Punktų sąrašas

Didžiojo ketvirtadienio džiaugsmas

Kaip gerai suprantame giesmę, kurią giedojo visų laikų krikščionys šventosios Ostijos garbei: „O mano lūpos, šlovinkite paslaptį garbingojo Kūno ir brangiausiojo Kraujo, kurį visų tautų Karalius, gimęs iš vaisingos Motinos, išliejo už pasaulio atpirkimą.“⁶ Turime nuoširdžiai garbinti šį Eucharistijoje pasislėpusį Dievą⁷ – tai pats Jėzus, gimęs iš Mergelės Marijos, kentėjęs ir paaukojęs savo gyvenimą ant kryžiaus, Jėzus, iš kurio ietimi perdurto šono tryško vanduo ir kraujas⁸.

Tai šventoji puota, kurioje priimame Jėzų Kristų. Mes sudabartiname Jo kančios atminimą. Per Kristų mūsų siela ima intymiai bendrauti su Dievu ir gauna būsimos šlovės pažadą⁹. Bažnyčios liturgija keliais posmais apibendrino svarbiausias šios didžios meilės istorijos, tos ugningos Viešpaties suteiktos meilės apraiškas.

Mūsų tikėjimo Dievas nėra kažkokia tolima esybė, tik abejingai stebinti žmonių likimus – troškimus, kovas, kančias. Jis yra toks savo vaikus mylintis Tėvas, kad siunčia Žodį, antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį, prisiimti žmogišką prigimtį ir mirti dėl mūsų atpirkimo. Tas pats mylintis Tėvas mūsų širdyse apsigyvenančios Šventosios Dvasios veikimu švelniai mus traukia prie savęs.

Didžiojo Ketvirtadienio džiaugsmo šaltinis – tai suvokimas, kad Kūrėjas iš meilės savo kūriniams padarė begalinį stebuklą. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – tarsi per maža būtų kitų Jo meilės įrodymų – įsteigia Eucharistiją, kad galėtų visada būti arti mūsų, nors ir tegalime tik iš dalies suprasti šį buvimą. Juk Dievas, kuriam nieko nereikia, vien meilės skatinamas nenori palikti mūsų. Švenčiausioji Trejybė pamilo žmogų, pakeltą į malonės aukštumas ir sukurtą „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“¹⁰. Dievas jį atpirko iš nuodėmių – iš Adomo nuodėmės, kurią paveldėjo visi jo palikuonys; iš kiekvieno mūsų asmeninių nuodėmių. Ir dabar Jis karštai trokšta apsigyventi kiekvieno sieloje: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“¹¹

Ieškodami Marijos, jūs rasite Jėzų. Ir dar daugiau sužinosite, kas vyksta Dievo širdyje, kai Jis nusižemina ir atsisako savo galios ir didybės, prisiimdamas tarno išvaizdą¹². Kalbant žmogiškai, galėtume pasakyti, jog Dievas „persistengia“, daro daug daugiau, negu kad reikia mums išgelbėti. Vienintelis būdas išmatuoti tai, ką Jis daro, yra pasakyti, kad tai neišmatuojama; tai kyla iš meilės beprotybės, verčiančios Jį prisiimti mūsų kūną ir nešti mūsų nuodėmių naštą.

Kaip galima tai suprasti, kaip suvokti Dievo meilės didybę ir patiems neišprotėti iš meilės? Turime leisti šioms tiesoms pripildyti savo sielą, kad jos perkeistų mūsų gyvenimą. Dievas myli mus! Visagalis Dangaus ir Žemės kūrėjas mus myli.

Dievui svarbūs net menkiausi savo kūrinių gyvenimo įvykiai – jūsų ir mano reikalai. Ir Jis šaukia kiekvieną vardu¹³. Šis tikėjimo teikiamas tikrumas viską nušviečia nauja šviesa. Ir viskas, nors lieka kaip buvę, kartu atsiskleidžia kaip Dievo meilės išraiška.

Mūsų gyvenimas tampa nuolat besitęsiančia malda, prisipildo geros nuotaikos ir nesibaigiančios ramybės. Jis tampa nuolatiniu, visą parą trunkančiu padėkos aktu. „Mano siela šlovina Viešpatį, – giedojo Marija, – mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats.“¹⁴

Galime pritarti ir mėgdžioti šią Marijos maldą. Kaip ir Ji, jaučiame begalinį troškimą giedoti, skelbti Dievo stebuklus, kad visa žmonija ir kūrinija galėtų džiaugtis su mumis.

Dievas Tėvas per Sūnaus Širdį teikėsi mums dovanoti infinitos dilectionis thesauros¹ – neišsemiamų meilės, gailestingumo ir švelnumo lobių. Jeigu ieškotume Dievo meilės įrodymų, kad Jis ne tik išgirsta mūsų maldas, bet net iš anksto numato mūsų prašymus, užtektų apmąstyti šventojo Pauliaus mintį: „Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“²

Dieviškoji malonė iš vidaus atnaujina žmogų ir jį – nusidėjėlį bei maištautoją – paverčia šauniuoju ir ištikimuoju tarnu³. Visų malonių šaltinis – meilė, kuria Dievas mus myli ir kurią Jis mums apreiškė ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Dieviškoji meilė paskatino antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį – Žodį, Dievo Tėvo Sūnų, įsikūnyti, tai yra prisiimti visą mūsų žmogiškąją būklę, išskyrus nuodėmę. O tas Žodis – Dievo Žodis – yra Verbum spirans amorem⁴ – Žodis, kildinantis Meilę.

Meilė mums apsireiškė įsikūnijimu, Jėzaus Kristaus atperkamąja kelione po mūsų pasaulį ir aukščiausiąja Kryžiaus Auka. O ant Kryžiaus Dievas davė naują savo meilės ženklą: „vienas kareivis ietimi perdūrė Jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.“⁵ Vanduo ir kraujas iš Jėzaus šono byloja apie galutinį atsidavimą, iš meilės ištartą consummatum est⁶ – „atlikta“.

Šiandienos šventės proga, dar kartą apmąstydami pagrindines mūsų tikėjimo tiesas, gėrimės tuo, kad giliausia tikrovė atsiskleidžia labai žmogiškai. Dievo Tėvo meilė aukoja savo Sūnų, o Sūnaus meilė leidžia ramiai žengti Golgotos link. Dievas nesikreipia į mus, rodydamas savo jėgą ir valdžią. Jis prisiartina prie mūsų, „priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“⁷. Jėzus su mumis niekada nėra šaltas ar arogantiškas, nors viešojo mokymo metais kartais regime Jį nusiminusį ir nusivylusį dėl žmonių daromo blogio. Jam dėl to labai skaudu. Bet jeigu bent truputį įsigilinsime, iš karto suvoksime, jog Jo griežtumas ir rūstybė gimsta iš meilės. Tai dar vienas kvietimas atsikratyti neištikimybės bei nuodėmės.

„Argi aš trokštu nedorėlio mirties, – tai Viešpaties Dievo žodis, – o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų?“⁸ Šitie žodžiai paaiškina visą Kristaus gyvenimą ir padeda suprasti, kodėl Jis pasirodė, turėdamas tokią pačią kaip ir mūsų širdį, kuri yra ir patikimas dieviškojo atsidavimo įrodymas ir nuolatinis nenusakomo dieviškosios meilės slėpinio liudijimas.

Assumpta est Maria in coelum, gaudent angeli¹. Marija buvo Dievo paimta į dangų su kūnu ir siela. Džiūgauja visi angelai ir visi žmonės. Ir šiandien mus apima toks gilus džiaugsmas, kad, rodos, širdis veržiasi iš krūtinės, o siela užlieta ramybės. Visa tai dėl savo Motinos išaukštinimo. Juk savaime suprantama, kad mes, Jos vaikai, džiūgaujame, matydami, kokią garbę Jai teikia Švenčiausioji Trejybė.

Jos Sūnus ir mūsų brolis Kristus Kalvarijoje paliko Ją mums kaip Motiną, pasakydamas šventajam Jonui: „Štai tavo Motina.“² Ir mes kartu su mylimu Jėzaus mokiniu tuo metu, giliai liūdėdami, Ją priėmėme. Ir savo skausmuose Švenčiausioji Marija, išsipildžius senajai pranašystei „ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“³, priėmė mus. Visi esame Jos vaikai. Ji – visos žmonijos Motina. Ir štai dabar žmonija švenčia žodžiais nenusakomą Jos ėmimą į dangų. Marija – Dievo Tėvo dukra, Dievo Sūnaus motina, Dievo Šventosios Dvasios nuotaka, kyla į dangų. Aukščiau už Ją – tik pats Dievas.

Meilės paslaptis

Tai yra meilės slėpinys. Žmogiškasis protas nepajėgus jo suvokti. Tik tikėjimas leidžia suprasti, kaip kūrinys galėjo būti pakeltas į šias aukštumas ir tapti meilės laidininku visoms Švenčiausiosios Trejybės malonėms. Žinome, kad tai yra dieviškasis slėpinys. Bet šią tikėjimo tiesą, sakyčiau, esame linkę suprasti labiau negu kurią nors kitą, nes ji apie mūsų Motiną.

Ką būtume darę, jeigu būtume galėję pasirinkti sau motiną? Manau, jog būtume pasirinkę esamą ir būtume apdovanoję ją visomis įmanomomis malonėmis. Kristus pasielgė taip pat. Savo galia Jis pripildė malonėmis, nes Jis – Visagalybė, Išmintis, pati Meilė⁴.

Atkreipkite dėmesį, jog krikščionys jau nuo seno mąstė panašiai, kaip aiškina šventasis Jonas Damaskietis: „Taip pridera, kad ta, kuri gimdydama išsaugojo savo nekaltybę, savo kūną po mirties taip pat išlaikė nedūlantį. Taip priderėjo, kad ta, kuri savo įsčiose nešiojo Kūrėją kaip vaikelį, apsigyventų dieviškoje buveinėje. Priderėjo, kad Dievo Nuotaka įžengtų į dangaus namus. Priderėjo, kad ta, kuri savo Sūnų matė ant kryžiaus ir šitaip į savo širdį priėmė skausmą, kurio nepatyrė net gimdydama, regėjo Jį, sėdintį Tėvo dešinėje. Priderėjo, kad Dievo Motina turėtų visa, kas priskiriama Jos Sūnui ir būtų visų kūrinių garbinama kaip Dievo Motina ir Tarnaitė.“⁵

Teologai dažnai pateikdavo panašių argumentų, aiškindami, kiek tai yra įmanoma padaryti, tą malonės perteklių, kuriame skendi Marija, ir kurio viršūnė – Jos dangun ėmimas. Jie sako taip: „Tai turėjo atsitikti, Dievas galėjo tai padaryti – vadinasi, Jis tai ir padarė.“⁶ Tai pats geriausias paaiškinimas priežasčių, dėl kurių Viešpats apdovanojo savo Motiną ypatingu išskirtinumu nuo pat pirmos Jos nekaltojo prasidėjimo akimirkos. Ji buvo laisva nuo šėtono įtakos. Ji nuostabi – tota pulchra! – švari, skaisti dvasia ir kūnu.

Džiaugsmas yra krikščioniškasis gėris. Jis pranyksta tik tada, kai žmogus įžeidžia Dievą, nes nuodėmė – egoizmo vaisius, o egoizmas – liūdesio priežastis. Bet net ir tokiu atveju dvasios gelmėje išlieka džiaugsmas, nes žinome, jog Dievas ir Jo Motina niekada nenusisuka nuo žmonių. Jeigu gailimės, jeigu iš mūsų širdies išsiveržia sielvartas dėl nuodėmių, jeigu apsivalome šventu Atgailos sakramentu, Dievas ateina mūsų pasitikti ir atleidžia. Tada liūdesys pradingsta. Labai teisinga „linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“³¹

Šiais žodžiais baigiasi įstabus palyginimas apie sūnų palaidūną, apie kurį niekada nepailsime mąstyti. „Štai eina tavęs pasitikti Tėvas, Jis priglaus galvą prie tavo peties, pabučiuos tave, taip parodydamas tau meilę ir švelnumą, įsakys paduoti tau drabužį, žiedą ir apavą. Tu dar tebebijai priekaištų, o Jis jau sugrąžina tavąjį orumą; bijai bausmės, o Jis tave pabučiuoja; bijai pasmerkimo, o Jis rengia tau puotą.“³²

Dievo meilė yra nenusakoma. Jeigu Jis taip bendrauja su savo įžeidėju, tai kaip Jis pagerbia savo Motiną, Virgo fidelis – Nekaltąją, visada ištikimą Švenčiausiąją Mergelę?

Jeigu Dievo meilė tokia didžiulė menkos ir dažnai išdavikiškos širdies žmogui, tai kas vyksta Marijos Širdyje, niekada nė trupučio nepasipriešinusiai Dievo valiai?

Pažvelkite, kaip šios šventės liturgija patvirtina tai, kad žmogiškuoju protu neįmanoma suvokti begalinio Viešpaties gailestingumo. Liturgija gailestingumą ne tiek paaiškina, kiek jį, žadindama vaizduotę, apdainuoja, kad kiekvienas imtų entuziastingai šlovinti Dievą. Net ir mūsų garbinimas visada bus ribotas: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.³³ Karalius geis tavo gražumo. Persmelkta grožiu įeina karaliaus duktė; jos apdarai išmegzti auksu!“³⁴

Liturgija baigiama Marijos žodžiais, kuriuose didžiausias nuolankumas dera su didžiausia šlove: „Palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis.“³⁵

Cor Mariae Dulcissimum, iter para tutum. – Saldžiausioji Marijos Širdie, suteik mums stiprybės ir saugumo žemiškame kelyje: pati tapk keliu, nes žinai trumpiausią kelią, per tavo meilę vedantį į Jėzaus Kristaus meilę.