Punktų sąrašas

Krikščioniška santuoka nėra vien socialinė institucija arba tik priemonė pagelbėti žmogiškajam silpnumui. Tai tikras antgamtinis pašaukimas. Didis sakramentas Kristuje ir Bažnyčioje, kaip sako šventasis Paulius⁴. Drauge tai neišardoma, baigmės neturinti sutartis tarp vyro ir moters, niekaip neapribota laiku. Patinka mums tai ar ne, Kristaus įkurtas santuokos sakramentas negali būti panaikintas. Tai sakralus ženklas, teikiantis šventumą, Jėzaus veiksmas, kuris pripildo besituokiančiųjų sielas ir kviečia sekti Jėzumi, perkeisdamas visą vedybinį gyvenimą į dievišką kelionę žemėje.

Sutuoktiniai pašaukti pašventinti savo vedybinį gyvenimą ir per jį siekti savo pačių šventumo. Būtų rimta klaida, jeigu jie šeimyninį gyvenimą atskirtų nuo dvasinio augimo. Šeimyninis gyvenimas, sutuoktinių ryšiai, vaikų lavinimas ir rūpestis jais, pastangos patenkinti šeimos poreikius, laiduoti jos saugumą ir gerovę, ryšiai su kitais bendruomenės nariais – visa tai yra įprastos žmogiškos situacijos, kurioms krikščioniškosios poros yra pašauktos suteikti antgamtinę prasmę.

Su viltimi ir tikėjimu jos turi priimti visose šeimose pasitaikančius didesnius ir mažesnius rūpesčius bei atkakliai vykdyti savo priedermes. Lydimos meilės šios poros mokės pasidalinti džiaugsmu ir galimais nemalonumais; jos mokysis šypsotis ir pamiršti savo rūpesčius, kad galėtų daugiau dėmesio skirti kitiems. Vyras ir žmona klausysis vienas kito ir savo vaikų, šitaip iš tiesų parodydami meilę ir supratimą. Jie pamirš mažus ir nesvarbius nesutarimus, kuriuos savanaudiškumas galėtų smarkiai perdėti. Jie su meile atliks visus smulkius patarnavimus, iš kurių susideda jų bendras kasdienis gyvenimas. Tikslas yra toks: pašventinti kasdienį šeimos gyvenimą, meiliai kurti tikrą šeimos aplinką. Kad kiekviena gyvenimo diena būtų pašventinta, reikia daug krikščioniškų dorybių. Visų pirma reikia teologinių dorybių, o paskui – visų kitų: išminties, ištikimybės, nuoširdumo, nuolankumo, darbštumo, linksmumo... Kai kalbame apie santuoką ir vedybinį gyvenimą, pradėti visada privalome nuo abipusės vyro ir žmonos meilės.

Pasakodamas šiuos įvykius Evangelijoje, šventasis Matas nuolat pabrėžia Juozapo ištikimybę. Juozapas nesvyruodamas vykdė Dievo įsakymus net tuomet, kai jų prasmė atrodydavo miglota, arba tuomet, kai jų ryšys su kita dieviškojo plano dalimi buvo nuslėptas.

Bažnyčios Tėvai ir kiti dvasinės literatūros autoriai dažnai pabrėžia šventojo Juozapo tikėjimo tvirtumą. Angelo įsakymą bėgti nuo Erodo ir slėptis Egipte⁷ šventasis Jonas Auksaburnis komentuoja taip: „Tai išgirdęs, Juozapas nenustebo ir nepasakė: „Keista. Tu pats neseniai sakei, jog Jis išgelbės savo tautą, o dabar Tu nesugebi išgelbėti Jo paties – mes turime bėgti, leistis į tolimą kelionę ir ilgai prabūti svetimoje vietoje. Tai prieštarauja Tavo pažadui.“ Juozapas taip negalvojo, nes jis buvo ištikimas vyras. Jis taip pat nepaklausė, kada reikės grįžti, nors angelas paliepimą nusakė labai neaiškiai: „Pasilik ten, kol tau pasakysiu.“ Juozapas neapsisunkina, jis paklūsta, pasitiki ir džiaugsmingai priima išmėginimą.“⁸

Juozapo tikėjimas nesvyruoja, jis iš karto paklūsta ir viską vykdo tiksliai ir greitai. Norint geriau suprasti šventojo Patriarcho mums pateiktą pamoką, patartina mąstyti apie jo tikėjimo veiksmingumą, apie tai, kad jo paklusnumas nėra pasyvus pasidavimas įvykių tėkmei. Krikščioniškasis tikėjimas neturi nieko bendra su konformizmu, veiklumo ar vidinės energijos stoka.

Juozapas iki galo atsidavė Dievo globai, tačiau visada apmąstė įvykius ir šitaip pasiekė Dievo darbų supratimą, vedantį į tikrąją išmintį. Palaipsniui jis suprato, jog antgamtiniai planai turi dieviškąją suderinamumo logiką, kartais sugriaunančią žmogiškus planus.

Įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis Patriarchas niekuomet neatsisako apmąstymų, niekada neneigia savo atsakomybės. Priešingai, jis elgiasi taip, kad žmogiška patirtis tarnautų tikėjimui. Grįždamas iš Egipto Juozapas, išgirdo, „jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo“ ir „pabūgo ten vykti“⁹. Jis išmoko veikti pagal dieviškąjį planą. O kaip savo teisingo elgesio pagal Dievo valią patvirtinimą Juozapas gavo nurodymą grįžti į Galilėją.

Toks buvo šventojo Juozapo tikėjimas: visa apimantis, gilus ir vientisas. Juozapas buvo tikrai atsidavęs Dievo valiai ir išmintingai paklusnus. Jo tikėjimą lydėjo meilė Dievui, išpildžiusiam Abraomui, Jokūbui ir Mozei duotus pažadus; vedybinė meilė savo žmonai Marijai ir tėviška meilė Jėzui. Juozapo tikėjimas, viltis ir meilė pasitarnavo didžiajai Dievo misijai – žmogaus atpirkimui, kurį Jis įvykdė pasaulyje per Galilėjos dailidę Juozapą.

Tikėjimas, viltis, meilė – tokie yra Juozapo ir visų krikščionių gyvenimo ramsčiai. Juozapo atsidavimas – tai ištikimos meilės, mylinčio tikėjimo ir pasitikinčios vilties pynė. Ši šventė yra gera proga ir mums atnaujinti savo įsipareigojimą iš Dievo gautam krikščioniškam pašaukimui.

Nuoširdžiai trokštant gyventi tikėjimu, meile ir viltimi, atnaujinti šį įsipareigojimą nereiškia vėl imtis to, kas buvo apleista. Kai iš tiesų gyvenama tikėjimu, meile ir viltimi, atnaujinimas tereiškia visišką atsidavimą į Dievo rankas, nepaisant asmeninių kalčių, nuopuolių ir silpnybių. Tai ištikimybės sutvirtinimas. Atnaujinti atsidavimą – tai atnaujinti ištikimybę, kurios iš mūsų nori Dievas, tai mylėti veiksmais.

Meilė turi tam tikrų privalomų ir savitų raiškos bruožų. Kartais kalbama apie meilę lyg ji būtų savęs patenkinimo impulsas arba paprasčiausia priemonė savanaudiškai realizuoti savo asmenybę. Tačiau tai nėra meilė. Tikroji meilė yra išėjimas iš savęs, savęs atidavimas kitiems. Meilė atneša džiaugsmą, tačiau to džiaugsmo šaknys slypi kryžiuje. Kol mes gyvename žemėje ir nesame pasiekę savo būsimojo laiko pilnatvės, niekuomet negalime patirti visiškos meilės be pasiaukojimo, be kančios. Tokia kančia pasidaro saldi ir meili, ji gilaus vidinio džiaugsmo šaltinis. Kartu tai autentiška kančia, nes ji pergali savanaudiškumą ir teikia supratimą, kad meilė yra visko, ką mes darome, pagrindas.

Leiskite man dar kartą pabrėžti šventojo Juozapo gyvenimo natūralumą ir paprastumą, nors daug jau esame apie tai kalbėję kitomis progomis: Juozapas nebuvo nusitolinęs nuo savo kaimynų ir nedarė jokių dirbtinių kliūčių jų santykiams.

Nors kartais ir vertėtų, tačiau nemėgstu kalbėti apie katalikus darbininkus, katalikus inžinierius, katalikus gydytojus ir taip toliau, lyg būtų kalbama apie atskirą gentinę rūšį, lyg katalikai sudarytų mažą, nuo kitų žmonių atsiribojusią grupelę. Tuomet atrodytų, kad tarp katalikų ir likusios visuomenės dalies esti gili praraja. Gerbdamas priešingą nuomonę manau, jog teisingiau kalbėti apie darbininkus, kurie yra katalikai, arba katalikus, kurie yra darbininkai; apie inžinierius, kurie yra katalikai, arba apie katalikus, kurie yra inžinieriai. Nes tikintis ir intelektinį, techninį arba fizinį darbą praktikuojantis žmogus jaučiasi vienybėje su kitais, tokiais pat kaip jis, turinčiais tokias pat teises ir pareigas, tokį pat troškimą tobulėti, tokią pat būtinybę spręsti iškilusias bendras problemas ir jų nevengti.

Pasirengusio šitaip gyventi kataliko kasdienis gyvenimas bus tikėjimo, vilties ir meilės liudijimas: paprastas ir natūralus liudijimas, nereikalaujantis dirbtinio iškilmingumo. Jo gyvenimo vientisumas liudys nuolatinį Bažnyčios buvimą pasaulyje – juk visi katalikai, būdami teisėti išrinktosios Dievo Tautos nariai, ir yra Bažnyčia.

Prasidėjo Gavėnia: atgailos, apsivalymo ir atsivertimo metas. Atsivertimas nėra lengvas uždavinys, bet ir pati krikščionybė nėra lengvas kelias. Neužtenka, metams bėgant, tik lankytis Bažnyčioje. Turbūt kiekvienas krikščionis prisimena savo išskirtinį pirmąjį atsivertimą, kai aiškiai suprato visa, ko iš jo prašo Viešpats. Šis pirmasis atsivertimas yra labai reikšmingas, bet vėlesni atsivertimai būna ir sunkesni, ir gal net labiau svarbesni. Kad palengvintume malonės veikimą per šiuos vėlesnius atsivertimus, turime išlaikyti savo sielą jauną, šauktis Viešpaties, mokėti Jo klausytis ir, supratę, kas buvo ne taip, prašyti atleidimo. Invocabit me et ego exaudiam eum – skaitome šio sekmadienio liturgijoje¹: kas manęs šauksis, jo išklausysiu, sako Viešpats. Apmąstykite nuostabų Dievo rūpinimąsi mumis: Jis visuomet pasirengęs mus išklausyti, Jis nuolat budi laukdamas žmogaus žodžio. Jis girdi mus visada, tačiau ypač dabar, kai mūsų širdys gerai pasirengė ir apsisprendė apsivalyti. Jis girdi mus. Jis neatstumia „graudžios ir nuolankios širdies“² prašymo.

Viešpats klausosi mūsų, kad galėtų įsikišti, įžengti į mūsų gyvenimą, kad išvaduotų mus nuo blogio ir pripildytų gėrio. Eripiam eum et glorificabo eum³, išgelbėsiu jį ir jam garbę suteiksiu – sako Jis apie žmogų. Taigi turime tikėtis garbės. Čia vėl kalbame apie mūsų vidinį dvasinį gyvenimą. Šios šlovės viltis stiprina mūsų tikėjimą, puoselėja mūsų meilę. Taip ima veikti trys teologinės dorybės, dieviškosios dorybės, kurios daro mus panašius į Tėvą Dievą.

Kaip dar geriau pradėti Gavėnią? Atnaujinkime tikėjimą, viltį ir dieviškąją meilę. Iš šių dorybių kyla atgailos dvasia ir troškimas apsivalyti. Gavėnia – tai ne tik proga sustiprinti išorinę apsimarinimo praktiką. Jeigu taip manytume, neįvertintume gilesnės krikščioniškojo gyvenimo reikšmės, nes juk šios išorinės pratybos, dar kartą sakau, yra tikėjimo, vilties ir meilės vaisiai.