Punktų sąrašas

Pašventinti savo darbą ir savo darbu pašventinti kitus

„Opus Dei“ atidaviau savo gyvenimą, o jo dvasią galiu nusakyti labai paprastai – tai įprastas profesinis darbas pasaulio šurmulyje. Dieviškasis pašaukimas suteikia mums misiją, kviečia prisidėti prie vienintelio Bažnyčios tikslo – visa patraukti link Dievo, liudijant Kristų visiems žmonėms.

Pašaukimas įžiebia šviesą, kuri nušviečia mūsų egzistencijos prasmę. Remiantis tikėjimo šviesa, tai teikia tikrumą, kodėl gyvename žemėje. Gyvenimas – dabartis, praeitis ir ateitis – įgauna naują matmenį, gelmę, kurių anksčiau nebuvome suvokę. Visi įvykiai ir atsitikimai sudėliojami į savo vietas: suprantame, kur mus nori vesti Dievas, pasijuntame užvaldyti šio mums patikėto uždavinio.

Dievas išgelbsti iš nežinojimo tamsos, iš klaidžiojimo po istorijos įvykus ir pašaukia galingu balsu, kaip pašaukė Petrą ir Andriejų: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum¹¹– eikite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais, nepaisant to, kokią vietą beužimtumėte pasaulyje.

Tas, kuris gyvena tikėjimu, gali patirti sunkumų ir kovų, kančių ir net apmaudo, tačiau niekada nepatirs nusivylimo ar sielvarto, nes jis žino, ko vertas jo gyvenimas, jis žino, kam yra gimęs. Ego sum lux mundi, – sušuko Kristus, – qui sequitur me non ambulat in tenebris, sed habebit lumen vitae.¹² Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.

Norėdami nusipelnyti šią Dievo šviesą, privalome mylėti. Turime nuolankiai pripažinti, kad mums reikia išgelbėjimo ir drauge su Petru sakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“¹³ Jei iš tiesų šitaip elgsimės, jeigu leisime Dievo žodžiui įžengti į savo širdis, tikrai galėsime tarti, jog nebevaikštome tamsybėse, nes virš mūsų silpnybių ir asmeninių trūkumų šviečia Dievo šviesa taip, kaip saulė šviečia viršum audros debesų.

Krikščioniškasis tikėjimas ir pašaukimas veikia ne vieną kurią nors egzistencijos dalį, bet ją visą. Santykiai su Dievu būtinai reikalauja atsidavimo, visiško išsižadėjimo. Tikintis žmogus visuose gyvenimo lygmenyse mato naują perspektyvą: tą, kurią mums suteikia Dievas.

Jūs, drauge su manimi švenčiantys šią šventojo Juozapo šventę, esate skirtingų profesijų žmonės; jūs skirtinguose kraštuose turite savo darbą, namus, esate skirtingų rasių ir kalbate skirtingomis kalbomis. Jūs lavinotės įvairių aukštųjų mokyklų auditorijose, dirbtuvėse ir įstaigose. Jūs metai po metų dirbote pagal savo profesiją, užmezgėte daugelį profesinių ir asmeninių ryšių, padėjote spręsti kilusius sunkumus savo įmonėse ar susidūrę su visuomenės problemomis.

Tai nuostabu. Dar kartą primenu, kad visa tai nėra svetima Dievo planui. Jūsų žmogiškasis pašaukimas yra jūsų dieviškojo pašaukimo dalis. Ir net labai svarbi jo dalis. Štai kodėl, siekdami šventumo ir drauge prisidėdami prie aplinkinių pašventinimo, jūs turite pašventinti savo darbą bei aplinką, savo profesiją arba amatą, kurie ypač veikia jūsų žmogiškąją asmenybę, formuoja jūsų būdą gyventi pasaulyje. Turite pašventinti savo namus, šeimą ir savo šalį, kurioje gimėte ir kurią mylite.

Profesinis darbas taip pat yra apaštalavimas, galimybė tarnauti kitiems, atskleisti jiems Kristų ir vesti juos pas Dievą Tėvą. Visa tai yra meilės gausa, Šventosios Dvasios liejama į mūsų širdis. Kai šventasis Paulius aiškino efeziečiams, kaip atsivertimas į krikščionybę turėtų paveikti jų gyvenimą, vienas iš pasakymų buvo toks: „Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.“¹⁶ Žmonėms reikia žemiškos duonos palaikyti savo gyvybę žemėje; jiems taip pat reikia dangaus duonos apšviesti protus ir uždegti širdis. Per savo darbo patirtis ir iniciatyvas, pokalbius ir santykius su kitais, galite ir turite įgyvendinti šį apaštališką priesaką.

Jeigu dirbsime su tokia nuostata, mūsų gyvenimas, kad ir kupinas žmogiškai realybei būdingų netobulumų, bus dangiškos šlovės nuojauta. Nuojauta bendrystės su Dievu ir Jo šventaisiais danguje, kur viską valdo meilė, atsidavimas, ištikimybė, draugystė ir džiaugsmas. Jūsų paprastas profesinis darbas taps tikra, tvirta ir kilnia realybe, kuriančia tikrą krikščionišką gyvenimą ir apvaisinančia jį Kristaus malone.

Profesiniame darbe, atliekamame Dievo artumoje, ims veikti tikėjimas, viltis ir krikščioniška meilė. Įvairūs atsitikimai jūsų darbe, užmegzti žmogiški ryšiai, iškylančios problemos teiks peno jūsų maldoms. Siekis gerai atlikti savo kasdienes pareigas suteiks galimybę pajusti kryžių, kuris yra svarbus kiekvienam krikščioniui. Pajutę savo silpnumą ir klaidas, visada iškylančias žmogiškoje veikloje, įgausite daugiau tikrovės pojūčio, nuolankumo ir geriau suprasite kitus. Sėkmės ir džiaugsmai įkvėps jus dėkoti ir padės suprasti, kad gyvenate ne sau, o tam, kad tarnautumėte kitiems žmonėms ir Dievui.

Kristus – žmogiškos veiklos centras

Tai įmanoma, tai nėra tuščia svajonė. Jeigu tik pasiryžtume priimti į savo širdis Dievo meilę! Kristus, mūsų Viešpats, buvo nukryžiuotas – nuo Kryžiaus aukštumų Jis atpirko pasaulį, šitaip atkurdamas taiką tarp Dievo ir žmogaus. Jėzus visiems primena: et ego, si exaltatus fuero a terra, omnia traham ad meipsum³⁸. Jeigu kiekvieną akimirką, atlikdami savo pareigą, liudydami visuose svarbiuose ir, atrodytų, ne tiek svarbiuose dalykuose, iškelsite mane į visos žmogiškos veiklos viršūnę, – sako Jis, – visa patrauksiu prie savęs – omnia traham ad meipsum. Mano Karalystė tarp jūsų taps tikrove!

Kristus, mūsų Viešpats, tebenori išgelbėti žmones ir visą kūriniją – šį Dievo sukurtą ir gerą pasaulį. Dieviškąją kūrinijos harmoniją suardė Adomo įžeidimas, žmogiškos puikybės nuodėmė.

Tačiau atėjus laiko pilnatvei, Dievas Tėvas atsiuntė savo vienatinį Sūnų, Šventosios Dvasios veikimu per Mergelę Mariją įsikūnijusį, kad atkurtų taiką, kad atpirktų žmogaus nuodėmes ir kad adoptionem filiorum reciperemus³⁹ – taptume Dievo vaikais, galinčiais dalyvauti vidiniame Dievo gyvenime. Šitaip naujasis žmogus, naujoji Dievo vaikų linija⁴⁰ įgalinama išlaisvinti visą visatą iš netvarkos, atkuriant kūriniją Kristuje⁴¹, visa sutaikiusiame su Dievu⁴².

Padaryti, kad Kristaus Karalystė taptų tikrove, panaikinti neapykantą ir žiaurumą, skleisti žemėje stiprų, raminamą meilės balzamą – toks yra mūsų, krikščionių, pašaukimas, toks mūsų apaštalinis uždavinys, toks visą sielą apimantis troškimas. Prašykime šiandien savo Karalių padaryti mus nuolankiais ir karštais dieviškojo darbo bendradarbiais, taisančiais, kas sulaužyta; gelbstinčiais, kas prarasta; tvarkančiais, ką žmogus sumaišė; grąžinančiais tikslą tiems, kurie išklydo iš teisingo kelio; atkuriančiais visos kūrinijos harmoniją.

Gyventi krikščionišku tikėjimu reiškia įsipareigoti tęsti Jėzaus Kristaus misiją tarp žmonių. Kiekvienas privalome būti alter Christus, ipse Christus – kitas Kristus, pats Kristus. Tiktai šitaip galime imtis šio didžiojo darbo, šio begalinio, nesibaigiančio uždavinio visas žemiškąsias realijas pašventinti iš vidaus, įmaišant į jas Atpirkimo raugą.

Niekada nekalbu apie politiką. Nepritariu, kad krikščionybė pasaulyje turėtų tapti politiniu ir religiniu sąjūdžiu. Tai būtų tikra beprotybė, net jeigu ją pateisintų troškimas skleisti Kristaus dvasią visose žmogaus veiklos srityse. Mums tereikia diegti Dievo dvasią į kiekvieno be išimties žmogaus širdį. Pasistenkime kalbėti kiekvienam krikščioniui, kad jis sugebėtų pavyzdžiu ir žodžiu liudyti savo išpažįstamą tikėjimą visomis aplinkybėmis: ne tik nulemtomis jo padėties Bažnyčioje ar pasaulietiniame gyvenime, bet visais kasdien besimainančio gyvenimo atvejais.

Krikščionis turi visas teises gyventi žmonių pasaulyje. Jeigu jis leis Kristui gyventi ir karaliauti savo širdyje, visuose jo darbuose labai stipriai veiks gelbstinčioji Viešpaties jėga. Visai nesvarbu, koks jo socialinis statusas, žemas ar aukštas, kaip įprasta sakyti. Juk tai, kas mums atrodo labai svarbus laimėjimas, gali būti labai menka Dievo akyse, o tai, ką laikome maža ar nereikšminga, krikščioniškais terminais, gali pasirodyti šventumo ir tarnystės viršūnė.