Punktų sąrašas

Prasidėjus liturginiams metams, Mišių įžangos priegiesmis kviečia mus apmąstyti gautąjį pašaukimą, kuriuo iš esmės prasideda mūsų krikščioniškasis gyvenimas: Vias tuas, Domine, demonstra mihi, et semitas tuas edoce me¹. Parodyk man, Viešpatie, savuosius kelius, išmokyk mane takais tavo eiti. Prašome Viešpatį parodyti savo pėdsakus ir vesti, kad priartėtume prie Jo priesakų pilnatvės – krikščioniškosios meilės².

Įsivaizduoju, kad jūs, kaip ir aš, apmąstydami aplinkybes stengtis tikrai gyventi tikėjimu, be galo dėkosite Viešpačiui. Nepasiduodami dirbtiniam nuolankumui, nuoširdžiai įsitikinsite, kad patys niekuo nesame nusipelnę. Įprastai kreiptis į Dievą nuo pat vaikystės mokėmės iš savo krikščionių tėvų. Vėliau mokytojai, draugai ir pažįstami įvairiais būdais padėjo neišleisti iš akiračio Jėzaus Kristaus.

Tačiau pabandyk iš tikro atverti širdį Viešpačiui ir papasakok Jam savo istoriją. Nenorėčiau apibendrinti, bet galbūt vieną dieną draugas, eilinis krikščionis, toks pat kaip ir tu, atvėrė tau tolimus ir naujus, bet tuo pat metu ir senus evangelinius horizontus. Jis tau pasiūlė rimtai sekti Kristų, tapti apaštalų apaštalu. Galbūt tada tu praradai pusiausvyrą bei ramybę ir nebegalėjai jos atgauti, kol nepasakei Dievui „taip“, nes pats to panorėjai. Šis prabudimas ir yra pati antgamtiškiausia priežastis, pripildanti stipraus nuolatinio džiaugsmo, kuris pranyktų, jei tik nusigręžtum nuo Viešpaties.

Nemėgstu kalbėti apie privilegijuotus arba išrinktuosius asmenis. Juos renkasi ir apie juos kalba pats Kristus. Šventajame Rašte šventasis Paulius sako: elegit nos in ipso ante mundi constitutionem ut essemus sancti³ – mus išsirinko jau prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi. Žinau, kad tokios mintys nesukelia tau pasididžiavimo ir neverčia manyti tave esant geresnį už kitus. Šis pasirinkimas glūdi ties mūsų pašaukimo ištakomis, turinčiomis būti mūsų nuolankumo pagrindu. Argi statome paminklus menininko teptukams? Aišku, teptukas prisideda kuriant šedevrus, tačiau visi nuopelnai tenka dailininkui. Mes, krikščionys, esame tik įrankiai pasaulio Kūrėjo, visų žmonių Atpirkėjo, rankose.

Būti apaštalų apaštalu

Pripildyti pasaulį šviesos, būti druska ir šviesa²¹, – štai kaip Viešpats nusakė misiją savo mokinių, turinčių iki pačių žemės pakraščių nunešti gerąją Dievo meilės naujieną. Vienaip ar kitaip visi mes, krikščionys, turėtume savo gyvenimą paskirti šiam tikslui.

Pasakysiu dar daugiau. Turime stengtis niekada nebūti vieni. Turime padrąsinti kitus vykdyti dieviškąjį uždavinį ir teikti žmonių širdims džiaugsmo bei ramybės. Pasak šventojo Grigaliaus Didžiojo, „judėdami į priekį, patraukite su savimi eiti kitus, karštai norėkite kelyje į Viešpatį turėti kelionės draugų“²².

Tačiau turėkite omenyje, kaip sako Viešpats palyginime, raugių sėjėjai atėjo cum dormirent homines²³ – žmonėms bemiegant. Mes taip lengvai leidžiamės užvaldomi savanaudiško snaudulio ir paviršutiniškumo, taip lengvai įsisukame į begalę menkaverčių išgyvenimų, vengdami patirti tikrąją pasaulio ir gyvenimo prasmę. Šis snaudulys pakerta žmogaus orumą ir pastumia jį nusiminimo vergovėn.

Ypač mums turėtų būti liūdna, kai krikščionys nedaro daugiau, nors galėtų. Užuot visiškai atsidavę Dievo vaikų pašaukimui, jie atsisako būti dosnūs. Išties turėtų būti labai skaudu, nes tikėjimo malonė duota ne tam, kad ją slėptume, bet kad jos šviesa pasidalintume su kitais žmonėmis²⁴. Be to, negalima pamiršti, jog ant kortos pastatyta ne tik kitų žmonių žemiškoji, bet ir amžinoji laimė. Krikščioniškas gyvenimas yra dieviškas stebuklas, žadantis tikrą pasitenkinimą ir giedrią ramybę, bet su sąlyga, kad mokėsime vertinti Dievo dovaną²⁵ ir būsime dosnūs be išlygų.

Taigi turime žadinti tuos, kurie užmigo pavojingu miegu, priminti, kad gyvenimas – ne žaidimas, jis yra dieviškus vaisius vedantis lobis. Taip pat privalome parodyti kelią tiems, kurie turi gerą valią ir gerus troškimus, bet nežino, kaip juos įgyvendinti. Mus ragina Kristus. Kiekvienas iš jūsų turi būti ne tik apaštalas, bet ir apaštalų apaštalas, vesti žmones taip, kad šie savo ruožtu padrąsintų kitus žmones pažinti Kristų.

Galbūt kas nors paklaus, kaip galime mokyti kitus? Ir aš atsakysiu: natūraliai, paprastai, tiesiog gyvenant pasaulyje, atsiduodant savo profesiniam darbui ir rūpinantis šeima, persiimant kilniais siekiais, gerbiant teisėtą kiekvieno žmogaus laisvę. Daugiau kaip trisdešimt metų Dievas stengėsi įskiepyti į mano širdį troškimą padėti bet kokios padėties, statuso ir užsiėmimo žmonėms suprasti šią mintį: paprastas gyvenimas gali būti šventas, jis gali būti pripildytas Dievo, o Viešpats kviečia mus pašventinti kasdienes užduotis, nes tik šitaip įmanoma siekti krikščioniško tobulumo. Pasvarstykime apie tai dar kartą, kontempliuodami Marijos gyvenimą.

Negalime pamiršti, jog Marija praleido beveik visas savo gyvenimo dienas taip, kaip jas praleidžia milijonai kitų moterų, besirūpinančių savo šeima, auklėjančių vaikus ir prižiūrinčių namus. Marija pašventina šiuos paprastus kasdienius dalykus, kuriuos dalis žmonių klaidingai laiko beprasmiais ir neturinčiais nieko bendra su transcendencija. Kalbu apie kasdienius darbus, rūpestį artimaisiais, draugų ir giminių lankymą. Palaimintas normalumas, nes jis gali ir turi būti kupinas meilės Dievui!

Būtent meilė geriausiai apibūdina Marijos gyvenimą. Meilė veda Mariją, leidžia jai pamiršti save bei uoliai vykdyti dievišką valią ir būti laimingai ten, kur to nori Dievas. Štai kodėl net menkiausias Jos veiksmas niekada nėra tuščias, bet tuoj prisipildo prasmės. Marija, mūsų Motina, yra ir pavyzdys, ir kelias. Turime stengtis gyventi ir būti panašūs į Ją, išlikdami ten, kur mus nori matyti Dievas.

Šitaip elgdamiesi aplinkiniams parodysime paprasto, normalaus ir nuoseklaus gyvenimo pavyzdį, nors ir sklidino žmogiško ribotumo bei silpnybių. O kai kiti, pamatę jūsų gyvenimą, paklaus, kodėl esate tokie laimingi, kaip sugebate nugalėti savanaudiškumą ir patogumų siekį, kas jus išmokė suprasti kitus, sugyventi su jais, atsiduoti jiems ir tarnauti, – tada atskleiskite jiems dieviškąją krikščioniškos egzistencijos paslaptį. Kalbėkite jiems apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Mariją. Tada bus tinkamas momentas savo varganais žodžiais atskleisti šį meilės Dievui svaigulį, Jo malone užtvindžiusį jūsų sielas.