Punktų sąrašas

Jėzus Kristus – tobulas Dievas ir tobulas žmogus

Dievo Sūnus tapo žmogumi. Jis yra perfectus Deus, perfectus homo² – tobulas Dievas ir tobulas žmogus. Ši paslaptis sukrečia krikščionis. Mane tai visada jaudino ir tebejaudina iki šiol, todėl norėčiau sugrįžti į Loretą. Vis mintimis sugrįžtu ten, dar kartą pakartodamas ir apmąstydamas šiuos žodžius „Hic Verbum caro factum est“, kad vėl sąmonėje atgaivinčiau Jėzaus vaikystės metus.

Iesus Christus, Deus Homo – Jėzus Kristus yra Dievas ir Žmogus. Tai yra vienas iš magnalia Dei³ – įstabių Dievo darbų, kurį turime apmąstyti ir už kurį turime padėkoti Viešpačiui, atėjusiam atnešti „žemėje ramybę jo mylimiems žmonėms“⁴, geros valios žmonėms, visiems norintiems sujungti savo valią su šventąja Dievo valia – ne vien turtingiesiems, ne vien vargšams, tačiau visiems žmonėms, visiems broliams. Juk visi esame broliai Jėzuje, Dievo vaikai, Kristaus broliai. Jo Motina yra ir mūsų Motina.

Pasaulyje tėra tik viena rasė – Dievo vaikų rasė. Visi turėtume kalbėti ta pačia kalba, kurios mus mokė Tėvas danguje – kalba, kuria Jėzus kalbėjosi su savo Tėvu. Tai proto ir širdies kalba, virstanti malda. Tai kontempliatyvių sielų kalba, kurią vartoja dvasingi žmonės, nes jie supranta esą Dievo vaikai. Ši kalba reiškiasi tūkstančiais mūsų valios judesių, šviesiais mūsų proto spinduliais, širdinga meile, ryžtu gyventi kilnų, gerą, laimingą bei taikų gyvenimą.

Reikia pažvelgti į mūsų Meilę – Kūdikėlį ėdžiose. Turime žvelgti į Jį, suvokdami prieš mus esant didžiulę paslaptį. Turime priimti šią paslaptį su tikėjimu ir bandyti tikėjimu ją giliau suvokti. Todėl privalu įgyti nuolankios krikščioniškos sielos nuostatą. Nesistenkime sumenkinti Dievo didybės iki savo varganų idėjų ir žmogiškų paaiškinimų lygio. Pamėginkime suprasti, kad būdama neperregima ši paslaptis yra šviesa, galinti nušviesti žmonėms gyvenimą.

Kaip yra pasakęs šventasis Jonas Auksaburnis: „Mes suprantame, jog Jėzus yra iš mūsų, iš mūsų žmogiškosios substancijos ir kad Jis gimė iš Motinos, iš skaisčiosios Mergelės Marijos, tačiau mes nesuvokiame, kaip įvyko šis stebuklas. Tad neeikvokime tuščiai energijos stengdamiesi tai paaiškinti, verčiau nuolankiai priimkime tai, ką mums apreiškė Dievas. Nesistenkime iš smalsumo patikrinti tai, ką Dievas paliko paslėpta.“⁵ Jeigu žvelgsime su šitokiu klusnumu, gebėsime suprasti ir mylėti, o šis slėpinys mums bus nuostabi pamoka, labiau įtikinama negu bet koks žmogiškasis protavimas.

Krikščionis žino, jog krikštu jis yra įskiepytas į Kristų. Sutvirtinimu jis yra įgalintas kovoti už Kristų. Per Kristaus kunigystę ir Jo karališkąją bei pranašišką tarnybą jis yra pašauktas veikti pasaulyje. Jis susivienija su Kristumi per Eucharistiją – vienybės ir meilės sakramentą. Kaip ir Kristus, jis turi gyventi dėl kitų žmonių, su meile žvelgdamas į visus ir į kiekvieną atskirai. O iš tiesų mylėdamas visą žmoniją.

Tikėjimas padeda mums pažinti, kad Kristus yra Dievas, kad Jis – mūsų Gelbėtojas; tikėjimas padeda susitapatinti su Kristumi ir elgtis taip, kaip elgdavosi Jis. Prisikėlęs Kristus išvaduoja Tomą iš dvejonių, parodydamas savo žaizdas ir tardamas: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“¹⁵ O šventasis Grigalius Didysis komentuoja: „Čia Jis kalba apie mus, nes mes, nors kūniškai ir nematome, turime Jį dvasiškai. Mes būsime palaiminti tik tada, kai mūsų elgesys atitiks mūsų tikėjimą. Žmogus iš tikrųjų nėra tikintis, jeigu neįgyvendina to, kuo tiki. Štai kodėl šventasis Paulius kalba apie tuos, kurių tikėjimas reiškiasi tik žodžiais: ‚Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jo išsigina‘ (Tit 1,16).“¹⁶

Neįmanoma atskirti Kristų Dievą Žmogų ir Dievą Atpirkėją. Žodis tapo kūnu ir atėjo į žemę, ut omnes homines salvi fiant¹⁷, kad išganytų visus žmones. Būdami pilni ydų ir riboti, vis dėlto esame kiti Kristūs, pats Kristus ir esame pašaukti tarnauti visiems žmonėms.

Turime ir vėl išgirsti šimtmečiais nesenstantį įsakymą. „Mylimieji, – rašo šv. Jonas, – aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra mokslas, kurį jūs girdėjote. Ir vis dėlto rašau jums apie naują įsakymą, kuris tikras jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia. Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra.“¹⁸

Viešpats atėjo skelbti visiems žmonėms taikos, gerosios naujienos ir gyvenimo. Ne vien turtingiesiems ir ne vien vargšams. Ne vien išmintingiems, ir ne vien paprastiems, bet visiems. Visiems broliams ir seserims, nes juk ir esame tie broliai ir seserys, vaikai to paties Tėvo – Dievo. Taigi yra tiktai viena rasė – Dievo vaikų rasė. Yra tiktai viena spalva – Dievo vaikų spalva. Taip pat yra tiktai viena kalba, be triukšmo prabylanti į širdį ir į protą, mokanti mus pažinti Dievą ir mylėti vienam kitą.

Nesunku suprasti nerimą ir rūpestį tų žmonių, kuriuos iš prigimties krikščioniška siela²⁹ skatina kovoti su asmeninėmis ir socialinėmis neteisybėmis, kylančiomis iš žmogaus širdies. Tiek šimtmečių žmonės gyvena vienas šalia kito, ir vis dar tiek neapykantos, tiek destrukcijos, tiek fanatizmo temdo akis, kurios nenori matyti, ir slegia širdis, kurios nenori mylėti!

Žemės gėrybės yra monopolizuotos saujelės žmonių, o pasaulio kultūra yra uzurpuota būrelio savanaudžių. Visur kitur matome duonos ir išminties alkį, o Dievo sukurtos ir dėl to šventos žmonių gyvybės yra traktuojamos vien daiktiškai arba statistiškai. Suprantu ir pritariu šiam nekantrumui, skatinančiam žvelgti į Kristų, nuolat kviečiantį mus praktiškai įgyvendinti Jo naująjį meilės įsakymą.

Kad ir kokios bebūtų mūsų gyvenimo aplinkybės, visos jos skleidžia dieviškąją žinią, prašančią su meile ir tarnystės dvasia atsiliepti kitiems. „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.

Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ,Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane!` Tuomet teisieji klaus: ,Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme? Ir atsakys jiems karalius: ,Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.‘“³⁰

Turime mokytis atpažinti mūsų pasitikti ateinantį Kristų, atpažinti Jį mūsų broliuose – kituose žmonėse. Jokio žmogaus gyvenimas nėra visiškai izoliuotas. Jis susipynęs su kitų žmonių gyvenimu. Joks vyras ar moteris nėra atskira eilutė ar posmas – visi sudarome vieną poemą, kurią rašo Dievas, kviesdamas mus laisvai bendradarbiauti.

Marija padeda mums jaustis broliais

Neįmanoma užmegzti sūnišką ryšį su Marija ir kartu galvoti vien apie save, paskęsti vien savo rūpesčiuose. Neįmanoma bendrauti su Marija ir gyventi egoistiškai. Marija veda pas Jėzų, o Jėzus yra primogenitus in multis fratribus – pirmagimis iš daugelio brolių¹⁵. Taigi jei pažinsime Jėzų, suprasime, kad tikrai gyventi galime tik tarnaudami kitiems. Asmeninės problemos negali supančioti krikščionio, nes jam privalo rūpėti visuotinė Bažnyčia ir visų sielų išgelbėjimas.

Šitaip nusiteikę suprantame, jog vidinis dvasinio tobulėjimo siekis iš tikrųjų nėra vien asmeninis dalykas, nes šventumas ir apaštalavimas yra neatsiejami. Todėl privalome ugdyti save ir krikščioniškas dorybes, turėdami omenyje visos Bažnyčios poreikius. Negalime daryti gera ir skelbti Kristų, jeigu nesistengiame nuoširdžiai gyventi pagal Evangelijos mokymą.

Jeigu būsime prisodrinti šios dvasios, mūsų pokalbiai su Dievu, net jeigu jie prasidės nuo asmeninių temų ir reikalų, anksčiau ar vėliau atves į tarnystę kitiems žmonėms. O kai įsikibsime Švenčiausiosios Mergelės Marijos rankos, Ji padės jaustis visų žmonių broliais, nes juk visi esame vaikai Dievo, kuriam Marija yra Dukra, Sužadėtinė ir Motina.

Artimojo problemos turi būti ir mūsų problemos. Krikščioniškoji brolybė turi itin giliai įsišaknyti mūsų sielose ir išnaikinti bet kokį abejingumą kitam žmogui. Marija, Jėzaus motina, Jį auginusi, auklėjusi ir lydėjusi visą gyvenimą, o dabar esanti su Juo danguje, padės Jį atpažinti mūsų kelių vingiuose ir kitų žmonių reikmėse.