Punktų sąrašas

Adventas – vilties metas

Nebenoriu daugiau kalbėti šį pirmąjį Advento sekmadienį, kai pradedame skaičiuoti dienas, skiriančias nuo mūsų Išganytojo gimimo. Jau aptarėme savo krikščioniškojo pašaukimo tikrumą: Viešpats patikėjo mums misiją patraukti kitas sielas šventumo link, priartinti jas prie Dievo, suvienyti su Bažnyčia, išplėsti Dievo karalystę visose širdyse. Jėzus nori, kad būtume atsidavę, ištikimi, jautrūs, mylintys. Jis nori, kad mes būtume šventi ir labai artimi Dievui.

Iš vienos pusės – puikybė ir geidulingumas, nuobodulys ir egoizmas. Iš kitos – meilė ir atsidavimas, gailestingumas ir nuolankumas, pasiaukojimas ir džiaugsmas. Turi pasirinkti. Esi pašauktas gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Negali siekti žemesnių tikslų, tenkintis vidutiniškumu, izoliuotu gyvenimu.

Kartą mačiau erelį, uždarytą geležiniame narve. Jis buvo purvinas, nušiurusiomis plunksnomis, naguose spaudė gabalą dvėselienos. Tada pagalvojau, kas atsitiktų man, jeigu atsisakyčiau iš Dievo gauto pašaukimo. Buvo gaila to vienišo, įkalinto paukščio, gimusio sklandyti aukštai danguje ir žvelgti į saulę. Mes taip pat galime pakilti į „savo mažytes aukštumas“, mylėti Dievą, tarnauti visiems žmonėms. Tačiau mūsų sielose neturi likti slaptų kertelių, neapšviestų Jėzaus Kristaus šviesos. Turime išmesti iš galvos visus rūpesčius, kurie tolina nuo Jo. Tada Kristus bus tavo prote, tavo lūpose, tavo širdyje, tavo veiksmuose. Šitaip visas tavo gyvenimas – širdis, darbai, protas ir žodžiai – prisipildys Dievo.

Evangelijoje ką tik perskaitėme: „atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“⁵⁰ Advento laikas – tai vilties laikas. Ši plati mūsų krikščioniško pašaukimo panorama, ši gyvenimo vienovė, kurios šerdis yra gyventi Dievo, mūsų Tėvo, akivaizdoje, gali ir turi tapti mūsų kasdienio gyvenimo realybe. Prašyk mūsų Karalienės kartu su manimi, kad tai išsipildytų. Pasistenk įsivaizduoti, kaip Ji praleido šiuos mėnesius, laukdama savo užgimsiančio Sūnaus. Ir mūsų Motina, Švenčiausioji Marija, padarys tave alter Christus, ipse Christus – kitu Kristumi, pačiu Kristumi!

Teisė į privatumą

Grįžkime prie neregio išgydymo scenos. Jėzus Kristus atsakė mokiniams, kad neregio nelaimė nėra jo nuodėmių pasekmė, bet galimybė pasirodyti Dievo galybei. Ir Jėzus veikia nuostabiai paprastai, o aklasis praregi.

Paradoksas tas, kad išgydymas ne tik šio žmogaus laimės, bet ir jo vargų pradžia. Jo jau nebepaliks ramybėje. Pirmiausia „kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį“¹¹. Evangelijoje nesakoma, kad jie džiaugėsi išgydymu, bet teigiama, kad jie negalėjo tuo patikėti, nors buvęs neregys įtikinėjo anksčiau buvęs aklas, o dabar matąs. Užuot palikę jį ramybėje džiaugtis savo nauja laime, jie tempia jį pas fariziejus, kurie vėl kamantinėja, kaip čia taip galėję atsitikti. Jis dar kartą atsako: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu.“¹² O fariziejai stengiasi įrodyti, jog to, kas įvyko – o tai, žinoma, buvo malonė ir didelis stebuklas – iš viso nebuvo. Vieni griebiasi smulkių, veidmainiškų ir nelogiškų argumentų: tas žmogus gydęs per šabą, o kadangi dirbti per šabą draudžiama, todėl jie apskritai neigią šį stebuklą. Kiti imasi to, ką šiandien pavadintume tardymu. Pirmiausia jie kreipiasi į neregio gimdytojus: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“¹³ Vyresnybės baimė paskatina tėvus apsidrausti: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save.“¹⁴

Tie, kurie tardo, negali patikėti, nes jie tiesiog nenori tikėti. „Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: <...> Mes žinome, kad tas žmogus – Jėzus Kristus – nusidėjėlis.“¹⁵

Šis šventojo Jono pasakojimas keliais žodžiais tiksliai atskleidžia, kaip negailestingai paminama kertinė ir prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė į pagarbų elgesį.

Ši tema aktuali ir mums. Ir šiandien būtų visai nesunku rasti pavyzdžių, kai iš agresyvaus smalsumo liguistai kišamasi į kitų žmonių asmeninį gyvenimą. Minimalus teisingumas reikalauja, jog, net ir tiriant numanomą prasižengimą, būtų paisoma atsargaus ir blaivaus požiūrio, kad nusikaltimo galimybė iš anksto nebūtų laikoma tikrove. Suprantama, jog tokį nesveiką smalsumą iki smulkmenų nagrinėti ne tik uždraustus, bet ir pageidaujamus veiksmus turime vadinti iškrypimu. Kiekvieno asmens orumą ir teisę tylėti būtina ginti nuo tokių žmonių, kurie it kokie verslininkai įtarinėja kitus arba kišasi į kitų asmeninį gyvenimą. Visi sąžiningi žmonės, tiek krikščionys, tiek nekrikščionys, dažniausiai sutaria dėl šių visuotinių vertybių: noro būti savimi, vengti perdėto dėmesio, teisingumo ir padorumo dėlei neviešinti šeimos vargų, džiaugsmų bei skausmų. Pabrėžtina, jog privatumas apima ir teisę daryti gera neviešinant darbų, vien iš meilės, nejaučiant poreikio skelbti savo tarnystės neturtingiems nuopelnų, drauge apsaugant savo sielą nuo nesantūrių ir suktų, negailestingai besityčiojančių žvilgsnių, nieko nežinančių ir žinoti nenorinčių apie vidinius gyvenimo siekius.

Kaip sunku išvengti šio tiesiog dvokiančio įkyrumo! Dabar yra daugybė būdų neduoti žmogui ramybės. Turiu omenyje ne tik techninius būdus, bet taip pat priimtas diskusijos formas, kurioms sunku pasipriešinti, jeigu nori išlaikyti savo reputaciją. Tokios diskusijos neretai pradedamos nuo teiginio, kad visi elgiasi blogai. Remiantis tokiu niekuo nepagrįstu manymu, atrodytų neišvengiama nuolat kartoti mea culpa ir pulti į savikritiką. O jeigu kuris nors pats savęs nedrabsto purvais, padaroma išvada, kad jis ne tik nepataisomas piktadarys, bet dar ir veidmainis bei pasipūtėlis.

Kitais atvejais elgiamasi dar įmantriau. Šmeiždamas rašantysis ar kalbantysis lyg ir sutinka, kad jūs esate doras žmogus, bet, anot jo, kiti gali su tuo nesutikti ir apšaukti jus vagimi. Taigi kaip tu dabar įrodysi, jog nesi vagis? Arba dar: „Jūs visada tvirtinote, kad jūsų elgesys kilnus ir teisingas. Ar negalėtumėte jį dar kartą įvertinti, nes galbūt dabar jūsų elgesys pasirodys negarbingas ir suktas?“