Punktų sąrašas

Apsimarinimas – tarsi gyvenimo druska

Siekdamas šventumo, paprastas krikščionis, ne vienuolis, neatsižada pasaulio, nes pasaulis – tai vieta, kurioje jis susitinka Kristų. Jam nereikia abito ar kokių nors kitokių išorinių skiriamųjų ženklų. Visi jo pasišventimo ženklai yra vidiniai: gyvenimas Dievo akivaizdoje ir apsimarinimo dvasia. Iš tikrųjų tėra tik vienas dalykas, nes apsimarinimas yra ne kas kita, kaip juslių malda.

Krikščioniškasis pašaukimas – tai pašaukimas aukotis, atgailauti ir išpirkti kaltę. Turime išpirkti savo kaltes – juk tiek kartų esame nusigręžę nuo Dievo veido! – taip pat ir visos žmonijos nuodėmes. Turime nė kiek neatsilikdami sekti įkandin Kristaus, „visuomet nešiodami savo kūne Jėzaus merdėjimą“, Jo pasiaukojimą, Jo nusižeminimą ant Kryžiaus, „kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“⁴⁴. Mūsų kelias yra aukojimosi kelias. Šitaip aukodamiesi įgyjame gaudium cum pace – džiaugsmą ir ramybę.

Į pasaulį nežvelgiame liūdnai. Anksčiau kai kurie šventųjų biografai, aprašydami Dievo tarnų gyvenimą, norėjo bet kokia kaina pabrėžti neįprastus dalykus, lydinčius šventuosius nuo ankstyviausių lopšio dienų. Šitaip jie greičiausiai netyčia bus padarę krikščioniškajai katechezei meškos paslaugą. Antai pasakojama, kad šventieji kūdikystėje neverkę arba atgailos dvasioje atsisakydavę penktadieniais motinos pieno... Bet juk mes, ir tu, ir aš, atėjome į šį pasaulį, kaip Dievas buvo numatęs, rėkdami ir godžiai maitinomės motinos pienu, visiškai nepaisydami jokių Gavėnių ar pasninkų…

Dabar visą parą nuolat pasikartojančioje kasdienybėje su Dievo pagalba išmokome pajusti spatium verae poenitentiae – tikrą atgailą. Būtent tokiomis akimirkomis pasiryžome emendatio vitae – pataisyti savo gyvenimą. Tai yra pasiruošimas priimti Dievo malonę ir Šventosios Dvasios įkvėpimus sieloje. O su šia malone, kartoju, aplanko gaudium cum pace – džiaugsmas, ramybė ir ištvermė kelyje⁴⁵.

Apsimarinimas yra mūsų gyvenimo druska. O geriausias apsimarinimas yra tas, kuris per mažus dienos reikalus nugali kūno geismus, akių geismus ir gyvenimo puikybę. Tai apsimarinimas, kuris nekenkia kitiems, bet, priešingai, padeda mums būti jautresniems, supratingesniems ir atviresniems bendraujant su kitais. Nesi apsimarinęs, jeigu esi priekabus, jeigu nuolat galvoji tik apie save, jeigu žemini kitus, jeigu nesugebi atsisakyti to, kas nereikalinga ar kartais nėra būtina, jeigu puoli į neviltį, kai tik kas nors atsitinka ne taip, kaip tikėjaisi. Kita vertus, jau esi apsimarinęs, jeigu sugebi tapti „visiems viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kurie išsigelbėtų“⁴⁶.

Tikrai išgyventi šventąsias Mišias – reiškia nepaliaujamai melstis ir būti įsitikinusiam, kad kiekvienam iš mūsų jos yra asmeninis susitikimas su Dievu. Garbiname Jį, šloviname Jį, prašome Jo, Jam dėkojame, atsiteisiame už savo nuodėmes, apsivalome, jaučiamės tapę Kristuje viena su visais krikščionimis.

Gal kartais suklūstame, kaip galėtume atsiliepti į šią Dievo meilės didybę? Galbūt norėtųsi matyti aiškiai išdėstytą krikščioniško gyvenimo programą. Atsakymas paprastas ir pasiekiamas visiems ištikimiesiems: su meile dalyvauti šventosiose Mišiose, mokytis per jas asmeniškai bendrauti su Dievu, nes ši Auka apima visa, ko iš mūsų prašo Dievas.

Leiskite man priminti liturginių veiksmų eigą – tai, ką jūs ir patys patyrėte daugybę kartų. Šiuose veiksmuose dalyvaujantis ir atidžiai mus stebintis Viešpats tikrai gali parodyti kiekvienam iš mūsų taisytinus gyvenimo aspektus, ydas, kurias turėtume išrauti, kad ugdytumės brolišką žvilgsnį į visus žmones. Kunigas prisiartina prie Dievo altoriaus – „Dievo, kuris teikia mums džiaugsmingą jaunystę“. Šventosios Mišios prasideda džiaugsmo giesme, nes Dievas yra čia, su mumis. Tas džiaugsmas parodomas Jį su meile atpažįstant, kai kunigas bučiuoja altorių, Kristaus simbolį ir šventųjų priminimą – tą mažą pašventintą paviršių, nes būtent ant jo sudabartinamas nenusakomos vertės sakramentas.

Malda Confiteor („Prisipažįstu“) parodo mūsų menkystę. Ji nėra abstraktus kaltės priminimas, bet realus nuodėmių išpažinimas. Štai kodėl kartojame: Kyrie, eleison, Christe eleison – Viešpatie, pasigailėk, Kristau, pasigailėk. Jeigu mums reikalingą atleidimą turėtume gauti dėl savo pačių nuopelnų, mus apimtų kartus liūdesys. Bet iš dieviškojo gerumo atleidimą gauname dėl paties Dievo gailestingumo. Mes šlovinam Jį Gloria! – nes „Tu vienas šventas, Tu – vienatinis Viešpats, Tu – pats didingiausias, Jėzau Kristau, su Šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbei“^***.

Nuodėmės patyrimas neturėtų mūsų priversti abejoti savo misija. Tiesa, mūsų nuodėmės gali labai apsunkinti Kristaus pažinimą. Todėl turime stotis prieš savo pačių ydas ir stengtis apsivalyti. Tačiau taip elgdamiesi turime prisiminti, kad Dievas nepažadėjo visiškos pergalės prieš blogį šiame gyvenime – Jis prašo mus kovoti. Sufficit tibi gratia mea³⁴ – gana tau mano malonės, – pasakė Jis šventajam Pauliui, norėjusiam būti išvaduotam nuo jį žeminančio „dieglio kūne“.

Dievo galia reiškiasi mūsų silpnybėse ir ragina mus kovoti, grumtis su savo trūkumais, nors žinome, jog niekados nepasieksime galutinės pergalės šios žemės klajonėse. Krikščioniškasis gyvenimas – tai nuolatinė pradžia, kasdienis atsinaujinimas.

Kristus panardina mus į Prisikėlimą, Jis prisikelia mumyse, jeigu tampame Jo Kryžiaus ir Mirties dalininkais. Turime mylėti kryžių, pasiaukojimą ir apsimarinimą. Krikščioniškasis optimizmas nėra vien saldus optimizmas, jis taip pat nėra žmogiškas įsitikinimas, jog anksčiau ar vėliau „viskas bus gerai“. Ne, jis kyla iš gilaus laisvės įsisąmoninimo ir pasitikėjimo Dievo malone. Tai optimizmas, kylantis iš pastangų atsiliepti į Dievo kvietimą.

Nepaisant mūsų menkystės, bet, priešingai, tam tikru būdu būtent per ją, per mūsų žmogiškąjį – kūno ir kraujo – gyvenimą atsiskleidžia Kristus. Jis pasirodo per mūsų pastangas būti geresniais žmonėmis, mylėti tyra meile, nugalėti savanaudiškumą, visiškai atsiduoti kitiems, savo egzistenciją paversti nuolatine tarnyste.

Vienintelis kelias – asmeninis šventumas

Jei siekiame niekada neprarasti apaštalavimo veržlumo, vaisingo troškimo tarnauti visiems žmonėms, reikia išgyventi tikėjimo, vilties ir meilės pilnatvę. Trumpai tariant – tai šventumo siekis. Nerandu kitų žodžių, kaip tik šie – asmeninis šventumas.

Šiandien, vienydamiesi su visa Bažnyčia, švenčiame Marijos – Dievo Motinos, Dukters ir Nuotakos šlovę. Kaip džiūgavome per Velykas, kai Kristus trečią dieną prisikėlė iš mirties, taip ir dabar džiūgaujame, nes Marija, lydėjusi Jėzų nuo gimimo Betliejuje iki Kryžiaus, yra šalia Jo, dvasia ir kūnu per amžių amžius besigėrinti Jo garbe. Toks yra slaptingasis Dievo planas: mūsų Motina, visapusiškai dalyvaudama išgelbėjimo plane, turėjo kartu su savo Sūnumi nueiti visą išganymo kelią: patirti neturtą Betliejuje, paslėptą kasdienį triūsą Nazarete, dieviškąjį apsireiškimą Galilėjos Kanoje, išbandymą Kančia bei dieviškąją Kryžiaus auką ir amžinąją palaimą Rojuje.

Visa tai tiesiogiai susiję ir su mumis, nes šis antgamtinis kelias turi tapti ir mūsų keliu. Marija parodo, kad juo galima eiti ir kad jis yra vienintelis teisingas kelias. Šiame sekimo Kristumi kelyje pirma mūsų žengia Marija, o dangiškasis mūsų Motinos išaukštinimas teikia ir mums tvirtą viltį išsigelbėti. Todėl Ją vadiname spes nostra ir causa nostrae laetitiae – mūsų viltimi ir mūsų linksmybės priežastimi.

Niekada neturime liautis pasitikėję, kad pasieksime šventumą. Turime su pasitikėjimu priimti Dievo kvietimus ir būti atkaklūs iki galo. Dievas, pradėjęs mumyse pašventinimo darbą, jį ir pabaigs²³. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“²⁴

Šioje šventėje viskas džiugina. Tvirta viltis pasiekti asmeninį šventumą yra Dievo dovana. Visgi žmogus negali būti pasyvus. Prisiminkite Kristaus žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša (kasdien) savo kryžių ir teseka manimi.“²⁵ Matote? Nešti kryžių kasdien… Nulla dies sine cruce! – nei dienos be kryžiaus! Nė dienos negalime nenešti Jo naštos ir nepriimti Jo jungo. Taigi nesiliausiu jums kartojęs, kad Prisikėlimo džiaugsmas – tai Kryžiaus skausmo pasekmė.

Bet nebijokite, nes pats Viešpats pasakė mums: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“²⁶ Šventasis Jonas Auksaburnis komentuoja: „Ateikite, ne tam, kad duotumėte ataskaitą, bet tam, kad išsivaduotumėte iš savo nuodėmių. Ateikite, nes man reikia ne garbės, kurios ir taip man negalite suteikti, man reikalingas jūsų išgelbėjimas. <...> Neišsigąskite išgirdę kalbant apie jungą, nes jis yra švelnus; nebijokite, kai kalbu apie naštą, nes ji yra lengva.“²⁷

Kiekvieną dieną mūsų asmeninio šventėjimo kelio neaplenkia kryžius. Bet tas kelias nėra beviltiškas, nes padeda pats Kristus. O šalia Jo nėra vietos liūdesiui. Man patinka kartoti: in laetitia, nulla dies sine cruce! Su džiaugsmu nė dienos be kryžiaus!