tomą iš dvejonių, parodydamas savo žaizdas ir tardamas: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“¹⁵ O šventasis Grigalius Didysis komentuoja: „Čia Jis kalba apie mus, nes mes, nors kūniškai ir nematome, turime Jį dvasiškai. Mes būsime palaiminti tik tada, kai mūsų elgesys atitiks mūsų tikėjimą. Žmogus iš tikrųjų nėra tikintis, jeigu neįgyvendina to, kuo tiki. Štai kodėl šventasis Paulius kalba apie tuos, kurių tikėjimas reiškiasi tik žodžiais: ‚Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jo išsigina‘ (Tit 1,16).“¹⁶

Neįmanoma atskirti Kristų Dievą Žmogų ir Dievą Atpirkėją. Žodis tapo kūnu ir atėjo į žemę, ut omnes homines salvi fiant¹⁷, kad išganytų visus žmones. Būdami pilni ydų ir riboti, vis dėlto esame kiti Kristūs, pats Kristus ir esame pašaukti tarnauti visiems žmonėms.

Turime ir vėl išgirsti šimtmečiais nesenstantį įsakymą. „Mylimieji, – rašo šv. Jonas, – aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra mokslas, kurį jūs girdėjote. Ir vis dėlto rašau jums apie naują įsakymą, kuris tikras jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia. Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra.“¹⁸

Viešpats atėjo skelbti visiems žmonėms taikos, gerosios naujienos ir gyvenimo. Ne vien turtingiesiems ir ne vien vargšams. Ne vien išmintingiems, ir ne vien paprastiems, bet visiems. Visiems broliams ir seserims, nes juk ir esame tie broliai ir seserys, vaikai to paties Tėvo – Dievo. Taigi yra tiktai viena rasė – Dievo vaikų rasė. Yra tiktai viena spalva – Dievo vaikų spalva. Taip pat yra tiktai viena kalba, be triukšmo prabylanti į širdį ir į protą, mokanti mus pažinti Dievą ir mylėti vienam kitą.

Apaštalavimas: dalyvauti atpirkimo darbe

Su nuostabiu dievišku natūralumu kontempliatyvią sielą užpildo troškimas apaštalauti. „Širdis manoji užkaito, bematant įsiliepsnojo.“²⁶ Kas kita galėtų būti ši liepsna, apie kurią kalba pats Kristus? „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“²⁷ Apaštalavimo ugnis semiasi jėgų maldoje. Nėra geresnio būdo plačiajame pasaulyje tęsti taikos kovą, kuriai yra pašauktas kiekvienas krikščionis, kad papildytume tai, ko dar trūksta Kristaus vargams.²⁸

Jėzus, jau sakėme, įžengė į dangų. Tačiau krikščionis gali ir toliau bendrauti su Juo maldoje ir Eucharistijoje, kaip kad su Juo bendravo dvylika apaštalų. Jis gali užsidegti apaštaliniu uolumu ir tarnauti išganymo darbe, gelbėdamas sielas kartu su Kristumi. Dalyvauti atpirkimo darbe reiškia sėti taiką ir džiaugsmą. Taigi apaštalauti – tai tarnauti. Jeigu remsimės vien savo jėgomis, antgamtiniame lygmenyje nepasieksime nieko, o jeigu būsime Dievo įrankiai, pasieksime viską: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“²⁹ Iš begalinio gerumo Dievas pasirinko mus – netinkamus įrankius vykdyti gelbėjimo darbą. Vadinasi apaštalui nėra kito pasirinkimo, kaip tik atsiduoti Viešpačiui, leisti Jam veikti, kad Dievas per savo kūrinius, per pasirinktą apaštalauti sielą vykdytų išganomąjį darbą.

Apaštalas yra paprastas krikščionis, tvirtai žinantis, jog yra įskiepytas į Kristų, suvienytas su Juo per Krikšto sakramentą. Per Sutvirtinimą jam suteikta galia kovoti Kristaus vardu. Savo veikla pasaulyje jis pašauktas tarnauti Dievui per bendrąją tikinčiųjų kunigystę, tam tikra prasme leidžiančia dalyvauti ir Kristaus kunigystėje. Ši pakrikštytųjų kunigystė, nors iš esmės ir kitokia negu pašvestųjų kunigystė, leidžia vieningai garbinti Bažnyčioje ir padėti kitiems žmonėms kelionėje Dievo link, liudijant žodžiu ir pavyzdžiu, malda ir atgaila.

Kiekvienas turime būti ipse Christus – pats Kristus. Jis vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus³⁰, o mes vienijamės su Jėzumi, kad su Juo viską aukotume Tėvui. Pašaukimas būti Dievo vaikais pasaulio sūkuryje reikalauja iš mūsų siekti ne vien asmeninio šventumo, bet ir ragina visus žemės kelius paversti takais, net per kliūtis vedančiais sielas pas Viešpatį. Tik taip mes, paprasti žmonės, žemiškoje veikloje tampame raugu³¹, įrauginančiu visą tešlą³².

Kristus, įžengdamas į dangų, suteikė atperkamosios galios visai sąžiningai atliekamai žmonių veiklai. Šventasis Grigalius Didysis šią didžią krikščionišką tikrovę išreiškia nuostabiais žodžiais: „Taigi Jėzus išėjo į ten, iš kur buvo atėjęs, ir sugrįžo iš tos vietos, kur ir tebegyvena, nes pakildamas į dangų Jis savo dieviškumu sujungė dangų ir žemę. Šiandienės šventės metu dera iškilmingai paskelbti, jog mūsų pasmerkimas atšauktas, o nuosprendis, vertęs mus paklusti sugedimui, panaikintas. Prigimtis, kuri buvo girdėjusi žodžius ‚esi dulkė ir į dulkę pavirsi‘, šiandien su Kristumi įžengė į dangų“³³.

Taigi nesiliauju kartojęs, kad pasaulį galima padaryti šventą. Mums, krikščionims, skirta ši ypatinga pareiga: skaistinti pasaulį, šalinti jį bjaurojančių nuodėmių pagundas ir įteikti jį Viešpačiui kaip dvasinę auką, išaukštinamą Dievo malone. Griežtai tariant, negalima sakyti, jog egzistuoja kokia nors savaime kilni realybė, neturinti antgamtinio matmens, nes Dievo Žodis visiškai prisiėmė žmogaus prigimtį ir pašventino žemę ne tik savo buvimu joje, bet ir savo rankų darbu. Didžioji misija, kurią gavome per Krikštą – tai dalyvauti atpirkimo darbe. Kristaus meilė ragina mus³⁴ užsidėti ant savo pečių šio dieviškojo sielų gelbėjimo uždavinio naštos dalį.

Ką tik kalbėjome apie įvykį Najine. Galėtume prisiminti ir kitų pavyzdžių, nes Evangelijoje gausu panašių scenų. Kiekvienas įvykis tebejaudina žmogaus širdį, nes jis ne tik atskleidžia nuoširdžią žmogišką užuojautą, kai kenčia artimas, bet ir labiausiai išryškina begalinę mūsų Viešpaties meilę. Jėzaus Širdis yra įsikūnijusio Dievo Širdis, Emanuelio – Dievo su mumis – Širdis.

„Bažnyčia, susijungusi su Kristumi, gimsta iš sužeistos širdies.“³⁷ Iš šios plačiai atvertos Širdies mums teikiamas gyvenimas. O kaip dabar nors prabėgomis nepaminėti septynių Bažnyčios sakramentų, per kuriuos veikia Dievas, darydamas mus atperkančios Kristaus galios dalininkais? Kaip galime su ypatingu dėkingumu neprisiminti Švenčiausios Eucharistijos Sakramento, šventosios Kalvarijos Aukos ir jos nuolatinio nekruvino atnaujinimo per Mišias? Jėzus iš tikrųjų atiduoda save kaip maistą. Kai Jis ateina, viskas pasikeičia. Mumyse pasireiškia nauja jėga – Šventoji Dvasia užpildo sielą, nuskaistina visus veiksmus, mintis ir jausmus. Kristaus Širdis krikščioniui suteikia ramybę.

Atsidavimas, kurio iš mūsų prašo Viešpats, nėra mūsų pačių troškimų ar dažnai menkų ir bevaisių pastangų rezultatas. Šį atsidavimą palaiko malonė, kurią mums iškovojo mylinti Žmogumi tapusio Dievo Širdis. Štai kodėl galime ir turime augti vidiniu gyvenimu kaip vaikai, kurių Tėvas danguje, ir nepasiduoti jokiam liūdesiui ar bejėgiškumui. Man patinka raginti žmones pagalvoti apie tai, kaip krikščionis gali įgyvendinti tikėjimą, viltį ir dieviškąją meilę savo įprastame gyvenime per paprasčiausias smulkmenas, normalias kasdienes situacijas. Čia glūdi sielos, besiremiančios dieviška pagalba, elgesio esmė. O šis teologinių dorybių praktikavimas teiks sielai džiaugsmo, jėgos ir ramybės.

Tokie yra Kristaus ramybės vaisiai, suteikti per Jo Švenčiausiąją Širdį. Pakartokime dar kartą: Jėzaus meilė žmonėms yra neišmatuojamas dieviškos paslapties, Sūnaus meilės Tėvui ir Šventajai Dvasiai, aspektas. Šventoji Dvasia – meilės ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus – Žodyje susivienija su žmogiška Širdimi.

Neįmanoma kalbėti apie šiuos svarbiausius mūsų tikėjimo dalykus, nepriimant domėn mūsų proto ribų ir didingos dieviškojo Apreiškimo šviesos. Ir vis dėlto, nors ir nepajėgiame iki galo suvokti šių didžių, protui nepasiekiamų tiesų, mes jomis nuolankiai ir tvirtai tikime. Remdamiesi Kristaus liudijimu, žinome, jog tai yra tiesa. Trejybės gelmėse glūdinti Meilė išsilieja visiems žmonėms per Meilę Kristaus Širdyje.