Punktų sąrašas

Kristaus mirties kontempliavimas kviečia visiškai nuoširdžiai bei labai rimtai pažvelgti į savo kasdienę veiklą ir į mūsų išpažįstamą tikėjimą. Didžioji Savaitė negali būti lyg kokia nors „religinė pertrauka“ žmogiškų reikalų užgožtame gyvenime. Ji turi būti proga giliau suprasti Dievo meilę ir geriau sugebėti per tai, ką darome ir sakome, parodyti šią meilę kitiems.

Bet čia Viešpats iškelia sąlygas. Negalime nepaisyti Jo žodžių, perteiktų šventojo Luko: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.“¹¹ Tai sunkūs žodžiai. Tiesa, vertimas „neapykanta“ neišreiškia tiksliai to, ką turėjo omenyje Jėzus. Vis dėlto pasakyta buvo labai stipriai, nes Jis nenorėjo pasakyti tiesiog „myli mažiau“, kaip interpretuoja kai kurie žmonės, mėgindami sušvelninti šį nuosprendį. Šie stiprūs žodžiai nėra koks nors artimųjų neigimas ar negailestingumas jų atžvilgiu, nes juos sako tas pats Jėzus, kuris liepė mums mylėti kitus, kaip save pačius, ir kuris atidavė savo gyvybę už žmoniją. Šiais žodžiais paprasčiausiai sakoma, jog negalime atiduoti pusės širdies, kai atsiliepiame į Dievo meilę. Kristaus žodžius būtų galima išversti „mylėkit daugiau, mylėkit geriau“. Tai reiškia, kad negali būti savanaudiškos ar dalinės meilės, kai mylime Dievą ir kitus. Turime mylėti Dievo Meile.

Būtent apie tai kalbama. Atkreipkime dėmesį į paskutinį Jėzaus prašymą: turėtume nekęsti et animam suam – pačios savo sielos, savo gyvenimo. Štai ko prašo iš mūsų Viešpats. Jeigu esame paiki, jeigu rūpinamės tik savo pačių gerove, jeigu stengiamės priversti kitus žmones, net visą pasaulį suktis aplink savo mažytį „aš“, neturime teisės vadintis krikščionimis arba manyti esą Kristaus mokiniai. Turime atiduoti save iš tikrųjų, ne vien žodžiais, bet darbais ir tiesa¹². Dievo meilė mus kviečia prisiimti kryžių ir pajusti ant savo pečių visos žmonijos svorį. Tai verčia mus vykdyti aiškius mylinčio Tėvo valios planus bet kuriomis aplinkybėmis, atitinkančiomis kiekvieno padėtį ir darbą. Po ką tik cituotos ištraukos Jėzus sako: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“¹³

Priimkime Dievo valią ir be svyravimų tvirtai pasiryžkime visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tikėjimo mokymą ir jo reikalavimus. Neabejokime, kad tikrai prireiks kovos ir kančios, bet jeigu iš tikrųjų laikysimės tikėjimo, niekada nesijausime praradę Dievo palankumo. Būsime laimingi, net apsupti liūdesio ar apkalbų, o toji laimė skatins mus mylėti kitus, padėti jiems būti antgamtinio džiaugsmo dalininkais.

Nenoriu baigti mokymo nepasakęs dar kai ko. Būdamas ipse Christus – pačiu Kristumi – krikščionis ne tik pats sąmoningai gyvena meile, bet ir per žmogišką meilę leidžia kitiems pažinti Dievo meilę.

Jėzus visu savo gyvenimu skleidė tikrą meilę. Pilypui, vienam iš savo mokinių, Jis taip pasakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“³⁵ Apaštalas Jonas, kalbėdamas krikščionims, pritaiko šį mokymą, sakydamas, kad pažinusieji Dievo meilę turėtų ją ir rodyti savo elgesiu: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.

Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus.“³⁶

Tapti Dievo meilės vaikais

Susimąstykime apie tai. Juk tatai gali padėti suprasti ne vieną svarbų dalyką. Marijos paslaptis leidžia suvokti, kad, norėdami prisiartinti prie Dievo, turime tapti maži. Prisiminkime, ką Kristus pasakė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“¹⁰

Kad taptume vaikais, privalome atsižadėti savo puikybės ir išdidaus savarankiškumo, pripažinti patys vieni negalintys nieko. Turime suprasti, jog rasti savo kelią ir jo laikytis galime tiktai Dievo, mūsų Tėvo, malonės dėka ir Jo padedami. Kad būtume maži, turime atsiduoti į Tėvo rankas, kaip atsiduoda vaikai, tikėti, kaip tiki vaikai, prašyti, kaip prašo vaikai.

O viso to išmokstame bendraudami su Marija. Pamaldumas mūsų Karalienei nėra koks nors išglebimas ar silpnumas. Šis pamaldumas, kaip gili ir nuolatinė mūsų tikėjimo išraiška, pripildo sielą paguodos ir džiaugsmo, leidžia išeiti iš savęs ir sudėti visas viltis į Viešpatį. Vienoje iš psalmių giedama: „Mane Viešpats gano: man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, leidžia man atilsėti paversmy; manąją sielą gaivina, veda mane teisingais takais savo garbei. Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.“¹¹ Kadangi Marija yra mūsų Motina, pamaldumas jai moko mus būti tikrais paprastais vaikais, be galo mylėti ir egoistiškai negalvoti vien tik apie save. Jis moko mus būti laimingais vaikais, kurie žino, kad niekas negali sugriauti jų vilties. Pasitikėjimo kupina meilė Švenčiausiajai Marijai yra kelio, vedančio į beprotišką meilę Jėzui, pradžia. Taip prieš daugelį metų rašiau trumpos knygelės apie Šventąjį Rožinį įvade.^* Ir būtent nuo tada dažnai galėjau įsitikinti šių žodžių tikrumu. Nesirengiu to įrodinėti, pažerdamas daugybę argumentų. Kviečiu jus pačius išreikšti meilę Marijai: atverti Jai savo širdį, patikėti savo džiaugsmus ir sielvartus, prašyti Jos, kad padėtų atpažinti Jėzų, ir mokytų, kaip sekti Juo.

Galbūt kas nors paklaus, kaip galime mokyti kitus? Ir aš atsakysiu: natūraliai, paprastai, tiesiog gyvenant pasaulyje, atsiduodant savo profesiniam darbui ir rūpinantis šeima, persiimant kilniais siekiais, gerbiant teisėtą kiekvieno žmogaus laisvę. Daugiau kaip trisdešimt metų Dievas stengėsi įskiepyti į mano širdį troškimą padėti bet kokios padėties, statuso ir užsiėmimo žmonėms suprasti šią mintį: paprastas gyvenimas gali būti šventas, jis gali būti pripildytas Dievo, o Viešpats kviečia mus pašventinti kasdienes užduotis, nes tik šitaip įmanoma siekti krikščioniško tobulumo. Pasvarstykime apie tai dar kartą, kontempliuodami Marijos gyvenimą.

Negalime pamiršti, jog Marija praleido beveik visas savo gyvenimo dienas taip, kaip jas praleidžia milijonai kitų moterų, besirūpinančių savo šeima, auklėjančių vaikus ir prižiūrinčių namus. Marija pašventina šiuos paprastus kasdienius dalykus, kuriuos dalis žmonių klaidingai laiko beprasmiais ir neturinčiais nieko bendra su transcendencija. Kalbu apie kasdienius darbus, rūpestį artimaisiais, draugų ir giminių lankymą. Palaimintas normalumas, nes jis gali ir turi būti kupinas meilės Dievui!

Būtent meilė geriausiai apibūdina Marijos gyvenimą. Meilė veda Mariją, leidžia jai pamiršti save bei uoliai vykdyti dievišką valią ir būti laimingai ten, kur to nori Dievas. Štai kodėl net menkiausias Jos veiksmas niekada nėra tuščias, bet tuoj prisipildo prasmės. Marija, mūsų Motina, yra ir pavyzdys, ir kelias. Turime stengtis gyventi ir būti panašūs į Ją, išlikdami ten, kur mus nori matyti Dievas.

Šitaip elgdamiesi aplinkiniams parodysime paprasto, normalaus ir nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, nors ir sklidino žmogiško ribotumo bei silpnybių. O kai kiti, pamatę jūsų gyvenimą, paklaus, kodėl esate tokie laimingi, kaip sugebate nugalėti savanaudiškumą ir patogumų siekį, kas jus išmokė suprasti kitus, sugyventi su jais, atsiduoti jiems ir tarnauti, – tada atskleiskite jiems dieviškąją krikščioniškos egzistencijos paslaptį. Kalbėkite jiems apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Mariją. Tada bus tinkamas momentas savo varganais žodžiais atskleisti šį meilės Dievui svaigulį, Jo malone užtvindžiusį jūsų sielas.

Todėl gyvenimas Kristaus Širdyje, buvimas arti Jos reiškia, kad tampame Dievo buveine. „O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas“³⁸, – sakė mums Viešpats. Kristus ir Dievas Tėvas ateina į sielą per Šventąją Dvasią, paverčia ją savo namais ir ten apsigyvena³⁹.

Jeigu nors truputį suvoksime šias kertines tikėjimo mintis, pasikeis visas mūsų elgesys. Imsime alkti Dievo ir sau priskirsime šiuos žodžius: „O Dieve, tik tu mano Dievas, nuoširdžiai tavęs ieškau. Ilgis tavęs mano siela, trokšta tavęs ir mano kūnas, kaip ištroškus dykynė, kaip žemė be vandens.“⁴⁰ O Jėzus, sužadinęs šį troškulį, išeis mūsų pasitikti, sakydamas: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.“⁴¹ Jis siūlo mums savo Širdį, kad galėtume Joje rasti ir atilsio, ir jėgų. Jeigu priimsime šį kvietimą, pamatysime, kad Jo žodžiai tikri. O mūsų alkis ir troškulys tiek išaugs, kad imsime geisti Dievo, kuris iš tiesų apsigyventų mūsų sieloje ir niekada nebeišsineštų iš jos savo šviesos ir šilumos.

Ignem veni mittere in terram, et quid volo nisi ut accendatur⁴². Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų. Prisiartinome prie Dievo meilės ugnies. Leiskime jai perkeisti mūsų gyvenimą. Pajuskime troškimą paskleisti šią dievišką ugnį po visą pasaulį, kad ją pažintų visi aplink mus esantys žmonės. Tegul jie irgi atranda Kristaus ramybę, o su ja – ir laimę. Krikščionis, savo gyvenimą suvienijęs su Kristaus Širdimi, negali turėti jokių kitų tikslų, tik šiuos: taika visuomenėje, taika Bažnyčioje, sielos ramybė, Dievo ramybė, galutinai išsiskleisianti atėjus Jo Karalystei.

Marija, Regina pacis, taikos Karaliene, Tu, kuri buvai ištikima ir tikėjai, kad tai, ką skelbė angelas, įvyks, padėk mums augti tikėjimu, turėti tvirtą viltį ir vis gilesnę meilę. Nes būtent to šiandien iš mūsų nori tavo Sūnus, atverdamas mums savo švenčiausiąją Širdį.