Punktų sąrašas

Dieviškoji įsūnystė

Kaipgi paaiškinti šią pasitikėjimo kupiną maldą, šį žinojimą, kad nežūsime kovoje? Šis įsitikinimas kyla iš mūsų dieviškosios įsūnystės, kuria nesiliauju gėrėjęsis. Viešpats, per šią Gavėnią prašantis mūsų atsiversti, nėra koks nors tironiškas Šeimininkas arba griežtas ir nepermaldaujamas Teisėjas: Jis yra mūsų Tėvas. Jis kalba apie mūsų nuodėmes, mūsų klaidas, mūsų dosnumo stoką todėl, kad mus iš viso to išvaduotų, kad atvertų mums savo draugystę ir meilę. Mūsų dieviškosios įsūnystės suvokimas daro mūsų atsivertimą džiugų, primena, kad šitaip grįžtame į Tėvo namus.

Dieviškoji įsūnystė yra „Opus Dei“ dvasios pagrindas. Visi žmonės yra Dievo vaikai. Tačiau vaikas gali įvairiai žvelgti į savo tėvą. Turime stengtis būti vaikai, suprantantys, jog Viešpats, mylėdamas mus kaip savo vaikus, priėmė į savo namus, kad, išlikdami pasaulio sūkuryje, būtume Jo šeimos nariai, kad tai, kas yra Jo, būtų ir mūsų, o kas yra mūsų, būtų ir Jo. O kad išsiugdytume tokį artumo pojūtį bei pasitikėjimą Juo, kaip drąsi mažų vaikų užgaida prašyti tėvo dangaus mėnulio!

Dievo vaikas Viešpatį laiko savo Tėvu. Jis nėra Jam vergiškai ar meilikaujančiai paklusnus, nėra su Juo vien formaliai mandagus, bet greičiau nuoširdus, mylintis ir pasitikintis. Dievas nesipiktina žmonėmis. Jis nenusivilia dėl visų mūsų neištikimybių. Mūsų dangiškasis Tėvas atleidžia bet kokį įžeidimą, kai Jo vaikas vėl sugrįžta pas Jį, kai atgailauja ir prašo atleidimo. Viešpats yra toks geras Tėvas, kad numato mūsų troškimą gauti atleidimą ir pirmas imasi iniciatyvos, ištiesdamas mums savo maloningas rankas.

Supraskite, jog nieko neišgalvojau. Dangaus Tėvo meilę suvoksime, prisiminę Dievo Sūnaus duotą palyginimą. Tai palyginimas apie sūnų palaidūną³⁷.

„Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.“³⁸ Tai yra Šventojo Rašto žodžiai. Tėvas sūnų išbučiavo tūkstančiu bučinių. Argi galėtų tėvas kaip nors žmogiškiau išreikšti savo meilę sūnui? Ar jūs galėtumėte dar vaizdingiau nupasakoti tėvišką Dievo meilę žmonėms?

Tad negalime tylėti, kai Dievas pribėga prie mūsų, ir kartu su šventuoju Pauliumi sušunkame: Abba, Pater!³⁹ – „Tėve, mano Tėve!“ Būdamas visatos Kūrėjas, Jis nesiekia skambių titulų ir neverčia kreiptis į Jį didingai, kaip to reikalautų Jo viešpatystės statusas. Jis nori, kad vadintume Jį Tėvu, nori, kad mėgautumės šiuo žodžiu, ir kad mūsų sielos prisipildytų džiaugsmo.

Žmogaus gyvenimas tam tikra prasme yra nuolatinis grįžimas į Tėvo namus. Mes grįžtame per atgailą, per širdies atsivertimą, per troškimą keistis, per tvirtą apsisprendimą keisti savo gyvenimą, pripildyti jį pasiaukojimo bei atsidavimo veiksmais. Sugrįžtame į Tėvo namus per Atgailos sakramentą, kai išpažindami savo nuodėmes apsivelkame Jėzumi Kristumi ir tampame Jo broliais, Dievo šeimos nariais.

Dievas laukia mūsų – kaip tas tėvas iš palyginimo – ištiestomis rankomis, nors mes to ir nenusipelnome. Nesvarbu, kad esame Jam skolingi. Kaip ir sūnui palaidūnui, mums tereikia atverti savo širdį, parodyti savo Tėvo namų židinio ilgesį, stebėtis ir džiaugtis Dievo dovana – tuo, kad mus, nepaisydamas mūsų silpnybių, vadina ir laiko tikrais vaikais.

Tapti Dievo meilės vaikais

Susimąstykime apie tai. Juk tatai gali padėti suprasti ne vieną svarbų dalyką. Marijos paslaptis leidžia suvokti, kad, norėdami prisiartinti prie Dievo, turime tapti maži. Prisiminkime, ką Kristus pasakė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“¹⁰

Kad taptume vaikais, privalome atsižadėti savo puikybės ir išdidaus savarankiškumo, pripažinti patys vieni negalintys nieko. Turime suprasti, jog rasti savo kelią ir jo laikytis galime tiktai Dievo, mūsų Tėvo, malonės dėka ir Jo padedami. Kad būtume maži, turime atsiduoti į Tėvo rankas, kaip atsiduoda vaikai, tikėti, kaip tiki vaikai, prašyti, kaip prašo vaikai.

O viso to išmokstame bendraudami su Marija. Pamaldumas mūsų Karalienei nėra koks nors išglebimas ar silpnumas. Šis pamaldumas, kaip gili ir nuolatinė mūsų tikėjimo išraiška, pripildo sielą paguodos ir džiaugsmo, leidžia išeiti iš savęs ir sudėti visas viltis į Viešpatį. Vienoje iš psalmių giedama: „Mane Viešpats gano: man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, leidžia man atilsėti paversmy; manąją sielą gaivina, veda mane teisingais takais savo garbei. Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.“¹¹ Kadangi Marija yra mūsų Motina, pamaldumas jai moko mus būti tikrais paprastais vaikais, be galo mylėti ir egoistiškai negalvoti vien tik apie save. Jis moko mus būti laimingais vaikais, kurie žino, kad niekas negali sugriauti jų vilties. Pasitikėjimo kupina meilė Švenčiausiajai Marijai yra kelio, vedančio į beprotišką meilę Jėzui, pradžia. Taip prieš daugelį metų rašiau trumpos knygelės apie Šventąjį Rožinį įvade.^* Ir būtent nuo tada dažnai galėjau įsitikinti šių žodžių tikrumu. Nesirengiu to įrodinėti, pažerdamas daugybę argumentų. Kviečiu jus pačius išreikšti meilę Marijai: atverti Jai savo širdį, patikėti savo džiaugsmus ir sielvartus, prašyti Jos, kad padėtų atpažinti Jėzų, ir mokytų, kaip sekti Juo.