Punktų sąrašas

Šventosiose Mišiose tik ką perskaitėme šventojo Jono Evangelijos ištrauką apie stebuklingą nuo gimimo aklo žmogaus išgydymą. Manau, kad esame dar kartą sujaudinti Dievo galios ir gailestingumo. Dievas negali abejingai žvelgti į žmogaus nelaimę. Tačiau norėčiau pabrėžti tai, jog ir Dievą tikrai mylintis krikščionis negali jaustis abejingas kitų žmonių likimui. Jis privalo mokėti pagarbiai su visais bendrauti. Supraskime, kad, nykstant meilei, kyla pavojus fanatiškai ir negailestingai brautis į kitų sąžinę.

„Eidamas pro šalį, – sakoma šventojoje Evangelijoje, – Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.“¹ Jėzus eina pro šalį. Kiek kartų žavėjausi šiuo paprastumu, rodančiu dieviškojo gailestingumo esmę. Jėzus eina ir tuoj pat pastebi kitų skausmą. Tačiau įsidėmėkite, kad Jėzaus mokiniai galvojo kitaip, nes paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats, ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“²

Klaidingi vertinimai

Neturėtume nustebti, kad daugelis, net ir besiskelbiantys esą krikščionys, elgiasi panašiai: jie apie kitą iš anksto galvoja blogai ir būna priešiškai nusiteikę be jokių įrodymų. Jie ne tik patys taip mano, bet ir drįsta aplinkiniams reikšti savo neapgalvotą nuomonę.

Švelniai tariant, išgirstą mokinių elgesį galima pavadinti trumparegišku. To meto visuomenėje, kaip ir dabar (juk kaip mažai kas pasikeitė), buvo fariziejų, kurie tokį elgesį laikė norma. Prisiminkite, kaip juos perspėjo Jėzus Kristus: „Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‚Jis demono apsėstas‘. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‚Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis.‘“³

Jėzų žeidė dažnas Jo vardo juodinimas, Jo kilnaus elgesio šmeižimas, kandi ir užgauli kritika. Taigi visiškai nekeista, jog kai kurie žmonės panašiai elgiasi su tais, kurie nori sekti Mokytoją. Savaime suprantama, Jėzaus sekėjai suvokia natūralius savo trūkumus ir asmenines klaidas, kurios dėl žmogiško silpnumo, sakyčiau, yra neišvengiamos. Tačiau šio silpnumo akivaizdumas neleidžia pateisinti nuodėmių ir nusikaltimų, teršiančių kieno nors kito gerą vardą, visa tai neva supratingai vadinant tiesiog plepėjimu. Jėzus teigia, jei šeimos tėvui priklijuojama Belzebubo etiketė, namiškiai negali tikėtis ko nors geresnio⁴. Tačiau Jis taip pat paskelbia, jei „kas sako [savo broliui]: ‚Beproti!‘, tas smerktinas į pragaro ugnį“⁵.

Kaip gimsta ši neteisinga nuostata kitų atžvilgiu? Atrodo, kad kai kurie žmonės tarsi nešioja normalų vaizdą iškreipiančius akinius. Jie iš anksto atmeta doro gyvenimo galimybę arba bent jau nuolatines pastangas elgtis teisingai. Visa, į ką jie žvelgia, pasak seno filosofinio posakio, įgauna jų pačių nustatytų išankstinių deformacijų vaizdą. Net ir kilniausi veiksmai jiems tėra veidmainiškas maivymasis, noras iš šalies geriau atrodyti. „Atradę aiškų gėrį, – rašo šventasis Grigalius, – jie iščiupinėja jį, stengdamiesi rasti nors vieną paslėptą trūkumą.“⁶

Kai iškrypimai tampa norma arba kone antrąja asmens prigimtimi, kitiems žmonėms sunku suprasti, jog gerai galvoti apie kitus yra žymiai žmogiškiau ir teisingiau. Šventasis Augustinas pataria: „Stenkitės įgyti tokių dorybių, kurių, galvojate, stinga jūsų broliams. Tada jūs nebematysite jų trūkumų, nes patys jų nebeturėsite.“⁷ Kai kam toks galvojimo ir regėjimo būdas gali pasirodyti naivus. Jie mano esą protingesni ir praktiškesni.

Išankstinis nusistatymas tapo jų vertinimo kriterijumi, todėl, net iki galo neišklausę kito, jie skuba kritikuoti. Paskui galbūt dėl neva plačių pažiūrų arba visuotinai priimtų žaidimo taisyklių jie lyg ir suteikia galimybę apkaltintiems asmenims apsiginti ir oficialiai įrodyti savo nekaltumą. Bet prieš tai juk jau apkaltino... Šitaip nepaisoma elementarių žmogiškų teisių ir moralės, nes kiekvienas, kuris kaltina kitą, pirmiausia privalo įrodyti jo kaltę.

Nebūčiau nuoširdus, jeigu neprisipažinčiau, jog šios mintys yra kažkas daugiau negu citatų rinkiniai iš teorinių traktatų apie teisę ir moralę. Jos pagrįstos daugelio neteisingai apkaltintų žmonių išgyvenimais. Metai iš metų šie kaltinamieji buvo lengvabūdiškai plepančių šmeižikų ir apkalbėtojų taikinys. Tačiau Dievo malonės padedami ir dėl savo nekerštingo būdo jie išvengė net ir menkiausio pykčio. Kartu su šventuoju Pauliumi jie galėtų pasakyti: Mihi pro minimo est, ut a vobis iudicer⁸ – Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Kaip neretai sakoma, jie galėtų pridurti, kad visa tai menkniekis. Ir tai tiesa.

Iš kitos pusės, mane vis dėlto labai liūdina neteisingai užsipuolančių kitus žmonių dvasios būklė, nes šmeižikai naikina patys save. Lygiai taip kenčiu dėl tų, kurie nežino, kur dingti, išgirdus nepagrįstą ir neretai nedorą kaltinimą. Jie įbauginti. Jie išgyvena košmarą ir net neįsivaizduoja, kad kiti gali šitaip elgtis.

Prieš keletą dienų per šventąsias Mišias skaitėme ištrauką apie skaisčiąją Susaną, kurią du gašlūs vyresnio amžiaus vyrai kaltino begėdiškumu. „Susana sunkiai atsiduso: ,Patekau į spąstus! Nes jei tai darysiu, man bus mirtis; jei to nedarysiu, neištrūksiu iš jūsų rankų.‘“⁹ Kiek kartų pavydžių intrigantų pinklės daugelį dorų žmonių buvo panašiai įvariusios į kampą! Tuomet įvarytiesiems tenka rinktis: arba įžeisti Dievą, arba prarasti savo gerą vardą. Vienintelis priimtinas ir teisingas sprendimas yra kartu ir labai skausmingas. Jie turi apsispręsti: „geriau man patekti į jūsų rankas, negu nusidėti Viešpaties akyse.“¹⁰

Neišlaužiau šių pavyzdžių iš piršto. Esu įsitikinęs, kad bet kuris žmogus ar bent kiek svarbesnė visuomeninė institucija galėtų gerokai labiau išplėtoti šią kazuistiką. Tam tikruose visuomenės sluoksniuose yra paplitusi klaidinga nuomonė, esą visuomenei arba tautai reikia suteikti teisę žinoti ir spręsti apie pačias intymiausias kitų žmonių gyvenimo detales.

Leiskite tarti dar keletą žodžių, kas man skaudina širdį. Daugiau kaip trisdešimt metų įvairiais būdais rašiau ir kalbėjau, kad „Opus Dei“ nesiekia jokių pasaulietinių ar politinių tikslų, kad „Opus Dei“ vien tik siekia tarp visų rasių, socialinių sluoksnių, visų šalių žmonių skleisti žinias apie išganingą Kristaus mokymą ir skiepyti to mokymo praktiką. „Opus Dei“ nori padauginti žemėje Dievo meilės, taikos ir teisingumo tarp žmonių, kurie yra vieno Tėvo vaikai.

Tūkstančių tūkstančiai, gal net milijonai viso pasaulio žmonių tai suprato. Bet kita, palyginti mažesnė žmonių dalis dėl įvairiausių priežasčių, regis, to nesupranta. Nors mano širdis arčiau suprantančiųjų, tačiau aš gerbiu ir visus kitus. Jie verti pagarbos ir orumo vien todėl, kad taip pat yra pašaukti Dievo vaikų šlovei.

Visada bus sektantiška mažuma, nepripažįstanti to, ką daugelis iš mūsų, tarp jų ir aš, mylime. Jie mąsto politinėmis sąvokomis, nesusijusiomis su antgamtine tikrove, tinkančiomis tik pusiausvyrai tarp įvairių grupių interesų palaikyti. O nesulaukę jų klaidingą ir suktą skonį atitinkančio paaiškinimo, jie ir toliau visa tai laiko melu ir slapukavimu, kupinu iš anksto suplanuotų kėslų.

Leiskite jus užtikrinti, kad tokiais atvejais nei liūdžiu, nei būnu susirūpinęs. Net, sakyčiau, visa tai atrodytų juokinga, jeigu ne supratimas, jog šmeižtas žeidžia artimą, veda į nuodėmę ir šaukiasi Dievo teismo. Gerbiu nuoširdumą dar ir dėl to, kad esu aragonietis^*. Instinktyviai bjauriuosi bet kokia apgaule. Apkaltintas visuomet stengiuosi be išdidumo ir paniekos sakyti tiesą, net jei mano juodintojai būtų šiurkštūs, pasipūtę, priešiški, praradę bet kokį žmogiškumą.

Dažnai prisimenu šį neregio, daugybę kartų fariziejų klausiamo, kaip įvyko stebuklas, atsakymą: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti Jo mokiniais?“¹⁶