Punktų sąrašas

Koks keistas žmogaus gebėjimas pamiršti net nuostabiausius dalykus, apsiprasti su paslaptimi! Per šią Gavėnią vėl prisiminkime, kad krikščionis negali būti paviršutiniškas. Krikščionis privalo visiškai susivienyti su Dievu, net ir būdamas visiškai paskendęs kasdieniuose darbuose, užsiėmęs bei įsitempęs. Juk jis yra Dievo vaikas.

Dieviškoji įsūnystė yra džiaugsminga tiesa ir drauge guodžianti paslaptis. Ji sklidinai pripildo mūsų dvasinį gyvenimą, parodo, kaip kalbėtis su Dievu, kaip pažinti ir mylėti savo Tėvą danguje. Ji nušviečia viltimi mūsų vidinę kovą ir suteikia mažo vaiko pasitikėjimo paprastumą. Ir dar – būtent todėl, kad esame Dievo vaikai, galime su meile ir nuostaba kontempliuoti visa, kas yra sukurta mūsų Kūrėjo, Dievo Tėvo, rankų. Šitaip mylėdami pasaulį tampame kontempliatyvūs pasaulio viduje. Gavėnios liturgija primena Adomo nuodėmės pasekmes žmogui. Adomas nepanoro būti geru Dievo sūnumi, jis sukilo. Bet taip pat girdime aidu skambančią felix culpa – „laimingoji kaltė“, kurią visa Bažnyčia su džiaugsmu užgiedos per Velyknaktį⁴⁰.

Atėjus laiko pilnatvei, Dievas Tėvas pasiuntė į pasaulį savo vienatinį Sūnų atkurti taikos, kad per Jo įvykdytą žmonijos atpirkimą iš nuodėmės adoptionem filiorum reciperemus⁴¹ – taptume Dievo vaikais, būtume išlaisvinti iš šios nuodėmės jungo, pajėgtume dalintis dievišku Trejybės artumu. Šitaip šiam naujam žmogui, šiam naujam Dievo vaikų skiepui⁴² suteikta galia išvaduoti kūriniją iš netvarkos ir atkurti ją Kristuje⁴³, visa sutaikiusiame su Dievu⁴⁴.

Taigi atėjo atgailos metas. Tai nėra kažkas neigiama. Gavėnią reikėtų išgyventi su Kristaus atnešta įsūnystės dvasia, pulsuojančia mūsų sieloje⁴⁵. Viešpats kviečia mus prisiartinti prie Jo, būti tokiems, kaip Jis: „Būkite Dievo sekėjai, kaip Jo mylimi vaikai.“⁴⁶ Nuolankiai, bet uoliai bendradarbiaukite dėl dieviško tikslo: pataisykite, kas sulaužyta, išgelbėkite, kas prarasta, sutvarkykite tai, ką nuodėmingas žmogus sujaukė, veskite į tikslą paklydusį, atkurkite visos kūrinijos dievišką harmoniją.

Dieviškos malonės sakramentai

Tas, kuris kovoja, naudojasi tam tikromis priemonėmis. O priemonės nesikeičia jau ištisus dvidešimt krikščionybės šimtmečių. Tai yra malda, apsimarinimas ir dažnai priimami sakramentai. Kadangi apsimarinimas taip pat yra maldos būdas, juslinis maldavimas, todėl galime šias priemones galiausiai apibendrinti dviem žodžiais: malda ir sakramentai.

Norėčiau, jog dabar pamąstytume apie sakramentus, kurie yra dieviškosios malonės versmės, nuostabios Dievo gailestingumo apraiškos. Ramiai apmąstykime šventojo Pijaus V apibrėžimą, pateiktą Katekizme: „Sakramentai – tai tam tikri juntami ženklai, sukeliantys malonės veikimą ir drauge tą malonę liudijantys, tarsi prieš akis ją parodantys.“¹² Dievas, mūsų Viešpats, yra begalinis, Jo meilė yra neišsenkanti, Jo atlaidumas ir švelnumas mūsų atžvilgiu yra beribis. Jis teikia mums malonę daugeliu kitų būdų, tačiau – kaip Jis tik vienas sugeba – aiškiai ir laisva valia Viešpats įsteigė septynis veiksmingus ženklus, įgalinančius žmones paprastu ir priimtinu būdu nuolat džiaugtis Atpirkimo vaisiais.

Jeigu nuolat nepriimsime sakramentų, tikrasis krikščioniškas gyvenimas išnyks. Ir vis dėlto nėra jokia paslaptis, jog ypač mūsų laikais netrūksta, regis, jau pamiršusių sakramentus ir netgi niekinančių šią gelbstinčią Kristaus malonės versmę.

Kalbėti apie šią bendruomenės, vadinamos krikščioniška, žaizdą yra skausminga ir vis dėlto privalome kalbėti, nes tai paskatins mus su didesniu dėkingumu ir meile atsiverti šiems šventumo šaltiniams.

Kai kurie žmonės be jokių skrupulų nusprendžia atidėti naujagimių Krikštą. Vis dėlto taip elgdamiesi jie labai nusikalsta teisingumui ir krikščioniškai meilei, nes užgina tikėjimo malonę ir nenusakomą Švenčiausiosios Trejybės apsigyvenimo lobį sielai, į šį pasaulį ateinančiai gimtosios nuodėmės slegiamai. Jie taip pat mėgina iškreipti tikrąją Sutvirtinimo sakramento prigimtį, kuri pagal nekintamą Bažnyčios tradiciją visada suvokiama kaip dvasinio gyvenimo pastiprinimas. Tyliu ir vaisingu Šventosios Dvasios palaikymu Sutvirtinimo sakramentas sielai teikia daug antgamtinių jėgų ir įgalina krikščionį kaip miles Christi – kaip Kristaus karį vidinėje kovoje grumtis su egoizmu ir visokiais geiduliais.

Praradus jautrumą dieviškiems dalykams, labai sunku teisingai įvertinti ir Atgailos sakramento svarbą. Sakramentinė išpažintis yra ne žmogiškas, bet dieviškas dialogas. Tai neabejotinas dieviškojo teisingumo ir ypač gailestingumo teismas, kuriame mylintis teisėjas nenori, „kad nedorėlis mirtų, bet <...> kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų“¹³.

Mūsų Viešpaties švelnumas iš tikrųjų begalinis. Pažiūrėkite, kaip mielai Jis bendrauja su savo vaikais. Santuokai Jis suteikė šventų saitų statusą pagal Kristaus ir Jo Bažnyčios sąjungos įvaizdį¹⁴. Tai didis sakramentas, kuriuo grindžiama krikščioniška šeima. Ji per Dievo malonę turi tapti taikos ir santarvės vieta, šventumo mokykla. Tėvai yra Dievo bendradarbiai, o tai suponuoja mielą vaikų pareigą mylėti tėvus. Kaip rašiau prieš daugelį metų, visiškai teisinga ketvirtąjį įsakymą laikyti pačiu maloniausiu dekalogo priesaku. Jeigu santuokoje gyvenama šventai, kaip pageidauja Dievas, tokiuose namuose bus šviesu ir linksma, jie bus pilni ramybės ir džiaugsmo.

Bendrauti su Kristumi per Duoną ir Žodį

Jeigu išmoksime kontempliuoti Kristaus slėpinį, jeigu pasistengsime Jį išvysti skaisčiomis akimis, suprasime, jog galime galutinai susivienyti su Jėzumi. Kristus mums labai aiškiai nurodė kelią: bendrauti su Juo per Duoną ir Žodį, priimant Eucharistiją, žinant ir vykdant viską, ko Jis moko, ir bendraujant su Juo maldoje. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.“⁶ „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu.“⁷

Tai nėra tik tušti pažadai. Tai tikra gyvenimo realybė ir jo esmė, gyvenimas malonės, vedančios į asmeninius ir tiesioginius santykius su Dievu. „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus pasilieku Jo meilėje.“⁸ Šie žodžiai, Jėzaus ištarti per Paskutinę vakarienę, yra geriausias Žengimo į dangų šventės įvadas. Kristus žinojo, jog Jis būtinai turės išvykti, nes slėpiningu būdu, kurio negalime iki galo suprasti, po žengimo į dangų naujai dieviškąja meile išsilies trečiasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.“⁹

Jėzus iškeliavo ir atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri mums vadovauja ir pašventina mūsų sielas. Parakleto veikimas mumyse patvirtina tai, ką skelbė Kristus – esame Dievo vaikai, „gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‚Aba, Tėve!‘“¹⁰

Matote? Tai ir yra Švenčiausiosios Trejybės veikimas mūsų sielose. Kiekvienas krikščionis turi galimybę pasiekti Dievą, slypintį mūsų pačių viduje, jeigu tik atsiliepia mus kreipiančiai malonei tapti viena su Kristumi Duonoje ir Žodyje, Šventojoje Ostijoje ir maldoje. Bažnyčia kasdien leidžia patirti Gyvosios Duonos prasmę, tačiau dviem liturginių metų progomis – per Didįjį Ketvirtadienį ir Kristaus Kūno šventę – ypač akcentuoja šitą tikrovę. Šią Žengimo į dangų šventės dieną nukreipkime savo mintis į bendrystę su Viešpačiu, dėmesingai klausydamiesi Jo Žodžio.

Ką tik kalbėjome apie įvykį Najine. Galėtume prisiminti ir kitų pavyzdžių, nes Evangelijoje gausu panašių scenų. Kiekvienas įvykis tebejaudina žmogaus širdį, nes jis ne tik atskleidžia nuoširdžią žmogišką užuojautą, kai kenčia artimas, bet ir labiausiai išryškina begalinę mūsų Viešpaties meilę. Jėzaus Širdis yra įsikūnijusio Dievo Širdis, Emanuelio – Dievo su mumis – Širdis.

„Bažnyčia, susijungusi su Kristumi, gimsta iš sužeistos širdies.“³⁷ Iš šios plačiai atvertos Širdies mums teikiamas gyvenimas. O kaip dabar nors prabėgomis nepaminėti septynių Bažnyčios sakramentų, per kuriuos veikia Dievas, darydamas mus atperkančios Kristaus galios dalininkais? Kaip galime su ypatingu dėkingumu neprisiminti Švenčiausios Eucharistijos Sakramento, šventosios Kalvarijos Aukos ir jos nuolatinio nekruvino atnaujinimo per Mišias? Jėzus iš tikrųjų atiduoda save kaip maistą. Kai Jis ateina, viskas pasikeičia. Mumyse pasireiškia nauja jėga – Šventoji Dvasia užpildo sielą, nuskaistina visus veiksmus, mintis ir jausmus. Kristaus Širdis krikščioniui suteikia ramybę.

Atsidavimas, kurio iš mūsų prašo Viešpats, nėra mūsų pačių troškimų ar dažnai menkų ir bevaisių pastangų rezultatas. Šį atsidavimą palaiko malonė, kurią mums iškovojo mylinti Žmogumi tapusio Dievo Širdis. Štai kodėl galime ir turime augti vidiniu gyvenimu kaip vaikai, kurių Tėvas danguje, ir nepasiduoti jokiam liūdesiui ar bejėgiškumui. Man patinka raginti žmones pagalvoti apie tai, kaip krikščionis gali įgyvendinti tikėjimą, viltį ir dieviškąją meilę savo įprastame gyvenime per paprasčiausias smulkmenas, normalias kasdienes situacijas. Čia glūdi sielos, besiremiančios dieviška pagalba, elgesio esmė. O šis teologinių dorybių praktikavimas teiks sielai džiaugsmo, jėgos ir ramybės.

Tokie yra Kristaus ramybės vaisiai, suteikti per Jo Švenčiausiąją Širdį. Pakartokime dar kartą: Jėzaus meilė žmonėms yra neišmatuojamas dieviškos paslapties, Sūnaus meilės Tėvui ir Šventajai Dvasiai, aspektas. Šventoji Dvasia – meilės ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus – Žodyje susivienija su žmogiška Širdimi.

Neįmanoma kalbėti apie šiuos svarbiausius mūsų tikėjimo dalykus, nepriimant domėn mūsų proto ribų ir didingos dieviškojo Apreiškimo šviesos. Ir vis dėlto, nors ir nepajėgiame iki galo suvokti šių didžių, protui nepasiekiamų tiesų, mes jomis nuolankiai ir tvirtai tikime. Remdamiesi Kristaus liudijimu, žinome, jog tai yra tiesa. Trejybės gelmėse glūdinti Meilė išsilieja visiems žmonėms per Meilę Kristaus Širdyje.