Punktų sąrašas

Tikėjimas ir protas

Maldos ir atgailos gyvenimas, dieviškosios vaikystės suvokimas padaro mus itin pamaldžiais krikščionimis, tarsi mažyčiais vaikais Dievo atžvilgiu. Tikėjimas yra vaikų dorybė. Kad vaikas visiškai atsiduotų tėvo globai, jam reikia būti ir jaustis mažu ir bejėgiu. Daug mąsčiau apie šį dvasinės kūdikystės gyvenimą, kuris neprieštarauja tvirtybei, nes reikalauja stiprios valios, užgrūdintos brandos, atviro ir tvirto charakterio.

Taigi, būkime pamaldūs, pamaldūs kaip vaikai, tačiau nebūkime it nemokšos. Todėl kiekvienas pagal savo galimybes turėtų rimtai ir giliai studijuoti tikėjimą, tai yra teologiją. Vadinasi, reikia ir vaikiško pamaldumo, ir tikros teologinės doktrinos.

Potraukis siekti teologinių žinių, perteikiančių tvirtą krikščionišką mokymą, pirmiausia kyla iš troškimo pažinti ir mylėti Dievą. Tuo pačiu metu jis kyla ir iš esminio tikinčios sielos troškimo suvokti tikrąją pasaulio – Kūrėjo kūrinio – prasmę. Kai kurie žmonės, monotoniškai tarškėdami it sugedusios plokštelės, stengiasi kurti bemaž įsivaizduojamą plyšį tarp tikėjimo ir mokslo, tarp žmogiškojo pažinimo ir dieviškojo apreiškimo. Tačiau toks neatitikimas galėtų kilti – ir vien tik išoriškai – dėl galimos terminų painiavos.

Jeigu pasaulis yra iš Dievo, jeigu Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą⁴⁷ ir suteikė jam savo dieviškosios šviesos kibirkštį, mūsų žmogiškojo intelekto uždavinys turėtų būti atskleisti visų daiktų prigimtyje įkūnytą dieviškąją prasmę, net jeigu tai pasiekiama tik itin sunkiai. Tikėjimo šviesoje taip pat galime suvokti visų dalykų antgamtinę prasmę, atsirandančią iš mūsų pakylėjimo pagal Dievo malonės dėsningumus. Niekados nebijokime tobulinti žmogiškojo žinojimo, nes visos rimtos intelektinės pastangos yra nukreiptos į tiesą. O Kristus pasakė: Ego sum veritas⁴⁸ – Aš esu tiesa.

Krikščionis turi alkte alkti žinojimo. Viskas – nuo pačių abstrakčiausių dalykų iki paprastų praktinių darbų – gali ir turi vesti Dievo link. Juk nėra tokios žmogiškos veiklos, kuri negalėtų įgauti šventumo matmens, kuri nebūtų puiki proga tapti šventesniam ir bendradarbiauti su Dievu dėl kitų žmonių – savo bendradarbių – šventumo. Kristaus sekėjų šviesa neturi būti slepiama kur nors slėniuose, bet užkelta į kalno viršūnes, kad žmonės „matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“⁴⁹

Šitaip dirbti reikštų melstis. Šitaip mokytis – melstis. Taip tyrinėti – taip pat reikštų melstis. Mes visuomet darome tą patį, nes viskas gali būti malda, visokeriopa veikla gali ir turi mus vesti Dievo link, nuo ryto iki vakaro palaikyti mūsų santykius su Juo. Bet koks garbingas darbas gali būti malda, o visi malda paversti darbai ir yra apaštalavimas. Šitaip sieloje susikuria stipri ir paprasta gyvenimo vienovė.

Duona ir pjūtis: visų žmonių bendrystė

Jėzus, kaip minėjome pradžioje, yra sėjėjas, o dieviškąją sėją Jis vykdo per mus, krikščionis. Kristus suima grūdus savo sužeistomis rankomis, persunkia juos krauju, apvalo, išskaistina ir meta juos į pasaulio vagas. Jis vieną po kitos sėja sėklas, kad kiekvienas krikščionis savo aplinkoje galėtų paliudyti Viešpaties Mirties ir Prisikėlimo vaisingumą.

Jeigu esame Kristaus rankose, turime sugerti Jo gelbstintį Kraują ir leistis jo sviedžiami. Turime priimti savo gyvenimą tokį, kokio nori Dievas. Ir turime būti įsitikinę, jei sėkla nori duoti vaisių, ji privalo apmirti¹⁷. Tik paskui pasirodo daigai ir grūdai. O iš grūdų yra kepama duona, kurią Dievas paverčia Kristaus Kūnu. Šitaip dar kartą susijungiame su savo sėjėju Jėzumi. „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona.“¹⁸

Visuomet turėtume prisiminti, jog be sėjos nėra derliaus. Štai kodėl reikia dosniai sėti Dievo žodį, skelbti Kristų žmonėms, kad jie imtų Jo alkti. Corpus Christi – Kristaus kūno, gyvenimo Duonos – šventė yra gera proga pamąstyti apie žmonių kenčiamą alkį: tiesos, teisingumo, vienybės ir ramybės alkį. Ramybės alkio akivaizdoje turime kartoti šventojo Pauliaus mintį: Kristus yra mūsų sutaikinimas – pax nostra¹⁹. Tiesos troškimas turėtų priminti, kad Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas²⁰. Tiems kurie siekia vienybės, reikėtų akis į akį susitikti su Kristumi. Jis meldė, kad visi būtume consummati in unum²¹ – viena. Teisingumo alkis mus turi vesti prie pirminio taikos tarp žmonių šaltinio – prie žinojimo, kad visi esame vieno Tėvo vaikai, taigi broliai tarpusavyje.

Ramybė, tiesa, vienybė, teisingumas. Kaip kartais, rodos, sunku pašalinti tas santarvės tarp žmonių kliūtis! Ir vis dėlto mes, krikščionys, esame pašaukti įgyvendinti šį didį brolybės stebuklą, kad visi su Dievo malone galėtume gyventi krikščioniškai, nešdami „vieni kitų naštas“²², laikydamiesi meilės priesako, kuris yra tobulumo raištis ir įstatymo pilnatvė²³.

Kristus – pasaulio Viešpats

Norėčiau, kad pamąstytume apie tai, jog šis Kristus, kurio gimimą regime Betliejuje, šis mielas Vaikelis yra pasaulio Viešpats. Per Jį visa buvo sukurta danguje ir žemėje, Jis sutaikė visą kūriniją su Tėvu ir per kraują, išlietą ant kryžiaus, atkūrė taiką tarp dangaus ir žemės⁶. Šiandien Kristus karaliauja Tėvo dešinėje. Nustebusiems mokiniams, besižvalgantiems į debesis po Viešpaties dangun žengimo, du angelai baltais drabužiais pasakė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“⁷

Per Jį karaliai išlaiko savo valdžią⁸, tačiau žmogiškoji karalių valdžia nėra amžina. O štai Kristaus Karalystė tveria „per amžių amžius“⁹. „Jo Karalystė yra amžina karalystė ir Jo viešpatavimas tveria per kartų kartas.“¹⁰

Kristaus Karalystė nėra vien žodžių junginys ar iškilmingas vaizdinys. Kristus yra gyvas. Jis gyvas. Jis, kaip žmogus, turi įsikūnijimu prisiimtą kūną. Šlovingasis kūnas, prisikėlęs po mirties, per Žodžio Asmeniškumą ir toliau gyvuoja drauge su žmogiškąja siela. Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, gyvena ir karaliauja. Jis yra pasaulio Viešpats. Visa, kas gyva, savo egzistenciją palaiko tik Jo dėka.

Kodėl tada Jis nepasirodo visa savo didybe? Todėl, kad Jo Karalystė „ne iš šio pasaulio“¹¹, nors ir yra šiame pasaulyje. Jėzus taip atsako Pilotui: „Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“¹². Klydo tie, kurie tikėjo, kad Mesijas turės laikiną ir regimą valdžią. „Iš tiesų Dievo Karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.“¹³

Tiesa ir teisingumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Tokia yra Kristaus karalystė: žmones gelbstintis Dievo veikimas, kuris pasieks kulminaciją istorijos pabaigoje, kai Viešpats nusileis iš Rojaus aukštumų surengti paskutinį žmonių teismą.

Mokydamas žemėje Kristus nepaskelbė jokios politinės programos. Jis pasakė: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus Karalystė.“¹⁴ Jis liepė savo mokiniams skelbti šią Gerąją Naujieną¹⁵ ir mokė juos melstis už tai, kad šioji Karalystė ateitų¹⁶. Dievo Karalystė ir Jo teisumas – tai šventas gyvenimas. Štai ko turime siekti pirmiausia¹⁷. Tai vienintelis iš tiesų reikalingas dalykas¹⁸.

Išgelbėjimas, kurį skelbia Viešpats Jėzus Kristus, yra kiekvienam skirtas kvietimas: „Su dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį.“¹⁹ Mūsų Viešpats parodo, kad „Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų“²⁰.

Išsigelbėti gali kiekvienas žmogus, jeigu tik jis laisvai atsilieps į mylinčio Kristaus reikalavimus atgimti iš naujo²¹, tapti vaikiškos dvasios²², vengti visko, kas atitolina mūsų širdis nuo Dievo²³. Jėzus nori veiksmų, ne vien žodžių²⁴. Jis nori ryžtingų pastangų, nes tik tas, kuris kovoja, pelnys amžinąjį palikimą²⁵.

Jo Karalystė nepasieks tobulybės žemėje. Galutinis išgelbėjimo arba pasmerkimo nuosprendis bus priimtas ne čia. Panašiai kaip sėja²⁶, kaip garstyčios grūdelio augimas²⁷. Pabaiga primins žvejybą, kai ištraukiamas tinklas, pilnas žuvų. Jos visos bus išverstos ant smėlio ir perskirtos į gyvenusias teisų gyvenimą ir į dariusias bloga²⁸. O kol gyvename čionai, dangaus Karalystę galima palyginti su raugu, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų ir nuo jo viskas įrūgo²⁹.

Tie, kurie supranta Kristaus siūlomą dangaus Karalystę, puikiai žino, kad verta viską aukoti jai įgyti. Tai perlas, kurį pirklys įsigyja, pardavęs visą savo turtą, tai dirvoje randamas lobis³⁰. Dangaus Karalystę laimėti sunku. Niekas negali būti tikras, kad ją pasieks³¹, tačiau nuolankus atgailaujančiojo šauksmas gali plačiai atverti duris malonei. Vienas iš vagių, nukryžiuotų kartu su Jėzumi, maldavo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“³²