Punktų sąrašas

Atėjo Šventosios Kalėdos. Prisimename Dievo Sūnaus gimimo aplinkybes ir įvairius įvykius, o savo žvilgsnį nukreipiame į Betliejaus tvartelį ir Nazareto šeimos židinį. Marija, Juozapas ir Kūdikėlis Jėzus ypatingu būdu įsitvirtina mūsų širdžių centre. Ką gi mums kalba, ko mus moko paprastas ir tuo pat metu įstabus Šventosios Šeimos gyvenimas?

Iš daugelio galimų apmąstymų šia tema norėčiau pasvarstyti vieną. Kaip skelbia Šventasis Raštas, Jėzaus gimimas reiškia laiko pilnatvės pradžią¹. Tai momentas, kurį pasirinko Dievas, kad atiduodamas savo Sūnų visiškai parodytų meilę žmonėms. Ir Dievo valia pildosi paprasčiausiomis aplinkybėmis: gimdanti moteris, šeima, namai. Dievo visagalybė ir Jo prakilnumas ateina pas mus per visa sujungiančią žmogiškąją realybę. Nuo to laiko mes, krikščionys, žinome, jog su Dievo malone galime ir turime pašventinti visa, kas yra tauru mūsų gyvenime. Nėra tokios žmogiškos situacijos, kad ir kokia nereikšminga ar paprasta ji beatrodytų, kuri negalėtų tapti susitikimo su Kristumi vieta ir žingsniu kelionėje į dangaus karalystę.

Taigi nėra nieko keista, kad Bažnyčia džiaugiasi ir mėgaujasi kontempliuodama kuklius Jėzaus, Marijos ir Juozapo namus. Šventosios Šeimos šventės liturginiame rytmetiniame himne skaitome: „Malonu prisiminti mažyčius Nazareto namus bei juose vykstantį paprastą gyvenimą. Malonu giesmėse apgiedoti Jėzų supantį nuolankumą ir Jo neviešąjį gyvenimą. Ten Jis, būdamas vaikas, mokėsi Juozapo amato. Ten Jis augo metai iš metų ir kartu su tėvu meistravo. Šalia Jo sėdėdavo brangioji Motina, kuri tuo pat metu buvo ir savo vyro Juozapo mylima žmona. Ji buvo laiminga, nes galėjo jais pasirūpinti.“

Galvodamas apie krikščioniškus namus, mėgstu įsivaizduoti juos pilnus šviesos ir džiaugsmo, kaip tai buvo Šventojoje Šeimoje. Kalėdų naujiena skamba visa galybe: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!²“ „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė“³ – rašo apaštalas. Tai ramybė, kylanti iš žinojimo, kad esame mylimi Dievo Tėvo, sujungti su Kristumi, globojami švenčiausiosios Mergelės Marijos ir saugomi šventojo Juozapo. Tai didžioji gyvenimą nušviečianti šviesa, skatinanti drąsiai eiti pirmyn sunkumų ir asmeninio menkumo maišatyje. Kiekvieni krikščioniški namai turėtų būti rami užuovėjos vieta. Nepaisant smulkių kasdienių sunkumų, juose turėtų vyrauti gilios ir nuoširdžios meilės, visa apimančios ramybės atmosfera, o tai yra autentiško tikėjimo įgyvendinimo rezultatas.

Švenčiausioji Marija – Aušros Žvaigždė

Baigdamas pakartosiu keletą šiai dienai skirtos Evangelijos žodžių: „Įžengę į namus, pamatė Kūdikį su motina Marija.“ Švenčiausioji Mergelė Marija yra neatskiriama nuo savo Sūnaus. Atvykusius išminčius priima ne karalius savo aukštajame soste, bet Kūdikėlis ant savo Motinos rankų. Prašykime Dievo Motinos, kuri yra ir mūsų Motina, ruošti mums į meilės pilnatvę vedantį kelią. Cor Mariae dulcissimum, iter para tutum!^* Jos maloningoji širdis žino tikriausią kelią, kuriuo einant galima rasti Kristų.

Išminčiai turėjo savo žvaigždę. Mes turime Mariją, Stella maris, Stella orientis. Šiandien Jai sakome: Švenčiausioji Marija, jūrų Žvaigžde, Aušros Žvaigžde, padėk savo vaikams. Mūsų apaštalavimo uolumas gelbėti sielas turi būti beribis, nes nė vienas nėra atskirtas nuo Kristaus meilės. Išminčiai buvo pašaukti pirmieji iš pagonių tarpo. Tačiau Atpirkimui įvykus, „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters“. Nebėra jokios diskriminacijos – „visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“³⁴.

Mes, krikščionys, negalime nieko išskirti; negalime sielų nei atskirti, nei kaip nors jas suskirstyti. „Daugelis ateis iš Rytų ir Vakarų.“³⁵ Visi ras vietą Kristaus širdyje. Jo rankos, kuriomis grožimės žvelgdami į Jį prakartėlėje, yra Kūdikio rankos. Tačiau drauge tai yra tos pačios rankos, plačiai ištiestos į šalis ant kryžiaus ir patraukiančios visus prie savęs³⁶.

Ir paskutinė šios homilijos mintis yra skirta tam teisingam žmogui, mūsų Tėvui ir Globėjui, šventajam Juozapui, kuris Viešpaties apsireiškimo metu kaip įprasta lieka nepastebėtas. Galiu įsivaizduoti jį, susikaupusį kontempliacijoje, su meile saugantį žmogumi tapusį Dievo Sūnų, patikėtą jo tėviškai globai. Su nuostabiu ir visišku atsidavimo subtilumu, būdingu ne sau gyvenančiam žmogui, šventasis Patriarchas atsiskleidžia tyliu ir veiksmingu patarnavimu.

Šiandien kalbėjome apie maldos gyvenimo ir apaštalavimo uolumą. Kas gi galėtų būti geresnis mokytojas nei šventasis Juozapas? Jeigu norite mano patarimo, kurį nenuilstamai kartoju jau daugelį metų – Ite ad Joseph: eikite pas Juozapą³⁷. Jis jums parodys aiškius kelius ir būdus – tiek žmogiškus, tiek dieviškus, leidžiančius prisiartinti prie Jėzaus. Ir greitai jūs, kaip ir jis, išdrįsite „paimti į savo rankas, bučiuoti, rengti ir prižiūrėti“³⁸ šį mums gimusį Kūdikėlį Dievą. Išminčiai iš begalinės pagarbos dovanojo Jėzui aukso, smilkalų ir miros, o Juozapas atsidavė visa savo jaunatviška bei mylinčia širdimi.

Šv. Juozapo asmenybė Evangelijoje

Tiek šventasis Matas, tiek šventasis Lukas mums teigia, jog šventasis Juozapas kilo iš kilmingos giminės – Dovydo ir Saliamono, Izraelio karalių, namų. Jo protėvių praeitis nėra visiškai aiški. Nežinome, kuri iš dviejų Evangelijoje išrašytų genealogijų skirta Marijai, Jėzų pagimdžiusiai Motinai, o kuri Juozapui, Jėzaus tėvui pagal žydų įstatymą. Taip pat nežinome, ar šventasis Juozapas kilęs iš Betliejaus, kur jis per surašymą ėjo užsirašyti, ar iš Nazareto, kur gyveno ir dirbo.

Kita vertus, mes žinome, kad Juozapas nebuvo turtingas: jis buvo paprasčiausias darbininkas, kaip ir milijonai pasaulio žmonių. Jis dirbo varginantį ir kartu paprastą, savo luomui būdingą darbą, kurį pasirinko ir pats Dievas, prisiimdamas mūsų žmogiškąją prigimtį ir trisdešimt metų norėdamas gyventi taip, kaip ir mes visi.

Šventasis Raštas mums byloja, kad Juozapas buvo amatininkas. Kai kurie Bažnyčios Tėvai sukonkretina, jog jis buvo dailidė. Šventasis Justinas, kalbėdamas apie Jėzaus gyvenimą, sako, kad šis darė arklus ir pakinktus¹. Galbūt todėl remdamasis šiais žodžiais šventasis Izidorius iš Sevilijos padaro išvadą, kad Juozapas buvo kalvis. Šiaip ar taip, jis buvo įgudęs darbininkas, kuris daugelį metų triūsdamas ir prakaituodamas tarnavo drauge gyvenantiems bendrapiliečiams.

Evangelijoje Juozapas vaizduojamas kaip ori, gyvenimo sunkumų nebijanti asmenybė. Jis mokėjo drąsiai kovoti su iškilusiomis problemomis, tvarkytis sunkiomis situacijomis, galėjo atlikti, ko prašomas, ir visada veikė atsakingai ir iniciatyviai.

Nesutinku, kai šventasis Juozapas įprastai vaizduojamas kaip senukas – tokį vaizdavimą galėjo nulemti savaime nieko blogo neturįs ketinimas pabrėžti visišką Marijos skaistybę. Aš jį įsivaizduoju jauną, stiprų žmogų, galbūt keleriais metais vyresnį už Mergelę Mariją, tačiau sulaukusį brandos ir jėgų žydėjimo.

Kad gyventume skaistumo dorybe, neturime laukti senatvės, kai savaime apleidžia jėgos. Tyrumas kyla iš meilės, o jėga ir jaunystės linksmumas nėra kliūtis kilniai mylėti. Juozapas turėjo jauną širdį ir jauną kūną, kai vedė Mariją, kai sužinojo Jos dieviškos motinystės paslaptį, kai nuolat buvo su Ja, gerbdamas tą vientisumą, kurį Dievas panoro suteikti pasauliui, kaip dar vieną ženklą, kad Jis atėjo gyventi tarp savo kūrinių. Kas nepajėgia suprasti tokios meilės, beveik nieko neišmano apie tikrąją meilę, jam visiškai svetima pati krikščioniškos skaistybės prasmė.

Kaip jau kalbėjome, šventasis Juozapas buvo amatininkas iš Galilėjos, tiesiog žmogus, kaip ir daugelis kitų. Argi ko nors ypatingo buvo galima tikėtis iš gyvenimo tokiame užmirštame kaimelyje kaip Nazaretas? Nieko. Tik darbo. Kasdienio darbo ir nuolatinių jam skirtų pastangų. O pasibaigus dienai – tik mažos ir varganos pastogės pailsėti, kad atgautum jėgas kitos dienos darbams.

Hebrajiškai Juozapo vardas reiškia „Dievas suteiks daugiau“. Dievas suteikia netikėtas dimensijas šventam gyvenimui tų, kurie vykdo Jo valią. Ir Jis prideda vieną itin svarbų matmenį, suteikiantį prasmę viskam – būtent dieviškąjį matmenį. Nuolankų ir šventą Juozapo gyvenimą Jis papildė, jeigu galima taip pasakyti, Mergelės Marijos ir Jėzaus, mūsų Viešpaties, gyvenimu. Dievas yra nepralenkiamas savo dosnumu. Juozapas galėjo ir sau priskirti žmonos Marijos žodžius: quia fecit mihi magna qui potens est – didžių dalykų padarė man Visagalis, quia respexit humilitatem² – nes pažvelgė į mano menkumą.

Šventasis Juozapas tikrai buvo paprastas žmogus, kuriam Dievas patikėjo didžius dalykus. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką jis vykdė tiksliai tai, ko iš jo norėjo Viešpats. Štai kodėl Šventajame Rašte Juozapas vadinamas „teisiu“³. Hebrajų kalba teisus žmogus reiškia gerą ir ištikimą Dievo tarną, tą, kuris pildo dieviškąją valią,⁴ arba tą, kuris yra garbingas ir geraširdiškas savo artimui⁵. Taigi teisus žmogus myli Dievą ir įrodo savo meilę Jam, laikydamasis Dievo įsakymų, visą gyvenimą atsiduodamas brolių ir artimųjų tarnystei.

Juozapo tikėjimas, viltis ir meilė

Būti teisiam nereiškia vien paklusti įstatymams. Gėris turi augti iš vidaus; jis turi būti gilus ir gyvybingas, nes „teisusis gi bus gyvas savo tikėjimu“⁶. Gyventi tikėjimu – šie žodžiai, vėliau būsiantys dažna apaštalo Pauliaus apmąstymų tema, iš tiesų tiko šventajam Juozapui. Jis nepildė Dievo valios paviršutiniškai ar pasidavęs rutinai. Jis tai darė spontaniškai ir iš širdies gelmių. Įstatymas, pagal kurį gyveno kiekvienas praktikuojantis žydas, jam nebuvo tik kodeksas ar griežtas taisyklių sąrašas, bet gyvojo Dievo valios išraiška. Taigi jis žinojo, kaip atpažinti Dievo balsą, kai šis pasigirdo taip netikėtai ir taip nelauktai.

Šventojo Juozapo gyvenimas buvo paprastas, bet nelengvas. Tik po išbandymo širdgėlos jis suprato, kad Marijos Sūnus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios. Ir šis Kūdikis, Dievo Sūnus, pagal žmogišką kilmę, Dovydo palikuonis, gimė grotoje. Angelai šventė Jėzaus gimimą, o įžymūs žmonės iš tolimų kraštų atvyko Jo pagarbinti, tačiau Judėjos karalius norėjo Jį nužudyti, ir šeimai reikėjo bėgti. Dievo Sūnus išoriškai atrodė bejėgis kūdikis, kuriam teko slapstytis Egipte.

Pasakodamas šiuos įvykius Evangelijoje, šventasis Matas nuolat pabrėžia Juozapo ištikimybę. Juozapas nesvyruodamas vykdė Dievo įsakymus net tuomet, kai jų prasmė atrodydavo miglota, arba tuomet, kai jų ryšys su kita dieviškojo plano dalimi buvo nuslėptas.

Bažnyčios Tėvai ir kiti dvasinės literatūros autoriai dažnai pabrėžia šventojo Juozapo tikėjimo tvirtumą. Angelo įsakymą bėgti nuo Erodo ir slėptis Egipte⁷ šventasis Jonas Auksaburnis komentuoja taip: „Tai išgirdęs, Juozapas nenustebo ir nepasakė: „Keista. Tu pats neseniai sakei, jog Jis išgelbės savo tautą, o dabar Tu nesugebi išgelbėti Jo paties – mes turime bėgti, leistis į tolimą kelionę ir ilgai prabūti svetimoje vietoje. Tai prieštarauja Tavo pažadui.“ Juozapas taip negalvojo, nes jis buvo ištikimas vyras. Jis taip pat nepaklausė, kada reikės grįžti, nors angelas paliepimą nusakė labai neaiškiai: „Pasilik ten, kol tau pasakysiu.“ Juozapas neapsisunkina, jis paklūsta, pasitiki ir džiaugsmingai priima išmėginimą.“⁸

Juozapo tikėjimas nesvyruoja, jis iš karto paklūsta ir viską vykdo tiksliai ir greitai. Norint geriau suprasti šventojo Patriarcho mums pateiktą pamoką, patartina mąstyti apie jo tikėjimo veiksmingumą, apie tai, kad jo paklusnumas nėra pasyvus pasidavimas įvykių tėkmei. Krikščioniškasis tikėjimas neturi nieko bendra su konformizmu, veiklumo ar vidinės energijos stoka.

Juozapas iki galo atsidavė Dievo globai, tačiau visada apmąstė įvykius ir šitaip pasiekė Dievo darbų supratimą, vedantį į tikrąją išmintį. Palaipsniui jis suprato, jog antgamtiniai planai turi dieviškąją suderinamumo logiką, kartais sugriaunančią žmogiškus planus.

Įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis Patriarchas niekuomet neatsisako apmąstymų, niekada neneigia savo atsakomybės. Priešingai, jis elgiasi taip, kad žmogiška patirtis tarnautų tikėjimui. Grįždamas iš Egipto Juozapas, išgirdo, „jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo“ ir „pabūgo ten vykti“⁹. Jis išmoko veikti pagal dieviškąjį planą. O kaip savo teisingo elgesio pagal Dievo valią patvirtinimą Juozapas gavo nurodymą grįžti į Galilėją.

Toks buvo šventojo Juozapo tikėjimas: visa apimantis, gilus ir vientisas. Juozapas buvo tikrai atsidavęs Dievo valiai ir išmintingai paklusnus. Jo tikėjimą lydėjo meilė Dievui, išpildžiusiam Abraomui, Jokūbui ir Mozei duotus pažadus; vedybinė meilė savo žmonai Marijai ir tėviška meilė Jėzui. Juozapo tikėjimas, viltis ir meilė pasitarnavo didžiajai Dievo misijai – žmogaus atpirkimui, kurį Jis įvykdė pasaulyje per Galilėjos dailidę Juozapą.