Punktų sąrašas

Jėzus Kristus – tobulas Dievas ir tobulas žmogus

Dievo Sūnus tapo žmogumi. Jis yra perfectus Deus, perfectus homo² – tobulas Dievas ir tobulas žmogus. Ši paslaptis sukrečia krikščionis. Mane tai visada jaudino ir tebejaudina iki šiol, todėl norėčiau sugrįžti į Loretą. Vis mintimis sugrįžtu ten, dar kartą pakartodamas ir apmąstydamas šiuos žodžius „Hic Verbum caro factum est“, kad vėl sąmonėje atgaivinčiau Jėzaus vaikystės metus.

Iesus Christus, Deus Homo – Jėzus Kristus yra Dievas ir Žmogus. Tai yra vienas iš magnalia Dei³ – įstabių Dievo darbų, kurį turime apmąstyti ir už kurį turime padėkoti Viešpačiui, atėjusiam atnešti „žemėje ramybę jo mylimiems žmonėms“⁴, geros valios žmonėms, visiems norintiems sujungti savo valią su šventąja Dievo valia – ne vien turtingiesiems, ne vien vargšams, tačiau visiems žmonėms, visiems broliams. Juk visi esame broliai Jėzuje, Dievo vaikai, Kristaus broliai. Jo Motina yra ir mūsų Motina.

Pasaulyje tėra tik viena rasė – Dievo vaikų rasė. Visi turėtume kalbėti ta pačia kalba, kurios mus mokė Tėvas danguje – kalba, kuria Jėzus kalbėjosi su savo Tėvu. Tai proto ir širdies kalba, virstanti malda. Tai kontempliatyvių sielų kalba, kurią vartoja dvasingi žmonės, nes jie supranta esą Dievo vaikai. Ši kalba reiškiasi tūkstančiais mūsų valios judesių, šviesiais mūsų proto spinduliais, širdinga meile, ryžtu gyventi kilnų, gerą, laimingą bei taikų gyvenimą.

Reikia pažvelgti į mūsų Meilę – Kūdikėlį ėdžiose. Turime žvelgti į Jį, suvokdami prieš mus esant didžiulę paslaptį. Turime priimti šią paslaptį su tikėjimu ir bandyti tikėjimu ją giliau suvokti. Todėl privalu įgyti nuolankios krikščioniškos sielos nuostatą. Nesistenkime sumenkinti Dievo didybės iki savo varganų idėjų ir žmogiškų paaiškinimų lygio. Pamėginkime suprasti, kad būdama neperregima ši paslaptis yra šviesa, galinti nušviesti žmonėms gyvenimą.

Kaip yra pasakęs šventasis Jonas Auksaburnis: „Mes suprantame, jog Jėzus yra iš mūsų, iš mūsų žmogiškosios substancijos ir kad Jis gimė iš Motinos, iš skaisčiosios Mergelės Marijos, tačiau mes nesuvokiame, kaip įvyko šis stebuklas. Tad neeikvokime tuščiai energijos stengdamiesi tai paaiškinti, verčiau nuolankiai priimkime tai, ką mums apreiškė Dievas. Nesistenkime iš smalsumo patikrinti tai, ką Dievas paliko paslėpta.“⁵ Jeigu žvelgsime su šitokiu klusnumu, gebėsime suprasti ir mylėti, o šis slėpinys mums bus nuostabi pamoka, labiau įtikinama negu bet koks žmogiškasis protavimas.

Kristaus mirties kontempliavimas kviečia visiškai nuoširdžiai bei labai rimtai pažvelgti į savo kasdienę veiklą ir į mūsų išpažįstamą tikėjimą. Didžioji Savaitė negali būti lyg kokia nors „religinė pertrauka“ žmogiškų reikalų užgožtame gyvenime. Ji turi būti proga giliau suprasti Dievo meilę ir geriau sugebėti per tai, ką darome ir sakome, parodyti šią meilę kitiems.

Bet čia Viešpats iškelia sąlygas. Negalime nepaisyti Jo žodžių, perteiktų šventojo Luko: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.“¹¹ Tai sunkūs žodžiai. Tiesa, vertimas „neapykanta“ neišreiškia tiksliai to, ką turėjo omenyje Jėzus. Vis dėlto pasakyta buvo labai stipriai, nes Jis nenorėjo pasakyti tiesiog „myli mažiau“, kaip interpretuoja kai kurie žmonės, mėgindami sušvelninti šį nuosprendį. Šie stiprūs žodžiai nėra koks nors artimųjų neigimas ar negailestingumas jų atžvilgiu, nes juos sako tas pats Jėzus, kuris liepė mums mylėti kitus, kaip save pačius, ir kuris atidavė savo gyvybę už žmoniją. Šiais žodžiais paprasčiausiai sakoma, jog negalime atiduoti pusės širdies, kai atsiliepiame į Dievo meilę. Kristaus žodžius būtų galima išversti „mylėkit daugiau, mylėkit geriau“. Tai reiškia, kad negali būti savanaudiškos ar dalinės meilės, kai mylime Dievą ir kitus. Turime mylėti Dievo Meile.

Būtent apie tai kalbama. Atkreipkime dėmesį į paskutinį Jėzaus prašymą: turėtume nekęsti et animam suam – pačios savo sielos, savo gyvenimo. Štai ko prašo iš mūsų Viešpats. Jeigu esame paiki, jeigu rūpinamės tik savo pačių gerove, jeigu stengiamės priversti kitus žmones, net visą pasaulį suktis aplink savo mažytį „aš“, neturime teisės vadintis krikščionimis arba manyti esą Kristaus mokiniai. Turime atiduoti save iš tikrųjų, ne vien žodžiais, bet darbais ir tiesa¹². Dievo meilė mus kviečia prisiimti kryžių ir pajusti ant savo pečių visos žmonijos svorį. Tai verčia mus vykdyti aiškius mylinčio Tėvo valios planus bet kuriomis aplinkybėmis, atitinkančiomis kiekvieno padėtį ir darbą. Po ką tik cituotos ištraukos Jėzus sako: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“¹³

Priimkime Dievo valią ir be svyravimų tvirtai pasiryžkime visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tikėjimo mokymą ir jo reikalavimus. Neabejokime, kad tikrai prireiks kovos ir kančios, bet jeigu iš tikrųjų laikysimės tikėjimo, niekada nesijausime praradę Dievo palankumo. Būsime laimingi, net apsupti liūdesio ar apkalbų, o toji laimė skatins mus mylėti kitus, padėti jiems būti antgamtinio džiaugsmo dalininkais.

Šventasis Jonas Evangelijoje išsaugojo nuostabią Švenčiausiosios Mergelės Marijos frazę, pasakytą anksčiau aptartoje Kanos vestuvių scenoje. Evangelistas pasakoja, kaip kreipdamasi į tarnus Marija jiems pasakė: „Darykite, ką tik Jis jums lieps.“²⁶ Štai apie ką kalbu: reikia atvesti sielas prie Jėzaus ir tegul jos pačios paklausia Jo: Domine, quid me vis facere? – Ką nori, kad daryčiau, Viešpatie?²⁷

Krikščioniškas apaštalavimas – kalbu apie gyvenimą paprasto krikščionio, gyvenančio tarp kitų žmonių – tai didžiulė katechezė. Per asmeninę bendrystę, ištikimą ir tikrą draugystę pažadinamas Dievo alkis. Natūraliai, paprastai ir meiliai, tinkamai pateikiamu išgyvenamo tikėjimo pavyzdžiu ir dieviškos jėgos prisotintu žodžiu kitiems žmonėms atveriami nauji horizontai.

Išdrįskite. Pasikliaukite apaštalų karalienės Marijos – Regina apostolorum – pagalba. Būdama motina, Mergelė Marija padeda kiekvienam savo vaikui imtis atsakomybės. Marija, vesdama prie kryžiaus ir į akistatą su Dievo Sūnumi, visada padeda prie Jos besiartinantiems ir Jos gyvenimą kontempliuojantiems žmonėms. Būtent šioji akistata lemtingai paveikia visą krikščionišką gyvenimą. Ir Marija mums yra tarpininkė, besistengianti padėti mums, jaunesniesiems broliams, susitaikyti su pirmagimiu Tėvo Sūnumi.

Daug atsivertimų, daug apsisprendimų atsiduoti Dievo tarnystei kyla po susitikimų su Marija. Mūsų Karalienė skatina ieškoti Dievo, motiniškai įkvepia mūsų sieloms tam tikrą nerimą, didžiulį norą keistis ir gyventi naują gyvenimą. Šitaip žodžiai „darykite, ką tik Jis jums lieps“ virsta tikru atsidavimu, krikščionišku pašaukimu, nušviečiančiu visą asmeninį gyvenimą.

Šis pokalbis Viešpaties akivaizdoje, ši meditacija apie pamaldumą ir meilę Jo ir mūsų Motinai gali tikėjimui išties suteikti naują jėgą. Prasideda gegužės mėnuo. Mūsų Viešpats nori, kad, bendraudami su Jo Motina, pasinaudotume proga sustiprinti savo meilę Jam. O kad kasdien bendraudami su Ja mokėtume subtiliu dėmesiu ir mažomis detalėmis išreikšti savo sūniškumą! Visa tai galiausiai kreips į didį asmeninį šventumą ir virs apaštalavimu, t. y. nuolatinėmis pastangomis prisidėti prie Kristaus vykdomo pasaulio išgelbėjimo.

Sancta Maria, spes nostra, ancilla Domini, sedes Sapientiae, ora pro nobis! – Švenčiausioji Mergele Marija, mūsų viltie, Viešpaties tarnaite, Išminties soste, melski už mus!

Kristaus ramybė

Turime be paliovos kovoti, norėdami daryti gera būtent dėl to, kad mums, žmonėms, yra taip sunku rimtai pasiryžti būti geriems ir teisingiems. Reikia nueiti dar ilgą kelią, kol žmogiškus santykius pasaulyje formuos ne abejingumas ir neapykanta, bet įkvėps meilė. Taip pat nepamirškime, kad, net protingai paskirsčius gėrybes ir harmoningai sutvarkius visuomenę, vis tiek neišnyks ligos, nesusipratimai, vienatvė, artimųjų mirtys. Negana to, patirsime kančių dėl savo pačių ribotumo.

Pajutęs visą šią negandų naštą, krikščionis gali rasti tik vieną vienintelį atsakymą: Kristų ant kryžiaus, kenčiantį ir mirštantį Dievą, Dievą, dėl mūsų atiduodantį savo ietimi perdurtą Širdį. Mūsų Viešpats nekenčia neteisybių ir smerkia tuos, kurie jas daro. Tačiau Jis gerbia kiekvieno asmens laisvę. Dievas nekankina savo kūrinių, bet leidžia jiems patirti skausmą, nes kančia, būdama pirmosios nuodėmės rezultatas, yra neatskiriama žmogiškosios prigimties dalis. Ir vis dėlto be galo žmones mylinčia Širdimi Jis per Kryžių kaip kempinė sugėrė visą mūsų kančią: skausmą, liūdesį, sielvartą, teisingumo alkį ir troškulį.

Krikščioniškas mokymas apie kančią nėra kokių nors lengvų paguodos receptų rinkinys. Visų pirma, tai yra kvietimas priimti kentėjimą, kuris yra tikrai neišvengiamas žmogaus gyvenime. Negaliu slėpti, jog ir mano gyvenime buvo nemažai skausmo, ne kartą norėjau verkti. Sakau tai džiaugsmingai, nes visuomet skelbiau ir stengiausi gyventi tiesa, kad Kristus, būdamas Meilė, yra randamas ant Kryžiaus. Kitais kartais dėl neteisybių ar blogio jausdavau augantį nepasitenkinimą. Mane apimdavo kartėlis, kai, kad ir kaip norėdavau, kaip besistengdavau, negalėdavau nieko padaryti, kad pakeisčiau tą blogą situaciją.

Kalbėdamas apie kentėjimą, neturiu omenyje tik teorijos. Taipogi neapsiriboju vien kitų žmonių patirtimi, sakydamas taip: jeigu kančios akivaizdoje jaučiate, jog siela svyruoja, geriausias vaistas yra žvelgti į Kristų. Kalvarijos scena visiems skelbia, kad skausmą reikia pašventinti, susivienijus su kryžiumi.

Krikščioniškai priimami sunkumai tampa mūsų atgaila, atsiteisimu už nuodėmes ir vienija su Jėzumi. Iš meilės žmonėms Jis savanoriškai sugėrė visas skausmo ir kančios rūšis. Jis gimė, gyveno ir numirė, būdamas neturtingas. Jis buvo puolamas, įžeidinėjamas, juodinamas, šmeižiamas ir neteisingai kaltinamas. Jis patyrė mokinių išdavystę ir buvo jų apleistas. Jis pažino vienatvę, geliantį bausmės ir mirties skausmą. O dabar Kristus kenčia per savo narius – per visą po pasaulį pasklidusią žmoniją, nes Jis yra jos Galva, Pirmagimis ir Atpirkėjas.

Kentėjimas yra Dievo plano dalis. Tokia yra tiesa, nors ir sunku būtų mums ją suprasti. Jėzui Kristui, kaip Žmogui, buvo sunku iškentėti savo kančią: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“³⁶ Įtampos tarp maldavimo atitolinti kančią ir paklusimo Tėvo valiai plėšomas Jėzus ramiai priima savo mirtį, atleisdamas net savo budeliams.

Būtent toks antgamtinis kančios priėmimas buvo aiški ir didžiausia pergalė. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus nugalėjo mirtį. Dievas iš pačios mirties išaugina gyvenimą. Dievo vaiko nuostata – tai ne susitaikymas su savo tragišku likimu, o būsimos pergalės nuojauta persunktas pasitenkinimo jausmas. Šios pergalingos Kristaus meilės vardan, mes, krikščionys, turėtume eiti visais pasaulio keliais ir savo žodžiais bei darbais sėti ramybę ir džiaugsmą. Turime grumtis taikingai, kovodami prieš blogį, prieš neteisybę, prieš nuodėmę, šitaip skelbdami, kad dabartinė žmonijos būklė nėra galutinė, kad Dievo meilė, išreikšta per Kristaus Širdį, pasieks šlovingą žmonių dvasinę pergalę.

Slėpiningos aukos paslaptis

Bet žiūrėkite: nepaisant visų Dievo Motiną Mariją išaukštinančių malonių, žemiškajame gyvenime Ji nebuvo išvaduota nei iš skausmo, nei iš nuovargio, nei iš tikėjimo neaiškumo. O vienai paprastai moteriai, kartą pašlovinusiai Jėzų žodžiais „palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ – Viešpats atsakė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“⁷ Toks buvo Jo Motinos pašlovinimas. Pašlovinimas Jos ištarto fiat – „Tebūna man, kaip tu pasakei“⁸, pasakyto nuoširdžiai ir kilniaširdiškai, visiškai atsiduodant ir to nedemonstruojant, bet visa išreiškiant tylia ir slėpininga kiekvienos dienos auka.

Apmąstydami šią tiesą, geriau suvokiame Dievo logiką. Suprantame, jog mūsų gyvenimo antgamtinė vertė priklauso ne nuo atliktų didingų žygdarbių, apie kuriuos kartais svajojame, bet nuo to, su kokiu atsidavimu paklūstame Dievo valiai, dosniai aukodami Jam paprastą kasdienę auką.

Jeigu norime tapti dieviški, tai pirmiausia turime pasidaryti labai žmogiški, Dievo žvilgsnyje nuolankiai priimti savo žmogiškąją prigimtį ir šitaip pašventinti savo akivaizdų menkumą. Taip gyveno Marija. Ta, kuri palaiminta ir Dievo apdovanota visomis malonėmis, ta, kuri aukščiau nei angelai ar šventieji, gyveno paprastą gyvenimą. Marija – kūrinys, kaip ir mes visi. Ji turi tokią pat širdį, sugebančią džiaugtis, kentėti ir verkti. Prieš Gabrieliaus apreiškimą Švenčiausioji Mergelė dar nežinojo Dievo pasirinkimo nuo amžių būti Mesijo Motina. Ji save laiko nuolankia tarnaite⁹ ir tik vėliau su giliu nusižeminimu pripažįsta: „Didžių dalykų padarė man Visagalis.“¹⁰

Marijos skaistumas, nuolankumas ir dosnumas dar labiau išryškina mūsų menkumą ir egoizmą. Normalu, kad, suvokę tai, pajuntame norą būti tokie, kaip Ji. Kadangi mes, kaip ir Ji, tik Dievo kūriniai, turėtų pakakti vien mūsų ištikimybės, kad ir mums Dievas padarytų didžių dalykų. Mūsų menkumas nebus kliūtis, nes Dievas išsirenka nieko nevertus, kad dar ryškiau suspindėtų Jo meilės galia¹¹.

Būti kaip Marija

Mūsų Motina – atsiliepimo į Dievo malonę pavyzdys. Jeigu apmąstysime Jos gyvenimą, Viešpats suteiks šviesos ir gebėjimo sudievinti savo kasdienę būtį. Mes, krikščionys, galvojame apie Mergelę Mariją ne tik kasmet švęsdami Dievo Motinos šventes, bet ir daugybę kartų per dieną. Jei išnaudosime tas akimirkas įsivaizduodami, kaip Ji atliktų mūsų dirbamą darbą, pamažu išmoktume sekti Jos pavyzdžiu ir galų gale taptume į ją panašūs, kaip vaikai supanašėja su savo motina.

Pirmiausia turime mylėti Jos meile. Meilė – ne tik jausmas. Ji turi atsiskleisti žodžiais ir svarbiausia – darbais. Mergelė Marija ne tik pasakė fiat, bet ir visu gyvenimu patvirtino šį nepajudinamą sprendimą. Turime taip pat elgtis. Kai mus apima Dievo meilė ir atsiveria Jo valia, turime įsipareigoti būti ištikimi, atkaklūs ir šią ištikimybę patvirtinti savo elgesiu. Nes „ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“¹²

Turime mokytis ir žmogiškojo, ir antgamtiškojo Mergelės subtilumo. Išgelbėjimo istorijoje Ji – privilegijuotas kūrinys, nes joje „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“¹³. Ji buvo subtili liudytoja, pati išlikusi nepastebėta. Jai nereikėjo pagyrų, nes ji nesiekė asmeninės šlovės. Marija dalyvauja savo Sūnaus vaikystės slėpiniuose – žmogiškai žvelgiant, įprastuose įvykiuose. Prisiartinus didžiųjų stebuklų metui ir liaudžiai džiūgaujant, Marija pasitraukia. Ji tarsi pradingsta. Jeruzalėje, kai ant asilaičio jojantis Kristus skelbiamas karaliumi, Marijos nėra šalia. Bet Ji vėl pasirodo prie kryžiaus, kada visi kiti išsilaksto. Toks elgesys, pačiai Marijai net nesiekiant, savaime atskleidžia Jos dvasios didybę, gelmę ir šventumą.

Mokykimės iš Jos klusnumo Dievui. Tai pavyzdys, suderinantis priklausomybę ir viešpatavimą. Marijos elgesys skiriasi nuo tų paikų mergaičių, klausančių, bet negalvojančių, elgesio. Marija visada dėmesingai klauso, ko nori Dievas, Ji apmąsto tai, kas neaišku, klausia, ko nežino. O po to visiškai atsiduoda į Dievo rankas: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“¹⁴ Matote, koks stebuklas? Švenčiausioji Marija, mūsų mokytoja, moko, kad paklusnumas Dievui visiškai nereiškia žeminančio vergavimo, varžančio mūsų sąžinę. Priešingai – paklusnumas padeda atsiskleisti „Dievo vaikų garbės laisvei“¹⁵.