Punktų sąrašas

Leiskite sugrįžti prie Jėzaus gyvenimo paprastumo, į kurį jau tiek daug kartų kreipiau jūsų dėmesį. Jėzaus uždaro gyvenimo metai nėra bereikšmiai. Jie nėra paprasčiausias pasirengimas vėlesniam viešajam gyvenimui. Nuo 1928 metų aiškiai supratau, kad visas Jėzaus gyvenimas Dievo duotas mums kaip sektinas tikro krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys. Tai supratau permąstydamas Jo neviešąjį gyvenimą, tuos metus, praleistus ranka rankon dirbant su paprastais žmonėmis. Viešpats nori, kad dauguma žmonių rastų savo pašaukimą gyvendami paprastą ir nekrintantį į akis gyvenimą. Paklusti Dievo valiai visuomet reiškia atsisakyti savo egoizmo, tačiau nėra jokios priežasties iš principo dėl to atitolti nuo normalaus paprastų žmonių gyvenimo bei darbo, nuo savo socialinės padėties.

Svajoju – ir ši svajonė išsipildė – apie daugybę šventumo siekiančių Dievo vaikų, paprastų piliečių, su kitais besidalijančių savo pastangomis, siekiais ir norais. Reikia noriai skelbti šią dieviškąją tiesą: jeigu jūs esate čia, paprasto gyvenimo sūkuryje, tai nereiškia, kad Dievas pamiršo jus ir Viešpats jūsų nepašaukė. Jis pakvietė jus pasilikti pasaulio darbuose ir rūpesčiuose. Jis nori, kad jūs žinotumėte, jog jūsų žmogiškasis pašaukimas, jūsų profesija, jūsų talentai nėra prapuolę iš Jo dieviškųjų planų. Jis juos pašventino ir pavertė mieliausia auka savo Tėvui.

Jeigu norite būti naudingi – tarnaukite

Norint pašventinti savo profesiją ar darbą, pirmiausia reikia iš tiesų gerai žmogiškai ir antgamtiškai dirbti. Ta proga norėčiau sąmoningai priminti vieną istoriją iš apokrifų evangelijų: „Jėzaus tėvas, būdamas dailidė, darė arklus ir pakinktus. Kartą vienas svarbus asmuo paprašė jo pagaminti lovą. Tačiau atsitiko taip, kad viena iš lovos kojų buvo trumpesnė už kitą, tad Juozapas nežinojo, ką čia padarius. Tuomet vaikelis Jėzus tarė savo tėvui: „Paguldyk abi kojų lazdas ant žemės ir sulygink jų vieną galą.“ Juozapas taip ir padarė. Jėzus atsistojo kitame gale, paėmė trumpesnį medinės kojos galą ir patempė už jo, kol šis susilygino su antruoju. Juozapas didžiai stebėjosi šiuo stebuklu, mylavo ir bučiavo vaiką, sakydamas: „Koks aš laimingas, kad Dievas pasiuntė man šį Vaikelį!“¹⁷

Juozapas Dievui už tai nedėkotų ir šitaip niekada nedirbtų. Jis neieškojo lengvų sprendimų ir tuščių stebuklų, nes buvo atkaklus, negailėjo savų pastangų, o kai reikėjo, pasirodydavo labai išradingas. Krikščionis žino, kad Dievas daro stebuklus, kad Jis darė juos prieš daugelį šimtmečių ir tebedaro dabar, nes non est abbreviata manus Domini¹⁸ – Dievo jėga nemažėja.

Stebuklai yra gelbstinčios Dievo galios ženklas. Jie nėra kompetencijos stokos pagydymas arba būdas pasilengvinti gyvenimą. „Stebuklas“, kurio iš jūsų prašo Dievas, yra krikščioniškasis ir dieviškasis pašaukimas pašventinant kasdienį savo darbą: stebuklas yra su meile atliekamo kasdienio darbo proza, virstanti didvyriška poezija. Dievas tikisi iš jūsų atsakingo apaštališko uolumo ir gero savo darbo išmanymo.

Taigi štai kas yra jūsų darbo moto: jeigu norite būti naudingi – tarnaukite. Visų pirma, norint gerai visa atlikti, reikia mokėti tinkamai pabaigti. Netikiu gerais ketinimais to, kuris nesiekia reikiamų profesinių žinių, kad galėtų tinkamai įvykdyti jam patikėtus uždavinius. Nepakanka norėti daryti gerai, turime mokėti gerai daryti. Ir jeigu šis mūsų troškimas tikras, jis reikš visas įmanomas pastangas siekiant viską pabaigti iki galo ir šitaip žmogiškai tobulėti.

Žmogiškasis naudingumas, darbo atlikimo technika ir išmanymas turi pasižymėti tarnystės dvasia, siekiu prisidėti prie kitų žmonių gerovės – savybe, kuri buvo kertinė dirbančiam šventajam Juozapui ir turėtų būti svarbiausia kiekvienam krikščioniui. Juk Juozapas dirbdamas nesiekė susireikšminti, nors jo aktyvumas leido tapti brandžia ir įtaigia asmenybe. Dirbdamas Patriarchas vykdė Dievo valią, galvojo apie savus žmones, apie Jėzų ir Mariją, ir apie visus mažo Nazareto miesto gyventojus, taigi dirbo jų visų labui.

Juozapas buvo vienas iš nedaugelio Nazareto amatininkų, galbūt net vienintelis. Greičiausiai jis buvo stalius. Tačiau, kaip paprastai būna kaimuose, jo dėmesio reikėjo ir kitur: suremontuoti neveikiantį malūną arba, artėjant žiemai, pataisyti stogo čerpes. Be abejo, Juozapas žinojo, kaip sunkiomis situacijomis gerai atliekamu darbu pagelbėti žmonėms. Jo nuovokus darbas buvo tarnystė kitų labui. Ir tuomet daugelio miestelio šeimų gyvenimas tapo mielesnis. Šypsena, geru žodžiu arba tiesiog trumpu, neva nereikšmingu posakiu Juozapas galėjo grąžinti tikėjimą ir džiaugsmą jo netekusiems kaimynams.

Dievo rūpestis apima absoliučiai visus. Jeigu įsigilintume į šią teologiją, užuot paviršutiniškai skirstę veiksmus pagal tam tikras kategorijas, negalėtume teigti, jog greta gerų, kilnių ir neutralių dalykų egzistuoja kažkas vien pasaulietiško. Taip nebegali būti po to, kai Dievo Žodis įsteigė savo namus tarp žmonių, jautė alkį ir troškulį, dirbo žmogaus rankomis, išgyveno ir draugystę, ir paklusnumą, patyrė ir kančią, ir mirtį. Nes Kristuje „Dievas panorėjo Jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas Jo kryžiaus krauju taiką, – per Jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“³¹.

Turime mylėti pasaulį, darbą ir visus žmogiškos tikrovės aspektus, nes pasaulis yra geras. Adomo nuodėmė sutrikdė dieviškąją visatos pusiausvyrą, tačiau Dievas Tėvas pasiuntė savo vienatinį Sūnų atkurti tvarkos ir ramybės, kad mes, Jo įvaikiai, galėtume išvaduoti kūriniją iš netvarkos ir visa sutaikinti Dieve. Kiekviena žmogaus situacija yra nepakartojama: tai išskirtinis rezultatas intensyviai išgyvenamo pašaukimo viskam suteikti Kristaus dvasią. Tik gyvendami pagal mūsų tikėjimą krikščioniškai ir paprastai, mes būsime Kristumi, kuris apsigyvena tarp kitų žmonių.