Punktų sąrašas

Atsiliepti Dievui

Šioje Dievo gailestingumo apsuptyje skleidžiasi krikščionio egzistencija. Jo pastangomis kuriama erdvė, kurioje privalu elgtis, kaip dera Dievo vaikui. Kokios gi yra svarbiausios priemonės, norint atsiliepti į šį pašaukimą? Šiandien nurodyčiau dvi, kurios yra lyg gyvosios krikščioniškojo elgesio ašys: vidinis gyvenimas ir doktrininis ugdymas – gilus tikėjimo išmanymas.

Pirmiausia – vidinis gyvenimas. Kaip dar maža tų, kurie iš tiesų tai supranta! Išgirdę apie vidinį gyvenimą, daugelis įsivaizduoja šventovės tamsą ir kažkokių neįprastų zakristijų atmosferą. Daugiau negu ketvirtį amžiaus aiškinu, jog taip nėra. Aš kalbu apie vidinį gyvenimą miesto šurmulyje paprastų krikščionių, neužsisklendusių nuo kitų; krikščionių, sutinkamų gatvėje, darbe, šeimoje ar laisvalaikio metu, ištisą dieną prisimenančių Jėzų. O kas gi tai, jei ne nuolatinės maldos gyvenimas? Argi ne tiesa, kad ir tu esi pajutęs poreikį tiesiog tapti maldos siela, sieki bendrystės su Dievu, savęs sudievinimo? Tai ir yra krikščioniškasis tikėjimas ir šitai visada suprato maldingos sielos: „Tas žmogus tampa Dievu, – rašo Klemensas Aleksandrietis, – kuris myli tai, ką myli Dievas.“⁴¹

Iš pradžių bus sunkoka. Prireiks pastangų, norint kreiptis į Dievą, dėkoti Jam už didžiausią tėvišką atjautą. Nors tai nėra sentimentai, bet po truputį Dievo meilę pajusime tarsi neabejotinus sielos virpesius. Tai mylintis Kristus ateina įkandin mūsų: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi.“⁴² Kaip klostosi tavo maldos gyvenimas? Ar per ištisą dieną nepajunti noro pasišnekėti su Juo ilgiau? Ar nesušnabždi tuomet Jam, kad vėliau pasakysi viską, vėliau apie tai pasikalbėsi?

Tais tik bendrystei su Viešpačiu skirtais momentais mūsų širdys išsiplečia, valia sustiprėja, o protas malonės veikimu žmogiškąją tikrovę pripildo antgamtinio turinio. Visa tai sukelia aiškius praktinius pasiryžimus: troškimą pagerinti savo elgesį, jautriai ir meiliai bendrauti su visais žmonėmis, o krikščioniškoje kovoje už meilę ir ramybę grumtis taip, kaip tai darytų geras, rezultato siekiantis atletas.

Malda tuomet tampa nepertraukiama, kaip širdies dūžiai, kaip mūsų pulsas. Be tokios tiesioginės akistatos su Dievu negali būti kontempliatyvaus gyvenimo. O be kontempliatyvaus gyvenimo mūsų darbas Kristui beveik nieko nevertas, nes, jei Viešpats namo nestato, tuščiai statytojai vargsta⁴³.

Apsimarinimas – tarsi gyvenimo druska

Siekdamas šventumo, paprastas krikščionis, ne vienuolis, neatsižada pasaulio, nes pasaulis – tai vieta, kurioje jis susitinka Kristų. Jam nereikia abito ar kokių nors kitokių išorinių skiriamųjų ženklų. Visi jo pasišventimo ženklai yra vidiniai: gyvenimas Dievo akivaizdoje ir apsimarinimo dvasia. Iš tikrųjų tėra tik vienas dalykas, nes apsimarinimas yra ne kas kita, kaip juslių malda.

Krikščioniškasis pašaukimas – tai pašaukimas aukotis, atgailauti ir išpirkti kaltę. Turime išpirkti savo kaltes – juk tiek kartų esame nusigręžę nuo Dievo veido! – taip pat ir visos žmonijos nuodėmes. Turime nė kiek neatsilikdami sekti įkandin Kristaus, „visuomet nešiodami savo kūne Jėzaus merdėjimą“, Jo pasiaukojimą, Jo nusižeminimą ant Kryžiaus, „kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“⁴⁴. Mūsų kelias yra aukojimosi kelias. Šitaip aukodamiesi įgyjame gaudium cum pace – džiaugsmą ir ramybę.

Į pasaulį nežvelgiame liūdnai. Anksčiau kai kurie šventųjų biografai, aprašydami Dievo tarnų gyvenimą, norėjo bet kokia kaina pabrėžti neįprastus dalykus, lydinčius šventuosius nuo ankstyviausių lopšio dienų. Šitaip jie greičiausiai netyčia bus padarę krikščioniškajai katechezei meškos paslaugą. Antai pasakojama, kad šventieji kūdikystėje neverkę arba atgailos dvasioje atsisakydavę penktadieniais motinos pieno... Bet juk mes, ir tu, ir aš, atėjome į šį pasaulį, kaip Dievas buvo numatęs, rėkdami ir godžiai maitinomės motinos pienu, visiškai nepaisydami jokių Gavėnių ar pasninkų…

Dabar visą parą nuolat pasikartojančioje kasdienybėje su Dievo pagalba išmokome pajusti spatium verae poenitentiae – tikrą atgailą. Būtent tokiomis akimirkomis pasiryžome emendatio vitae – pataisyti savo gyvenimą. Tai yra pasiruošimas priimti Dievo malonę ir Šventosios Dvasios įkvėpimus sieloje. O su šia malone, kartoju, aplanko gaudium cum pace – džiaugsmas, ramybė ir ištvermė kelyje⁴⁵.

Apsimarinimas yra mūsų gyvenimo druska. O geriausias apsimarinimas yra tas, kuris per mažus dienos reikalus nugali kūno geismus, akių geismus ir gyvenimo puikybę. Tai apsimarinimas, kuris nekenkia kitiems, bet, priešingai, padeda mums būti jautresniems, supratingesniems ir atviresniems bendraujant su kitais. Nesi apsimarinęs, jeigu esi priekabus, jeigu nuolat galvoji tik apie save, jeigu žemini kitus, jeigu nesugebi atsisakyti to, kas nereikalinga ar kartais nėra būtina, jeigu puoli į neviltį, kai tik kas nors atsitinka ne taip, kaip tikėjaisi. Kita vertus, jau esi apsimarinęs, jeigu sugebi tapti „visiems viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kurie išsigelbėtų“⁴⁶.

Tikėjimas ir protas

Maldos ir atgailos gyvenimas, dieviškosios vaikystės suvokimas padaro mus itin pamaldžiais krikščionimis, tarsi mažyčiais vaikais Dievo atžvilgiu. Tikėjimas yra vaikų dorybė. Kad vaikas visiškai atsiduotų tėvo globai, jam reikia būti ir jaustis mažu ir bejėgiu. Daug mąsčiau apie šį dvasinės kūdikystės gyvenimą, kuris neprieštarauja tvirtybei, nes reikalauja stiprios valios, užgrūdintos brandos, atviro ir tvirto charakterio.

Taigi, būkime pamaldūs, pamaldūs kaip vaikai, tačiau nebūkime it nemokšos. Todėl kiekvienas pagal savo galimybes turėtų rimtai ir giliai studijuoti tikėjimą, tai yra teologiją. Vadinasi, reikia ir vaikiško pamaldumo, ir tikros teologinės doktrinos.

Potraukis siekti teologinių žinių, perteikiančių tvirtą krikščionišką mokymą, pirmiausia kyla iš troškimo pažinti ir mylėti Dievą. Tuo pačiu metu jis kyla ir iš esminio tikinčios sielos troškimo suvokti tikrąją pasaulio – Kūrėjo kūrinio – prasmę. Kai kurie žmonės, monotoniškai tarškėdami it sugedusios plokštelės, stengiasi kurti bemaž įsivaizduojamą plyšį tarp tikėjimo ir mokslo, tarp žmogiškojo pažinimo ir dieviškojo apreiškimo. Tačiau toks neatitikimas galėtų kilti – ir vien tik išoriškai – dėl galimos terminų painiavos.

Jeigu pasaulis yra iš Dievo, jeigu Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą⁴⁷ ir suteikė jam savo dieviškosios šviesos kibirkštį, mūsų žmogiškojo intelekto uždavinys turėtų būti atskleisti visų daiktų prigimtyje įkūnytą dieviškąją prasmę, net jeigu tai pasiekiama tik itin sunkiai. Tikėjimo šviesoje taip pat galime suvokti visų dalykų antgamtinę prasmę, atsirandančią iš mūsų pakylėjimo pagal Dievo malonės dėsningumus. Niekados nebijokime tobulinti žmogiškojo žinojimo, nes visos rimtos intelektinės pastangos yra nukreiptos į tiesą. O Kristus pasakė: Ego sum veritas⁴⁸ – Aš esu tiesa.

Krikščionis turi alkte alkti žinojimo. Viskas – nuo pačių abstrakčiausių dalykų iki paprastų praktinių darbų – gali ir turi vesti Dievo link. Juk nėra tokios žmogiškos veiklos, kuri negalėtų įgauti šventumo matmens, kuri nebūtų puiki proga tapti šventesniam ir bendradarbiauti su Dievu dėl kitų žmonių – savo bendradarbių – šventumo. Kristaus sekėjų šviesa neturi būti slepiama kur nors slėniuose, bet užkelta į kalno viršūnes, kad žmonės „matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“⁴⁹

Šitaip dirbti reikštų melstis. Šitaip mokytis – melstis. Taip tyrinėti – taip pat reikštų melstis. Mes visuomet darome tą patį, nes viskas gali būti malda, visokeriopa veikla gali ir turi mus vesti Dievo link, nuo ryto iki vakaro palaikyti mūsų santykius su Juo. Bet koks garbingas darbas gali būti malda, o visi malda paversti darbai ir yra apaštalavimas. Šitaip sieloje susikuria stipri ir paprasta gyvenimo vienovė.

Krikščioniškasis tikėjimas ir pašaukimas veikia ne vieną kurią nors egzistencijos dalį, bet ją visą. Santykiai su Dievu būtinai reikalauja atsidavimo, visiško išsižadėjimo. Tikintis žmogus visuose gyvenimo lygmenyse mato naują perspektyvą: tą, kurią mums suteikia Dievas.

Jūs, drauge su manimi švenčiantys šią šventojo Juozapo šventę, esate skirtingų profesijų žmonės; jūs skirtinguose kraštuose turite savo darbą, namus, esate skirtingų rasių ir kalbate skirtingomis kalbomis. Jūs lavinotės įvairių aukštųjų mokyklų auditorijose, dirbtuvėse ir įstaigose. Jūs metai po metų dirbote pagal savo profesiją, užmezgėte daugelį profesinių ir asmeninių ryšių, padėjote spręsti kilusius sunkumus savo įmonėse ar susidūrę su visuomenės problemomis.

Tai nuostabu. Dar kartą primenu, kad visa tai nėra svetima Dievo planui. Jūsų žmogiškasis pašaukimas yra jūsų dieviškojo pašaukimo dalis. Ir net labai svarbi jo dalis. Štai kodėl, siekdami šventumo ir drauge prisidėdami prie aplinkinių pašventinimo, jūs turite pašventinti savo darbą bei aplinką, savo profesiją arba amatą, kurie ypač veikia jūsų žmogiškąją asmenybę, formuoja jūsų būdą gyventi pasaulyje. Turite pašventinti savo namus, šeimą ir savo šalį, kurioje gimėte ir kurią mylite.

Tikrasis atsidavimas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai

Įsisąmoninkime visą prasmę, kurią išreiškia šie žodžiai: Švenčiausioji Jėzaus Širdis. Kalbėdami apie žmogaus širdį, nepaisome tik jausmų, bet pabrėžiame visą mylintį ir su kitais bendraujantį asmenį. Tam, kad suvoktume dieviškuosius dalykus, Šventasis Raštas kalba žmonėms priimtinu būdu apie širdį, kuri yra minčių, žodžių ir veiksmų sintezė bei jų šaltinis, išraiška ir galutinis pagrindas. Kitais žodžiais tariant, žmogus vertas tiek, kiek verta jo širdis.

Širdžiai priklauso džiaugsmas – „mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi“¹²; atgaila – „lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje“¹³; taip pat šlovė Dievui – „širdis man tvinsta kilniais žodžiais“¹⁴; apsisprendimas klausyti Viešpaties – „ištikima mano širdis, Dieve“¹⁵; meilės kupinas budėjimas – „aš miegojau, bet mano širdis budėjo“¹⁶; abejonės ir baimė – „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“¹⁷ Širdis ne tik jaučia, bet ir pažįsta bei supranta. Dievo įsakymas priimtas širdyje¹⁸ ir joje įrašytas išsilaiko¹⁹. Šventasis Raštas taip pat priduria: „burna kalba tai, ko pertekusi širdis.“²⁰ Viešpats priekaištavo vienam iš rašto aiškintojų: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje?“²¹ Ir apibendrindamas visas žmogui įmanomas nuodėmes Jėzus sakė: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.“²²

Kalbėdamas apie širdį, Šventasis Raštas nesieja jos su kokiu nors greit praeinančiu, linksmu ar ašaringu jausmu. Širdis čia reiškia asmenį, kuris visas – su siela ir kūnu – kreipiasi į tai, ką laiko esant gera, kaip nurodo pats Jėzus: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“²³

Taigi, kalbėdami apie Jėzaus Širdį, pabrėžiame Dievo meilės tikrumą ir Jo atsidavimą mums. Rekomenduodami pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai, patariame kreiptis į visa apimantį Jėzų, į savo maldą įtraukiant visą „aš“ – sielą, jausmus ir mintis, žodžius ir veiksmus, darbus ir džiaugsmus.

Štai ką reiškia tikras pamaldumas Jėzaus Širdžiai – tai Dievo ir savęs pažinimas. Tai yra žiūrėjimas į Jėzų ir kreipimasis į Jį, leidžiant Jam paraginti, mokyti ir vadovauti. Paviršutiniškas Jėzaus Širdies pamaldumas būdingas tik žmogui, neįstengiančiam įsigilinti į įsikūnijusio Dievo tikrovę.