Punktų sąrašas

Jėzus Kristus – tobulas Dievas ir tobulas žmogus

Dievo Sūnus tapo žmogumi. Jis yra perfectus Deus, perfectus homo² – tobulas Dievas ir tobulas žmogus. Ši paslaptis sukrečia krikščionis. Mane tai visada jaudino ir tebejaudina iki šiol, todėl norėčiau sugrįžti į Loretą. Vis mintimis sugrįžtu ten, dar kartą pakartodamas ir apmąstydamas šiuos žodžius „Hic Verbum caro factum est“, kad vėl sąmonėje atgaivinčiau Jėzaus vaikystės metus.

Iesus Christus, Deus Homo – Jėzus Kristus yra Dievas ir Žmogus. Tai yra vienas iš magnalia Dei³ – įstabių Dievo darbų, kurį turime apmąstyti ir už kurį turime padėkoti Viešpačiui, atėjusiam atnešti „žemėje ramybę jo mylimiems žmonėms“⁴, geros valios žmonėms, visiems norintiems sujungti savo valią su šventąja Dievo valia – ne vien turtingiesiems, ne vien vargšams, tačiau visiems žmonėms, visiems broliams. Juk visi esame broliai Jėzuje, Dievo vaikai, Kristaus broliai. Jo Motina yra ir mūsų Motina.

Pasaulyje tėra tik viena rasė – Dievo vaikų rasė. Visi turėtume kalbėti ta pačia kalba, kurios mus mokė Tėvas danguje – kalba, kuria Jėzus kalbėjosi su savo Tėvu. Tai proto ir širdies kalba, virstanti malda. Tai kontempliatyvių sielų kalba, kurią vartoja dvasingi žmonės, nes jie supranta esą Dievo vaikai. Ši kalba reiškiasi tūkstančiais mūsų valios judesių, šviesiais mūsų proto spinduliais, širdinga meile, ryžtu gyventi kilnų, gerą, laimingą bei taikų gyvenimą.

Reikia pažvelgti į mūsų Meilę – Kūdikėlį ėdžiose. Turime žvelgti į Jį, suvokdami prieš mus esant didžiulę paslaptį. Turime priimti šią paslaptį su tikėjimu ir bandyti tikėjimu ją giliau suvokti. Todėl privalu įgyti nuolankios krikščioniškos sielos nuostatą. Nesistenkime sumenkinti Dievo didybės iki savo varganų idėjų ir žmogiškų paaiškinimų lygio. Pamėginkime suprasti, kad būdama neperregima ši paslaptis yra šviesa, galinti nušviesti žmonėms gyvenimą.

Kaip yra pasakęs šventasis Jonas Auksaburnis: „Mes suprantame, jog Jėzus yra iš mūsų, iš mūsų žmogiškosios substancijos ir kad Jis gimė iš Motinos, iš skaisčiosios Mergelės Marijos, tačiau mes nesuvokiame, kaip įvyko šis stebuklas. Tad neeikvokime tuščiai energijos stengdamiesi tai paaiškinti, verčiau nuolankiai priimkime tai, ką mums apreiškė Dievas. Nesistenkime iš smalsumo patikrinti tai, ką Dievas paliko paslėpta.“⁵ Jeigu žvelgsime su šitokiu klusnumu, gebėsime suprasti ir mylėti, o šis slėpinys mums bus nuostabi pamoka, labiau įtikinama negu bet koks žmogiškasis protavimas.

Krikščionis žino, jog krikštu jis yra įskiepytas į Kristų. Sutvirtinimu jis yra įgalintas kovoti už Kristų. Per Kristaus kunigystę ir Jo karališkąją bei pranašišką tarnybą jis yra pašauktas veikti pasaulyje. Jis susivienija su Kristumi per Eucharistiją – vienybės ir meilės sakramentą. Kaip ir Kristus, jis turi gyventi dėl kitų žmonių, su meile žvelgdamas į visus ir į kiekvieną atskirai. O iš tiesų mylėdamas visą žmoniją.

Tikėjimas padeda mums pažinti, kad Kristus yra Dievas, kad Jis – mūsų Gelbėtojas; tikėjimas padeda susitapatinti su Kristumi ir elgtis taip, kaip elgdavosi Jis. Prisikėlęs Kristus išvaduoja Tomą iš dvejonių, parodydamas savo žaizdas ir tardamas: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“¹⁵ O šventasis Grigalius Didysis komentuoja: „Čia Jis kalba apie mus, nes mes, nors kūniškai ir nematome, turime Jį dvasiškai. Mes būsime palaiminti tik tada, kai mūsų elgesys atitiks mūsų tikėjimą. Žmogus iš tikrųjų nėra tikintis, jeigu neįgyvendina to, kuo tiki. Štai kodėl šventasis Paulius kalba apie tuos, kurių tikėjimas reiškiasi tik žodžiais: ‚Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jo išsigina‘ (Tit 1,16).“¹⁶

Neįmanoma atskirti Kristų Dievą Žmogų ir Dievą Atpirkėją. Žodis tapo kūnu ir atėjo į žemę, ut omnes homines salvi fiant¹⁷, kad išganytų visus žmones. Būdami pilni ydų ir riboti, vis dėlto esame kiti Kristūs, pats Kristus ir esame pašaukti tarnauti visiems žmonėms.

Turime ir vėl išgirsti šimtmečiais nesenstantį įsakymą. „Mylimieji, – rašo šv. Jonas, – aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra mokslas, kurį jūs girdėjote. Ir vis dėlto rašau jums apie naują įsakymą, kuris tikras jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia. Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra.“¹⁸

Viešpats atėjo skelbti visiems žmonėms taikos, gerosios naujienos ir gyvenimo. Ne vien turtingiesiems ir ne vien vargšams. Ne vien išmintingiems, ir ne vien paprastiems, bet visiems. Visiems broliams ir seserims, nes juk ir esame tie broliai ir seserys, vaikai to paties Tėvo – Dievo. Taigi yra tiktai viena rasė – Dievo vaikų rasė. Yra tiktai viena spalva – Dievo vaikų spalva. Taip pat yra tiktai viena kalba, be triukšmo prabylanti į širdį ir į protą, mokanti mus pažinti Dievą ir mylėti vienam kitą.

Visa pritaikyti kasdienybėje

Mes atsivertėme Evangeliją, kad kontempliuotume Jėzaus santykius su žmonėmis ir mokytumės nešti Jį savo artimiesiems, patys būdami kitu Kristumi. Pritaikykime šią pamoką kasdienybėje. Juk įprastas kasdienis gyvenimas tarp kitų žmonių nėra nuobodus ir neįdomus. Viešpats nori, kad dauguma Jo vaikų siektų šventumo būtent čia.

Visą laiką svarbu prisiminti, jog Jėzus nesikreipė vien į privilegijuotuosius: Jis atėjo atskleisti visuotinę Dievo meilę. Dievas myli visus žmones ir nori, kad visi mylėtų Jį – kiekvienas, kad ir kokios bebūtų jo gyvenimo aplinkybės, socialinė padėtis, dirbamas darbas. Paprastas gyvenimas turi šį tą labai vertinga. Visi žemės keliai gali tapti galimybe susitikti Kristų, kuris kviečia susitapatinti su Juo ir vykdyti Jo dieviškąją misiją ten, kur esame.

Dievas kviečia per žmonių, su kuriais gyvename, kančias ir džiaugsmus, per mūsų kolegų žmogiškuosius siekius ir per mažus šeimos gyvenimo nutikimus. Jis taip pat kviečia mus per didžiąsias problemas, konfliktus ir išbandymus, kurie kiekvienu istoriniu laikmečiu reikalauja didžiosios žmonijos dalies pastangų ir idealizmo.

Taikos ir džiaugsmo sėja

Ką turime daryti? Sakiau, jog nesistengiu analizuoti socialinių ar politinių krizių, kultūrinių nuosmukių ar žlugimų. Remdamiesi krikščioniško tikėjimo požiūriu į pasaulį, blogį tiksliai apibūdiname: tai yra Dievo įžeidimas. Krikščioniškas apaštalavimas nėra politinė programa arba kultūrinė alternatyva. Jis reiškia gėrio skleidimą, „užkrečiant“ kitus meilės virusu, sėjant ramybės ir džiaugsmo sėklą. Be abejonės, toks apaštalavimas visiems teikia dvasinę naudą: bus daugiau teisingumo, daugiau supratimo ir daugiau visapusiškos pagarbos tarp žmonių.

Aplink mus gyvena daugybė sielų. Neturime teisės būti kliūtimi jiems siekiant amžinosios laimės. Esame įpareigoti gyventi visavertį krikščionišką gyvenimą, tapti šventi, neišduoti Dievo ir visų, laukiančių iš krikščionio pavyzdžio ir tiesos.

Apaštalavimas remiasi kito asmens supratimu. Pabrėžiu, jog tikroji meilė veikiau yra supratimas nei davimas. Neslėpsiu, jog ir savo kailiu esu patyręs, ką reiškia būti nesuprastam. Visuomet stengiausi, kad kiti mane suprastų, bet vis atsirasdavo žmonių, regis, besistengiančių nesuprasti. Tai man teikia papildomą, labai praktišką ir svarbų motyvą suprasti visus. Visgi turėti tokią didelę, visiems atvirą širdį verčia ne atsitiktinis impulsas. Supratimo dvasia yra gero Dievo vaiko krikščioniškos meilės įrodymas. Viešpats nori, kad sąžiningai dalyvautume visuose žemiškose veiklose, kad visuose žemiškuose keliuose sėtume ne rauges, bet gerą brolybės, atlaidumo, santaikos, artimo meilės ir ramybės sėklą. Niekuomet nelaikykite savęs kieno nors priešu.

Krikščionis turi būti pasirengęs bet kada su bet kuo dalintis gyvenimu, kad tik savo brolius priartintų prie Jėzaus Kristaus. Jis turi noriai pasiaukoti kitiems ir nedaryti jokių išimčių, neskirstyti žmonių ir neklijuoti etikečių, kurių reikia prekėms ar sudžiovintiems vabzdžiams. Krikščionis negali atsiskirti nuo kitų, nes tada jo gyvenimas bus varganas ir savanaudiškas. Jis turi vadovautis principu: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau.“⁴²

O kad šitaip gyventume, o kad žinotume, kaip savo elgesį prisodrinti dosnumo, santarvės troškimo ir ramybės! Tuomet paskatintume kiekvieną žmogų imtis atsakomybės už jam skirtus laikinuosius uždavinius. Krikščionis pirmiausia turėtų ginti kitų žmonių laisvę, tuomet kartu apgintų ir savąją. Iš meilės jis turėtų priimti kitus tokius, kokie jie yra. Juk visi be jokios išimties turi silpnybių ir daro klaidų. Ir tik su Dievo malone įmanoma nugalėti blogį, išrauti rauges ir gyventi pagal žmogiškąjį ir krikščioniškąjį orumą.

Bendrauti su Šventąja Dvasia

Gyventi bendrystėje su Šventąja Dvasia – tai gyventi tikėjimu, viltimi ir krikščioniška meile. Tai reiškia leisti Dievui tvarkyti mūsų gyvenimą ir iš esmės pakeisti mūsų širdis, kad jos vis labiau panašėtų į Jo Širdį. Brandaus, gilaus ir tvirto krikščioniško gyvenimo neįmanoma suvaidinti, nes jis Dievo malonės augimo mumyse vaisius. „Apaštalų darbuose“ ankstyvoji krikščioniškoji bendruomenė apibūdinama vieninteliu trumpu, tačiau labai prasmingu sakiniu: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“²⁵

Taip gyveno pirmieji krikščionys, taip turėtume gyventi ir mes: medituodami mūsų tikėjimo doktriną, iki ji taps mūsų savastimi, susitikdami su Kristumi Eucharistijoje, asmeniškai bendraudami su Dievu per maldą, veikdami tiesiogiai ir nesislėpdami. Toks turėtų būti mūsų elgesys – kitaip gal ir sugebėtume mąstyti kaip eruditai, veiktume labiau ar ne taip veiksmingai, kalbėtume maldas ir atliktume pamaldumo praktikas, tačiau mūsų gyvenimas nebūtų autentiškai krikščioniškas, nes stigtų susitapatinimo su Kristumi, realaus ir gyvo dalyvavimo dieviškajame Jo gelbėjimo darbe.

Kreipiuosi į kiekvieną krikščionį, nes visi vienodai esame pašaukti į šventumą. Nėra antrarūšių krikščionių, turinčių praktikuoti tik „supaprastintą“ Evangelijos versiją. Visi gavome tą patį Krikštą. Nors ir egzistuoja skirtingos charizmos, nors ir veikiame skirtingomis situacijomis, visada tėra tiktai viena Dvasia, dalijanti Dievo dovanas, tik vienas tikėjimas, tik viena viltis, tik viena artimo meilė²⁶.

Apaštalo klausimą „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“²⁷ turėtume pritaikyti sau ir priimti jį kaip kvietimą bendrauti su Dievu asmeniškai. Kai kam, deja, Parakletas tėra Didis Nepažįstamasis. Kai kam Jis tėra tik ištariamas vardas, o ne vienas iš trijų dieviškųjų Asmenų, ne Tas, su kuriuo galima kalbėtis ir kurio dėka turime gyventi.

Su Šventąja Dvasia visada turime elgtis paprastai ir pasitikėdami, kaip moko Bažnyčios liturgija. Tada geriau pažinsime savo Viešpatį ir drauge geriau suvoksime, kokia didelė dovana yra galimybė vadintis krikščionimi. Suprasime didingą sudievinimo ir dalyvavimo paties Dievo gyvenime tiesą, apie kurią anksčiau kalbėjau.

„Šventoji Dvasia nėra menininkas, kuriantis mumyse dieviškąją substanciją, tarsi mes patys būtume Jai svetimi. Tikrai ne šitaip Ji veda mus į supanašėjimą su Dievu, bet greičiau pati, būdama Dievas ir iš Dievo kilusi, Ji kaip antspaudas vaške pažymi tas širdis, kurios Ją priima. Šitaip sujungdama savo pačios gyvenimą ir panašumą, Ji atkuria prigimties grožį pagal Dieviškąjį modelį ir grąžina žmogui jo panašumą su Dievu“²⁸.

Marija padeda mums jaustis broliais

Neįmanoma užmegzti sūnišką ryšį su Marija ir kartu galvoti vien apie save, paskęsti vien savo rūpesčiuose. Neįmanoma bendrauti su Marija ir gyventi egoistiškai. Marija veda pas Jėzų, o Jėzus yra primogenitus in multis fratribus – pirmagimis iš daugelio brolių¹⁵. Taigi jei pažinsime Jėzų, suprasime, kad tikrai gyventi galime tik tarnaudami kitiems. Asmeninės problemos negali supančioti krikščionio, nes jam privalo rūpėti visuotinė Bažnyčia ir visų sielų išgelbėjimas.

Šitaip nusiteikę suprantame, jog vidinis dvasinio tobulėjimo siekis iš tikrųjų nėra vien asmeninis dalykas, nes šventumas ir apaštalavimas yra neatsiejami. Todėl privalome ugdyti save ir krikščioniškas dorybes, turėdami omenyje visos Bažnyčios poreikius. Negalime daryti gera ir skelbti Kristų, jeigu nesistengiame nuoširdžiai gyventi pagal Evangelijos mokymą.

Jeigu būsime prisodrinti šios dvasios, mūsų pokalbiai su Dievu, net jeigu jie prasidės nuo asmeninių temų ir reikalų, anksčiau ar vėliau atves į tarnystę kitiems žmonėms. O kai įsikibsime Švenčiausiosios Mergelės Marijos rankos, Ji padės jaustis visų žmonių broliais, nes juk visi esame vaikai Dievo, kuriam Marija yra Dukra, Sužadėtinė ir Motina.

Artimojo problemos turi būti ir mūsų problemos. Krikščioniškoji brolybė turi itin giliai įsišaknyti mūsų sielose ir išnaikinti bet kokį abejingumą kitam žmogui. Marija, Jėzaus motina, Jį auginusi, auklėjusi ir lydėjusi visą gyvenimą, o dabar esanti su Juo danguje, padės Jį atpažinti mūsų kelių vingiuose ir kitų žmonių reikmėse.