Punktų sąrašas

Atėjo Šventosios Kalėdos. Prisimename Dievo Sūnaus gimimo aplinkybes ir įvairius įvykius, o savo žvilgsnį nukreipiame į Betliejaus tvartelį ir Nazareto šeimos židinį. Marija, Juozapas ir Kūdikėlis Jėzus ypatingu būdu įsitvirtina mūsų širdžių centre. Ką gi mums kalba, ko mus moko paprastas ir tuo pat metu įstabus Šventosios Šeimos gyvenimas?

Iš daugelio galimų apmąstymų šia tema norėčiau pasvarstyti vieną. Kaip skelbia Šventasis Raštas, Jėzaus gimimas reiškia laiko pilnatvės pradžią¹. Tai momentas, kurį pasirinko Dievas, kad atiduodamas savo Sūnų visiškai parodytų meilę žmonėms. Ir Dievo valia pildosi paprasčiausiomis aplinkybėmis: gimdanti moteris, šeima, namai. Dievo visagalybė ir Jo prakilnumas ateina pas mus per visa sujungiančią žmogiškąją realybę. Nuo to laiko mes, krikščionys, žinome, jog su Dievo malone galime ir turime pašventinti visa, kas yra tauru mūsų gyvenime. Nėra tokios žmogiškos situacijos, kad ir kokia nereikšminga ar paprasta ji beatrodytų, kuri negalėtų tapti susitikimo su Kristumi vieta ir žingsniu kelionėje į dangaus karalystę.

Taigi nėra nieko keista, kad Bažnyčia džiaugiasi ir mėgaujasi kontempliuodama kuklius Jėzaus, Marijos ir Juozapo namus. Šventosios Šeimos šventės liturginiame rytmetiniame himne skaitome: „Malonu prisiminti mažyčius Nazareto namus bei juose vykstantį paprastą gyvenimą. Malonu giesmėse apgiedoti Jėzų supantį nuolankumą ir Jo neviešąjį gyvenimą. Ten Jis, būdamas vaikas, mokėsi Juozapo amato. Ten Jis augo metai iš metų ir kartu su tėvu meistravo. Šalia Jo sėdėdavo brangioji Motina, kuri tuo pat metu buvo ir savo vyro Juozapo mylima žmona. Ji buvo laiminga, nes galėjo jais pasirūpinti.“

Galvodamas apie krikščioniškus namus, mėgstu įsivaizduoti juos pilnus šviesos ir džiaugsmo, kaip tai buvo Šventojoje Šeimoje. Kalėdų naujiena skamba visa galybe: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!²“ „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė“³ – rašo apaštalas. Tai ramybė, kylanti iš žinojimo, kad esame mylimi Dievo Tėvo, sujungti su Kristumi, globojami švenčiausiosios Mergelės Marijos ir saugomi šventojo Juozapo. Tai didžioji gyvenimą nušviečianti šviesa, skatinanti drąsiai eiti pirmyn sunkumų ir asmeninio menkumo maišatyje. Kiekvieni krikščioniški namai turėtų būti rami užuovėjos vieta. Nepaisant smulkių kasdienių sunkumų, juose turėtų vyrauti gilios ir nuoširdžios meilės, visa apimančios ramybės atmosfera, o tai yra autentiško tikėjimo įgyvendinimo rezultatas.

Šv. Juozapo asmenybė Evangelijoje

Tiek šventasis Matas, tiek šventasis Lukas mums teigia, jog šventasis Juozapas kilo iš kilmingos giminės – Dovydo ir Saliamono, Izraelio karalių, namų. Jo protėvių praeitis nėra visiškai aiški. Nežinome, kuri iš dviejų Evangelijoje išrašytų genealogijų skirta Marijai, Jėzų pagimdžiusiai Motinai, o kuri Juozapui, Jėzaus tėvui pagal žydų įstatymą. Taip pat nežinome, ar šventasis Juozapas kilęs iš Betliejaus, kur jis per surašymą ėjo užsirašyti, ar iš Nazareto, kur gyveno ir dirbo.

Kita vertus, mes žinome, kad Juozapas nebuvo turtingas: jis buvo paprasčiausias darbininkas, kaip ir milijonai pasaulio žmonių. Jis dirbo varginantį ir kartu paprastą, savo luomui būdingą darbą, kurį pasirinko ir pats Dievas, prisiimdamas mūsų žmogiškąją prigimtį ir trisdešimt metų norėdamas gyventi taip, kaip ir mes visi.

Šventasis Raštas mums byloja, kad Juozapas buvo amatininkas. Kai kurie Bažnyčios Tėvai sukonkretina, jog jis buvo dailidė. Šventasis Justinas, kalbėdamas apie Jėzaus gyvenimą, sako, kad šis darė arklus ir pakinktus¹. Galbūt todėl remdamasis šiais žodžiais šventasis Izidorius iš Sevilijos padaro išvadą, kad Juozapas buvo kalvis. Šiaip ar taip, jis buvo įgudęs darbininkas, kuris daugelį metų triūsdamas ir prakaituodamas tarnavo drauge gyvenantiems bendrapiliečiams.

Evangelijoje Juozapas vaizduojamas kaip ori, gyvenimo sunkumų nebijanti asmenybė. Jis mokėjo drąsiai kovoti su iškilusiomis problemomis, tvarkytis sunkiomis situacijomis, galėjo atlikti, ko prašomas, ir visada veikė atsakingai ir iniciatyviai.

Nesutinku, kai šventasis Juozapas įprastai vaizduojamas kaip senukas – tokį vaizdavimą galėjo nulemti savaime nieko blogo neturįs ketinimas pabrėžti visišką Marijos skaistybę. Aš jį įsivaizduoju jauną, stiprų žmogų, galbūt keleriais metais vyresnį už Mergelę Mariją, tačiau sulaukusį brandos ir jėgų žydėjimo.

Kad gyventume skaistumo dorybe, neturime laukti senatvės, kai savaime apleidžia jėgos. Tyrumas kyla iš meilės, o jėga ir jaunystės linksmumas nėra kliūtis kilniai mylėti. Juozapas turėjo jauną širdį ir jauną kūną, kai vedė Mariją, kai sužinojo Jos dieviškos motinystės paslaptį, kai nuolat buvo su Ja, gerbdamas tą vientisumą, kurį Dievas panoro suteikti pasauliui, kaip dar vieną ženklą, kad Jis atėjo gyventi tarp savo kūrinių. Kas nepajėgia suprasti tokios meilės, beveik nieko neišmano apie tikrąją meilę, jam visiškai svetima pati krikščioniškos skaistybės prasmė.

Kaip jau kalbėjome, šventasis Juozapas buvo amatininkas iš Galilėjos, tiesiog žmogus, kaip ir daugelis kitų. Argi ko nors ypatingo buvo galima tikėtis iš gyvenimo tokiame užmirštame kaimelyje kaip Nazaretas? Nieko. Tik darbo. Kasdienio darbo ir nuolatinių jam skirtų pastangų. O pasibaigus dienai – tik mažos ir varganos pastogės pailsėti, kad atgautum jėgas kitos dienos darbams.

Hebrajiškai Juozapo vardas reiškia „Dievas suteiks daugiau“. Dievas suteikia netikėtas dimensijas šventam gyvenimui tų, kurie vykdo Jo valią. Ir Jis prideda vieną itin svarbų matmenį, suteikiantį prasmę viskam – būtent dieviškąjį matmenį. Nuolankų ir šventą Juozapo gyvenimą Jis papildė, jeigu galima taip pasakyti, Mergelės Marijos ir Jėzaus, mūsų Viešpaties, gyvenimu. Dievas yra nepralenkiamas savo dosnumu. Juozapas galėjo ir sau priskirti žmonos Marijos žodžius: quia fecit mihi magna qui potens est – didžių dalykų padarė man Visagalis, quia respexit humilitatem² – nes pažvelgė į mano menkumą.

Šventasis Juozapas tikrai buvo paprastas žmogus, kuriam Dievas patikėjo didžius dalykus. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką jis vykdė tiksliai tai, ko iš jo norėjo Viešpats. Štai kodėl Šventajame Rašte Juozapas vadinamas „teisiu“³. Hebrajų kalba teisus žmogus reiškia gerą ir ištikimą Dievo tarną, tą, kuris pildo dieviškąją valią,⁴ arba tą, kuris yra garbingas ir geraširdiškas savo artimui⁵. Taigi teisus žmogus myli Dievą ir įrodo savo meilę Jam, laikydamasis Dievo įsakymų, visą gyvenimą atsiduodamas brolių ir artimųjų tarnystei.

Juozapo ir Jėzaus bendravimas

Man patinka kartoti jaudinantį kreipinį į šventąjį Juozapą, kurį pati Bažnyčia siūlo kaip vieną iš pasiruošimo Mišioms maldų: „Šventasis Juozapai, palaimintas ir laimingas žmogau, kuriam buvo leista regėti ir girdėti Dievą, kurį veltui geidė matyti ir girdėti daugelis karalių, o tu galėjai ne tik Jį regėti ir girdėti, bet ir nešioti Jį ant savo rankų, bučiuoti Jį, rengti Jį ir prižiūrėti, melski už mus.“²⁰ Ši malda padės mums apžvelgti paskutinę temą, kurią norėčiau šiandien aptarti – švelnų Juozapo elgesį su Jėzumi.

Šventajam Juozapui gyvenimas su Jėzumi buvo nuolat pasikartojantis savo pašaukimo įsisąmoninimas. Jau minėjome tuos pirmuosius prieštarų pilnus metus: šlovė ir bėgimas, išminčių didybė ir prakartėlės skurdas, angelų giesmė ir žmonijos tyla. Atėjus metui Kūdikį apipjaustyti šventykloje, Juozapas, nešinas kuklia dviejų balandžiukų auka, išgirsta, kaip Simeonas ir Ona skelbia Jėzų Mesiju. „Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama“²¹, – sako šventasis Lukas. Vėliau, kai Vaikas lieka Marijai ir Juozapui nepažįstamoje Jeruzalėje, kai jie randa Jį po trijų dienų ieškojimo, tas pats evangelistas mums sako, kad „gimdytojai labai nustebo“²².

Juozapas nustebęs. Jis netgi apstulbęs. Dievas pamažu atskleidžia savo planus, o Juozapas stengiasi juos suprasti. Kaip ir kiekviena siela, trokštanti artimai sekti Jėzų, Juozapas greitai supranta negalintis būti tingus ir vien inertiškai pareigingas. Dievui negana to, kad mes sustotume, pasiekę tam tikrą lygį. Jis nenori, kad mes užmigtume ant laurų. Dievas visada prašo daugiau ir Jo keliai – ne žmonių keliai. Šventasis Juozapas geriau negu bet kas kitas prieš jį ar po jo išmoko iš Jėzaus būti budrus, kad atpažintų Dievo stebuklus, gyventų atvira siela bei širdimi.

Nors Juozapas ir mokėsi iš Jėzaus dieviško gyvenimo būdo, drįsčiau pasakyti, kad, žmogiškai kalbant, jis pats daug ko mokė Dievo Sūnų. Man nelabai patinka tas įtėvio vardas, kuriuo kartais vadinamas Juozapas, nes tai gali versti mus galvoti apie Juozapo ir Jėzaus santykius kaip išoriškai šaltus. Iš tiesų mūsų tikėjimas sako, jog jis nebuvo Jo kūniškasis tėvas, bet kūniškumas nėra vienintelė tėvystės rūšis.

„Juozapas – skaitome šventojo Augustino pamoksle, – ne tik pretendavo į jam priklausantį tėvo vardą, bet turėjo į jį didesnę teisę negu bet kas kitas.“ Ir Augustinas dar priduria: „Kokiu būdu jis buvo tėvas? Kuo tyresnė jo tėvystė, tuo gilesne prasme jis buvo tėvas. Kai kas manė, jog jis buvo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tėvas taip pat, kaip kiti tėvai, kuriems kūniškai gimsta sūnūs ir kurie priima juos kaip ne vien dvasinės meilės vaisius. Štai kodėl šventasis Lukas sako: „Žmonės manė jį esant Jėzaus tėvu“. Kodėl jis sako, kad jie vien manė? Todėl, kad žmogiškas samprotavimas ir svarstymas siekia tai, kas įprasta tarp žmonių. O mūsų Viešpats negimė iš Juozapo sėklos. Ir vis dėlto Mergelė Marija Juozapui pagimdė sūnų iš jo pamaldumo ir meilės, ir tai buvo Dievo Sūnus.“²³

Juozapas mylėjo Jėzų, kaip tėvas myli sūnų, ir rodė Jam savo meilę atiduodamas tai, ką turėjo geriausia. Juozapas rūpinosi Vaiku, kaip jam buvo prisakyta, ir, perduodamas Jam savo profesines žinias, išmokė Jėzų dailidės amato. Taigi Nazareto kaimynai vienodai vadins Juozapą ir Jėzų: faber ir fabri filius²⁴ – dailide ir dailidės sūnumi. Jėzus dirbo dirbtuvėje šalia Juozapo. Koks Juozapas turėjo būti, kokia malonė turėjo veikti per jį, kad jis sugebėtų atlikti Dievo Sūnaus žmogiško auklėjimo uždavinį!

O Jėzus turėjo būti panašus į Juozapą darbo stiliumi, charakterio bruožais, kalbos maniera. Jėzaus realizmas, atidumas smulkmenoms, tai, kaip Jis sėdėjo prie stalo ir laužė duoną, Jo polinkis kasdienėmis situacijomis aiškinti tikėjimo tiesas – visa tai atspindi Jėzaus vaikystę bei jaunystę ir atskleidžia Jo bendravimą su Juozapu.

Neįmanoma ignoruoti šios paslapties subtilumo: Jėzus, būdamas žmogus, kalbėdamas tam tikros Izraelio srities tarme, panašus į dailidę Juozapą, yra ir Dievo Sūnus. Argi kas galėtų ko nors pamokyti Dievą? Bet Jis iš tikro buvo žmogus ir gyveno įprastą gyvenimą: pirma kaip kūdikis, paskui kaip berniukas, padedantis Juozapui dirbtuvėje, pagaliau kaip suaugęs žmogus pačiame jėgų žydėjime. „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.“²⁵