Punktų sąrašas

Panašiai atsitiko ir mums. Tikrai įstengtume rasti savo šeimoje, tarp draugų ir pažįstamų – ką jau kalbėti apie platesnę aplinką – daug vertesnių už save žmonių, kuriuos galėtų pašaukti Kristus. Taip, greta yra daug paprastesnių ir išmintingesnių, įtakingesnių ir svarbesnių, dėkingesnių ir dosnesnių žmonių.

Mąstydamas apie tai, šiek tiek susigėstu. Bet taip pat suprantu, kad žmogiškoji logika neįstengia paaiškinti malonės veikimo. Dievas paprastai nori pasinaudoti netobulais įrankiais, kad būtų aiškiai matomas Jo rankų prisilietimas. Šventasis Paulius su jauduliu prisimena savo pašaukimą: „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią.“¹⁵ Taip rašo Paulius Tarsietis, kurio asmenybė ir uolumas ypatingai išsiskleidė istorijos eigoje.

Kaip jau minėjau, nieko nesame nusipelnę. Mūsų pašaukimo pamatas kyla iš mūsų pačių menkystės supratimo. Turime suvokti, kad viskas yra Dievo veltui duotos dovanos: ir šviesa, kuri apšviečia mūsų sielas (tai tikėjimas), ir meilė, kuria mylime (antgamtinė meilė), ir troškimas, kuris mus palaiko (viltis). Jeigu liautumėmės augę nuolankumu, greitai pamirštume tikslą, dėl kurio mus išsirinko Dievas: ut essemus sancti – kad siektume asmeninio šventumo.

Būdami nuolankūs galime suprasti visą dieviškojo pašaukimo stebuklą. Kristaus ranka paima mus tarsi kviečius iš lauko, o sėjėjas sužeistame delne sutrina tuos grūdus. Kristaus kraujas nuplauna sėklas ir subrinkina. Tada Viešpats jas išbarsto į vagas, o nugrimzdusios į dirvą ir apmirusios šios sėklos taps gyvenimu, pasidaugins ir atgims tūkstančiais auksinių grūdelių.

Artėjant Kalėdoms man patinka įsižiūrėti į Kūdikėlio Jėzaus atvaizdus. Šie nusižeminusį Dievą vaizduojantys paveikslai primena Dievo šauksmą. Jie primena, jog Visagalis norėjo pasirodyti bejėgis, reikalingas žmonių globos. Betliejaus lopšyje Kristus ir tau, ir man sako, kad Jam reikia mūsų. Jis ragina mus gyventi vientisą krikščionišką pasiaukojimo, darbo ir džiaugsmo gyvenimą.

Niekuomet nepatirsime tikro džiaugsmo, jei nesistengsime iš tiesų gyventi pagal Jėzaus tiesą, jeigu nebūsime tokie nuolankūs, kaip Jis. Vėl kartoju: ar įžvelgiate, kur paslėpta Dievo didybė? Ogi ėdžiose, vystykluose, tvartelyje. Gyvenimą gelbstinti jėga gali veikti tik per nuolankumą, nustojus galvoti vien apie save ir pajutus atsakomybę padėti kitiems.

Kartais gali atsitikti, kad net gerų ketinimų kupini žmonės sukelia konfliktus, galinčius virsti rimtais rūpesčiais, nors tam nėra objektyvaus pagrindo. Šios problemos kyla asmenims, kurie nepakankamai pažindami save, pasiduoda puikybei ir trokšta būti dėmesio centre, nori būti visų mėgstami. Jie nori gerai pasirodyti ir būti saugūs. Jiems neužtenka vien padaryti gera ir išnykti. Taigi daug sielų, kurios galėtų džiaugtis nuostabia ramybe ir didžiule laime, dėl išdidumo ir įžūlumo tampa nelaimingos ir neduoda gerų vaisių.

Kristus buvo nuolankios širdies¹⁸. Per visą savo gyvenimą Jis neieškojo specialaus atlyginimo ar privilegijų. Net Jo prasidėjimas buvo kaip ir kiekvieno žmogaus. Motinos įsčiose jis praleido devynis mėnesius. Jis žinojo apie savo absoliutų reikalingumą žmonijai. Jis norėjo kuo greičiau ateiti į pasaulį ir išgelbėti visas sielas, tačiau padarė tai savo laiku. Jis gimė kaip ir bet kuris kitas vaikas. Nuo pradėjimo iki gimimo niekas iš pašalinių, išskyrus šventąjį Juozapą ir šventąją Elžbietą, net neįsivaizdavo tos stebuklingos tiesos, kad pas žmones ruošiasi apsigyventi Dievas.

Kalėdos – tai didis paprastumas. Mūsų Viešpats ateina be fanfarų, niekieno nepastebėtas. Tik Marija ir Juozapas dalyvauja šiame dieviškajame įvykyje. Paskui apie jį iš angelų sužino ir piemenys. Dar vėliau – išminčiai iš Rytų. Šitaip buvo patvirtintas šis transcendentinis įvykis, jungiantis dangų ir žemę, Dievą ir žmogų.

Kaip gali mūsų širdys taip sukietėti, taip apsiprasti su šiomis Evangelijos scenomis? Dievas nusižemino, kad galėtume prisiartinti prie Jo, kad galėtume atiduoti savo meilę mainais į Jo meilę, kad laisva valia nusilenktume ne vien prieš Jo galybę, bet ir prieš Jo nuolankumo stebuklą.

Štai didybė šio Vaiko, kuris yra Dievas! Jo Tėvas yra Dievas, sukūręs dangų ir žemę, o Jis ėdžiose, quia non erat eis locus in diversorio¹⁹, nes niekur nebuvo kitos vietos žemėje visos kūrinijos Viešpačiui.

Leiskite man dar kartą pabrėžti šventojo Juozapo gyvenimo natūralumą ir paprastumą, nors daug jau esame apie tai kalbėję kitomis progomis: Juozapas nebuvo nusitolinęs nuo savo kaimynų ir nedarė jokių dirbtinių kliūčių jų santykiams.

Nors kartais ir vertėtų, tačiau nemėgstu kalbėti apie katalikus darbininkus, katalikus inžinierius, katalikus gydytojus ir taip toliau, lyg būtų kalbama apie atskirą gentinę rūšį, lyg katalikai sudarytų mažą, nuo kitų žmonių atsiribojusią grupelę. Tuomet atrodytų, kad tarp katalikų ir likusios visuomenės dalies esti gili praraja. Gerbdamas priešingą nuomonę manau, jog teisingiau kalbėti apie darbininkus, kurie yra katalikai, arba katalikus, kurie yra darbininkai; apie inžinierius, kurie yra katalikai, arba apie katalikus, kurie yra inžinieriai. Nes tikintis ir intelektinį, techninį arba fizinį darbą praktikuojantis žmogus jaučiasi vienybėje su kitais, tokiais pat kaip jis, turinčiais tokias pat teises ir pareigas, tokį pat troškimą tobulėti, tokią pat būtinybę spręsti iškilusias bendras problemas ir jų nevengti.

Pasirengusio šitaip gyventi kataliko kasdienis gyvenimas bus tikėjimo, vilties ir meilės liudijimas: paprastas ir natūralus liudijimas, nereikalaujantis dirbtinio iškilmingumo. Jo gyvenimo vientisumas liudys nuolatinį Bažnyčios buvimą pasaulyje – juk visi katalikai, būdami teisėti išrinktosios Dievo Tautos nariai, ir yra Bažnyčia.

Galbūt kas nors paklaus, kaip galime mokyti kitus? Ir aš atsakysiu: natūraliai, paprastai, tiesiog gyvenant pasaulyje, atsiduodant savo profesiniam darbui ir rūpinantis šeima, persiimant kilniais siekiais, gerbiant teisėtą kiekvieno žmogaus laisvę. Daugiau kaip trisdešimt metų Dievas stengėsi įskiepyti į mano širdį troškimą padėti bet kokios padėties, statuso ir užsiėmimo žmonėms suprasti šią mintį: paprastas gyvenimas gali būti šventas, jis gali būti pripildytas Dievo, o Viešpats kviečia mus pašventinti kasdienes užduotis, nes tik šitaip įmanoma siekti krikščioniško tobulumo. Pasvarstykime apie tai dar kartą, kontempliuodami Marijos gyvenimą.

Negalime pamiršti, jog Marija praleido beveik visas savo gyvenimo dienas taip, kaip jas praleidžia milijonai kitų moterų, besirūpinančių savo šeima, auklėjančių vaikus ir prižiūrinčių namus. Marija pašventina šiuos paprastus kasdienius dalykus, kuriuos dalis žmonių klaidingai laiko beprasmiais ir neturinčiais nieko bendra su transcendencija. Kalbu apie kasdienius darbus, rūpestį artimaisiais, draugų ir giminių lankymą. Palaimintas normalumas, nes jis gali ir turi būti kupinas meilės Dievui!

Būtent meilė geriausiai apibūdina Marijos gyvenimą. Meilė veda Mariją, leidžia jai pamiršti save bei uoliai vykdyti dievišką valią ir būti laimingai ten, kur to nori Dievas. Štai kodėl net menkiausias Jos veiksmas niekada nėra tuščias, bet tuoj prisipildo prasmės. Marija, mūsų Motina, yra ir pavyzdys, ir kelias. Turime stengtis gyventi ir būti panašūs į Ją, išlikdami ten, kur mus nori matyti Dievas.

Šitaip elgdamiesi aplinkiniams parodysime paprasto, normalaus ir nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, nors ir sklidino žmogiško ribotumo bei silpnybių. O kai kiti, pamatę jūsų gyvenimą, paklaus, kodėl esate tokie laimingi, kaip sugebate nugalėti savanaudiškumą ir patogumų siekį, kas jus išmokė suprasti kitus, sugyventi su jais, atsiduoti jiems ir tarnauti, – tada atskleiskite jiems dieviškąją krikščioniškos egzistencijos paslaptį. Kalbėkite jiems apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Mariją. Tada bus tinkamas momentas savo varganais žodžiais atskleisti šį meilės Dievui svaigulį, Jo malone užtvindžiusį jūsų sielas.