Punktų sąrašas

Kristaus gundymai

Gavėnia primena tas keturiasdešimt dienų, kurias Jėzus praleido dykumoje rengdamasis skelbti savo mokymą. Šio mokymo kulminacija yra Kryžius ir Velykų triumfas. Keturiasdešimt maldos ir atgailos dienų. Jų pabaigoje iškyla Kristaus gundymo scena, kurią šiandien apmąstyti siūlo Mišių Evangelija²¹. Ši scena yra kupina paslapties, kurios žmogus negali tikėtis atskleisti: Dievas leidžiasi gundomas, Jis leidžia veikti piktajam. Prašykime Viešpaties padėti suprasti, ko esame mokomi. Jėzus Kristus gundomas. Tradiciškai į Kristaus išmėginimus žvelgiama taip: mūsų Viešpats atėjo visur ir visada būti pavyzdžiu, norėjo taip pat patirti gundymus. Taip ir yra, nes Kristus yra tobulas žmogus, viskuo, išskyrus nuodėmę, panašus į mus²². Po keturiasdešimties dienų pasninko, galbūt be jokio kito valgio, išskyrus žoles ir šaknis, su truputėliu vandens Jis jaučiasi alkanas. Jis iš tiesų buvo alkanas, kaip būtų buvęs bet kuris kitas iš mūsų. Ir kai velnias pasiūlo akmenis paversti duona, Jis ne tik atsisako maisto, kurio reikalauja kūnas, bet taip pat atmeta ir dar didesnį gundymą: pasinaudoti dieviškąja galia, kad – jeigu galima taip pasakyti – susitvarkytų savo asmeninius reikalus.

Jūs tikriausiai jau pastebėjote, kad visose Evangelijose Jėzus nedaro stebuklų tik dėl savęs. Jis paverčia vandenį vynu vestuvių svečiams Kanoje²³; Jis padaugina duoną ir žuvį, kad pamaitintų išalkusią minią²⁴. Tačiau metai po metų Jis pelnosi duoną savo darbu. O vėliau, keliaudamas po Izraelio žemę, Jis pragyvena iš savo sekėjų paramos²⁵.

Šventasis Jonas pasakoja, kaip po ilgos kelionės Jėzus, atvykęs prie Sicharo šulinio, pasiuntė mokinius į miestą nupirkti maisto. Pamatęs ateinančią samarietę, Jis paprašė vandens, nes pats neturėjo kuo pasisemti²⁶. Jo kūnas išsekęs kelionėje, Jis yra išvargęs. Kitais kartais norėdamas atgauti jėgas Jėzus pamiegodavo²⁷. Koks mūsų Viešpaties kilnumas taip nusižeminti ir visiškai prisiimti žmogiškąją būklę! Jis nesinaudoja dieviškąja galia, kad išvengtų sunkumų ar būtinybės stengtis. Jis moko mus būti tvirtus, mylėti darbą, kilniai vertinti žmogiškąjį ir dieviškąjį atsidavimą, jo pasekmių svarbą.

Per antrąjį gundymą, kai velnias įkalbinėja šokti nuo šventyklos stogo viršūnės, Kristus vėl atmeta pasiūlymą pasinaudoti dieviškąja galia. Kristus neieško tuščios garbės, nerengia pigaus spektaklio ir vengia žmogiškosios komedijos Dievo sąskaita, kad pademonstruotų savo šaunumą. Jėzus Kristus tenori išpildyti savo Tėvo valią, neužbėgdamas už akių Dievo planams, nesistengdamas priartinti stebuklų laiko. Jis paprasčiausiai eina žmogui sunkiu taku, virstančiu mieluoju kryžiaus keliu.

Labai panašiai atsitinka per trečiąjį gundymą: Jam siūlomos karalystės, galia ir garbė. Velnio užmojai siekia pasinaudoti žmogiškomis ambicijomis: jis žada lengvą gyvenimą tam, kuris parpuls prieš jį, parpuls prieš stabus, nors aišku, kad garbinti dera tik Dievą. Mūsų Viešpats grąžina iškreiptos tiesos apie garbinimą prasmę, sakydamas, jog vienintelis tikrai garbinamas tegali būti Dievas. Jėzus patvirtina savo valią tarnauti Dievui: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“²⁸

Persiimkime tokia Jėzaus laikysena. Gyvendamas žemėje Jis visai nesiekė Jam priklausančios garbės. Nors turėjo teisę būti laikomas Dievu, Jis prisiėmė tarno, vergo išvaizdą²⁹. Krikščionis žino, kad visa šlovė yra skiriama Dievui, o Jis pats Evangelijos kilnumo bei didybės neturi naudoti, siekdamas savo interesų arba žmogiškų užgaidų.

Mokykimės iš Jėzaus. Visos žmogiškosios šlovės atmetimas tobulai dera su Jo unikalios misijos didybe, kai Jis – mylimasis Dievo Sūnus – žmonių išgelbėjimui prisiima žmogišką kūną. Jis vykdo uždavinį, kuriam su meile ir švelniu rūpesčiu vadovauja Tėvas: Filius meus es tu, ego hodie genui te. Postula a me et dabo tibi gentes haereditatem tuam³⁰ – Tu mano Sūnus, pagimdęs esu tave šiandien. Tik paprašyk, ir kaip paveldą tau atiduosiu tautas.

Krikščionis, sekdamas Kristų ir šlovindamas Dievą, išgirs Viešpaties meilingus paguodos žodžius: „Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.“³¹

Jėzus velniui, tamsybių kunigaikščiui, sako „ne“. Ir iškart viskas nušvinta. „Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo.“³² Jėzus atlaikė išbandymą ir tai buvo rimtas išbandymas. Šventasis Ambraziejus komentuoja: „Jis nesielgė kaip Dievas, naudodamas savo galią. Jeigu Jis taip būtų padaręs, kokia gi nauda iš šio pavyzdžio? Jokios. Kaip žmogus Jis naudojasi tik tomis pačiomis priemonėmis, kaip ir mes.“³³ Velnias su iškreipta intencija citavo Senąjį Testamentą: „Dievas pasiųs savo angelus, kad apgintų teisųjį, kad ir kur šis būtų.“³⁴ Tačiau Jėzus atsisako mėginti savo Tėvą, Jis remiasi tikrąja šios Biblijos ištraukos prasme. Ir kaip atlygį už Jo ištikimybę, atėjus laikui, Dievas Tėvas siunčia Jam tarnauti pasiuntinius.

Verta apmąstyti šį šėtono mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui taikomą poveikio būdą: jis remiasi šventųjų knygų tekstais, šventvagiškai painiodamas ir iškraipydamas jų prasmę. Jėzus nesileidžia apgaunamas: Žodis, tapęs kūnu, gerai perpranta dieviškąjį Žodį, parašytą žmonėms išgelbėti, o ne juos sutrikdyti. Todėl kiekvienas, susivienijęs su Jėzumi Kristumi per meilę, niekuomet nebus apgautas tų, kurie prisidengia Šventuoju Raštu. Krikščionys žinos, kad velniui būdinga trikdyti jų sąžinę, apgaudinėti remiantis tais pačiais amžinosios Išminties žodžiais ir siekiant šviesą paversti tamsybėmis.

Pažvelgę giliau į šį angelų prisiartinimą prie Jėzaus, geriau suprasime jų angelišką misiją visiems žmonėms. Krikščioniškoji tradicija vaizduoja Angelus Sargus kaip didžius draugus, Dievo pasiųstus kiekvienam žmogui, kad lydėtų juos kelyje. Ir todėl Dievas kviečia su jais draugauti, kreiptis į juos pagalbos.

Siūlydama apmąstyti šiuos Kristaus gyvenimo epizodus, Bažnyčia mums primena, kad per Gavėnią, išpažįstant savo nuodėmes, savo nuosmukį ir poreikį apsivalyti, atsiranda daug motyvų džiaugtis. Gavėnia yra laikas tiek stiprybei, tiek džiaugsmui: turime prisipildyti narsos, nes Dievo malonės mums niekada nepristigs. Dievas bus šalia mūsų ir pasiųs savo angelus kaip kelionės palydovus, išmintingus patarėjus, mūsų bendradarbius visur, kur tik ko nors imsimės. In manibus portabunt te, ne forte offendas ad lapidem pedem tuum³⁵ – tęsiama psalmė: angelai nešios tave ant rankų, kad kartais kojos į akmenį neužsigautum.

Reikia mokėti bendrauti su angelais. Kreipkis į juos dabar, pasakyk savo Angelui Sargui, kad šie dvasiniai Gavėnios vandenys ne tik paviršutiniškai suvilgys tavo sielą, bet giliai įsiskverbs į ją, nes tavo širdis atgailauja. Paprašyk angelų, kad nuneštų Viešpačiui šį gerą pasiryžimą, su Dievo malone išaugantį iš mūsų menkystės, kaip mėšlyne kartais išauga lelija. Sancti Angeli, Custodes nostri: defendite nos in proelio; ut non pereamus in tremendo iudicio.³⁶ Šventieji Angelai Sargai, ginkite mus kovoje, kad nežūtume per baisiausiąjį teismą.

Kartais Gavėnios liturgija skamba kiek tragiškai, nes pabrėžia žmogaus nusigręžimo nuo Dievo padarinius. Tačiau šis skambesys nėra paskutinis žodis. Paskutinį žodį taria Dievas, skelbiantis Jo gelbstinčią ir gailestingą meilę; todėl tas žodis yra mūsų dieviškosios įsūnystės žodis. Tad šiandien drauge su šventuoju Jonu jums kartoju: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“⁴⁷ Dievo vaikai, Žodžio, tapusio kūnu, vaikai – To, apie kurį buvo sakoma: „Jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“⁴⁸ Šviesos vaikai, šviesos broliai – štai kas esame. Mes nešiojamės savyje tą vienintelę liepsną, galinčią uždegti mūsų žmogiškas širdis.

Tuoj baigiu kalbėti, o toliau Mišiose kiekvienas turėtų apmąstyti, ko iš jo prašo Dievas, kokių pasiryžimų tikisi, kokiems konkretiems žingsniams ragina Jo malonė. Aptikę savyje šių antgamtinių ir žmogiškų paskatų atsiduoti ir tęsti kovą, prisiminkite, kad mūsų pavyzdys yra Jėzus Kristus. Jis, būdamas Dievas, leidosi gundomas, todėl ir mes gundomi turime nenusiminti ir būti tikri dėl pergalės. Juk Dievas nepralaimi mūšių. Jeigu būsime vienybėje su Juo, niekada nepralaimėsime kovos. Priešingai, galėsime vadintis nugalėtojais – gerais Dievo vaikais. Ir iš tiesų tokie būti.

Gyvenkime viskuo patenkinti. Aš pats esu patenkintas, nors – peržvelgęs savo gyvenimą ir patikrinęs sąžinę, kaip ir derėtų per Gavėnios laiką – neturėčiau toks būti. Tačiau vis viena jaučiuosi laimingas, nes suvokiu, kad Viešpats vėl ieško manęs, kad Jis yra mano Tėvas. Žinau, jog, malonės apšviesti ir jos padedami, pamatysime, kokius dalykus reikia sudeginti – ir juos sudeginsime; kokius dalykus reikia išrauti su šaknimis – ir juos išrausime; kokius dalykus reikia atiduoti Dievui – ir juos atiduosime.

Tai nėra lengva. Bet turime aiškų vadovą, be kurio iš tiesų nei galime, nei turime teisę gyventi. Esame Dievo mylimi ir leiskime Šventajai Dvasiai veikti mumyse, kad išgrynintų mus taip, jog galėtume apkabinti Dievo Sūnų ant kryžiaus ir prisikelti su Juo, nes kryžiuje glūdi prisikėlimo džiaugsmo šaknys. Marija, mūsų Motina, auxilium christianorum, refugium peccatorum – krikščionių pagalba, nusidėjėlių paguoda, užtark prieš savo Sūnų, kad Jis atsiųstų mums Šventąją Dvasią, kad pažadintų mūsų širdyse ryžtą žengti pirmyn tvirtu ir ryžtingu žingsniu, kad padėtų sielos gilumoje išgirsti tą šauksmą, kadaise apraminusį vieno pirmųjų krikščionių kankinystės kančias: veni ad Patrem⁴⁹ – ateik, grįžk pas tavęs laukiantį Tėvą.

Nesibaigianti kova

Krikščioniškoji kova yra nenutrūkstanti, nes vidinis gyvenimas yra nuolat pasikartojanti pradžia. Ši kova mus saugo nuo išdidaus manymo, kad jau esame tobuli. Neišvengsime kelyje pasitaikančių sunkumų, nes, nesusidūrę su kliūtimis, būsime ne iš kūno ir kraujo. Visuomet turėsime aistrų, kurios trauks žemyn, ir visuomet turėsime gintis nuo jų stipresnio ar silpnesnio siautulio.

Neturėtume tad stebėtis aptikę savo kūne ir sieloje išdidumo, gašlumo, pavydo, tingėjimo, noro kitus valdyti daigų. Tai įsisenėjęs blogis, nuolat patvirtinamas mūsų patirties. Šio vidinio sporto išeities taškas, siekiant laimėti bėgimą Tėvo namų link, yra pačios paprasčiausios ir įprastinės aplinkybės. Šventasis Paulius sako: „Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“⁸

Krikščioniui, norinčiam pradėti kovą arba siekiančiam jos išvengti, nereikia laukti išorinių ženklų ir malonių vidinių potyrių. Vidinį gyvenimą sudaro ne jausmai, bet dieviška malonė, pasiryžimas ir meilė. Visi mokiniai gebėjo sekti Kristų Jo triumfo dieną Jeruzalėje, bet beveik visi Jį paliko gėdingą kryžiaus valandą.

Pasiryžus iš tiesų mylėti, reikia būti stipriam ir ištikimam. Širdis turi būti sutvirtinta tikėjimo, vilties ir dieviškosios meilės. Tik nepastovūs ir paviršutiniški žmonės kaprizingai kaitalioja savo meilės objektą: tai net nėra meilė, o paprasčiausias savanaudiškumo vaikymasis. Kai tikrai mylima, visa susilieja į darnią visumą – gebama atsiduoti, pasiaukoti ir išsižadėti savęs. Tas atsidavimas, pasiaukojimas ir atsižadėjimas kartu su skausmingais sunkumais mums teikia laimę ir džiaugsmą. Džiaugsmą, kurio niekas negali iš mūsų atimti.

Šiose vadinamose meilės varžybose mūsų neturėtų labai slėgti nuopuoliai, net ir labai dideli, jeigu gailėdamiesi ir tvirtai pasiryžę pasitaisyti grįžtame pas Dievą per Atgailos sakramentą. Krikščionis nėra neurotiškas savo gerų darbelių kolekcionierius. Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, sujaudino ir nupuolusio Petro atgaila, ir Jono nekaltumas bei ištikimybė. Jėzus supranta mūsų silpnumą ir tarsi įkalnėn mus traukte traukia prie savęs. Jis nori, kad stengtumės kasdien palypėti bent truputį. Jis ieško mūsų taip, kaip ieškojo Emauso mokinių, kai išėjo jų pasitikti. Jis ieškojo Tomo, davė jam paliesti pirštais atviras savo šono ir rankų žaizdas. Jėzus Kristus visada laukia mūsų, sugrįžtančių pas Jį būtent dėl to, kad supranta mūsų silpnumą.