Punktų sąrašas

Pažvelkite. Atpirkimas buvo tobulai baigtas Jėzaus gėdingąja ir drauge šlovingąja mirtimi ant kryžiaus. Tai buvo žydams – „papiktinimas, pagonims – kvailystė“³⁵. Tačiau atpirkimas Dievo valia yra tęsiamas, kol išmuš mūsų Viešpaties valanda. Neįmanoma gyventi pagal Jėzaus Kristaus Širdį ir nesusivokti, kad, kaip ir Jis, esame pasiųsti peccatores salvos facere³⁶ – gelbėti visų nusidėjėlių, aiškiai suprasdami, jog pirmiausia mums patiems reikia kasdien vis labiau melsti Dievo gailestingumo. Šitaip puoselėjamas karštas troškimas bendradarbiauti su Kristumi Jo atpirkimo darbe, gelbėjant su Juo visas sielas, nes esame ir norime būti ipse Christus – pats Kristus, „kuris atidavė save kaip išpirką už visus“³⁷.

Mūsų laukia didis uždavinys. Negalime būti pasyvūs, nes Viešpats mums aiškiai pasakė: „Verskitės, kol sugrįšiu.“³⁸ Negalime sėdėti sudėję rankas, kol laukiame Viešpaties sugrįžimo, kol Jis ateis galutinai įvesti savo karalystės. Dievo karalystės plėtimas nėra tik oficiali Kristui atstovaujančių Bažnyčios narių, gavusių iš Jo šventųjų galių, užduotis. Vos autem estis Corpus Christi³⁹ – „Jūs taip pat esate Kristaus Kūnas“, – sako apaštalas, liepdamas iki galo vykdyti šį konkretų priesaką.

Tiek daug dar reikia nuveikti. Ar taip yra todėl, kad per dvidešimt šimtmečių nieko nepadaryta? Ne, per tuos du tūkstančius metų atlikta labai daug. Manau, būtų ir neobjektyvu, ir nesąžininga sumenkinti – kaip kartais linkstama – prieš mus gyvenusių žmonių triūsą. Per du tūkstančius metų nuveiktas didžiulis ir labai geras darbas. Kartais būdavo ir klaidų, ir grįžimo atgal, kaip pasitaiko ir šiandien. Buvo baimės ir drovumo, bet tuo pat metu netrūkdavo drąsos ir dosnumo. Žmonija nuolat atsinaujina. Kiekviena karta privalo iš naujo stengtis padėti žmonėms suvokti Dievo vaikų pašaukimo didingumą, mokyti juos vykdyti Dievo ir artimo meilės priesaką.

Taikos ir džiaugsmo sėja

Ką turime daryti? Sakiau, jog nesistengiu analizuoti socialinių ar politinių krizių, kultūrinių nuosmukių ar žlugimų. Remdamiesi krikščioniško tikėjimo požiūriu į pasaulį, blogį tiksliai apibūdiname: tai yra Dievo įžeidimas. Krikščioniškas apaštalavimas nėra politinė programa arba kultūrinė alternatyva. Jis reiškia gėrio skleidimą, „užkrečiant“ kitus meilės virusu, sėjant ramybės ir džiaugsmo sėklą. Be abejonės, toks apaštalavimas visiems teikia dvasinę naudą: bus daugiau teisingumo, daugiau supratimo ir daugiau visapusiškos pagarbos tarp žmonių.

Aplink mus gyvena daugybė sielų. Neturime teisės būti kliūtimi jiems siekiant amžinosios laimės. Esame įpareigoti gyventi visavertį krikščionišką gyvenimą, tapti šventi, neišduoti Dievo ir visų, laukiančių iš krikščionio pavyzdžio ir tiesos.

Apaštalavimas remiasi kito asmens supratimu. Pabrėžiu, jog tikroji meilė veikiau yra supratimas nei davimas. Neslėpsiu, jog ir savo kailiu esu patyręs, ką reiškia būti nesuprastam. Visuomet stengiausi, kad kiti mane suprastų, bet vis atsirasdavo žmonių, regis, besistengiančių nesuprasti. Tai man teikia papildomą, labai praktišką ir svarbų motyvą suprasti visus. Visgi turėti tokią didelę, visiems atvirą širdį verčia ne atsitiktinis impulsas. Supratimo dvasia yra gero Dievo vaiko krikščioniškos meilės įrodymas. Viešpats nori, kad sąžiningai dalyvautume visuose žemiškose veiklose, kad visuose žemiškuose keliuose sėtume ne rauges, bet gerą brolybės, atlaidumo, santaikos, artimo meilės ir ramybės sėklą. Niekuomet nelaikykite savęs kieno nors priešu.

Krikščionis turi būti pasirengęs bet kada su bet kuo dalintis gyvenimu, kad tik savo brolius priartintų prie Jėzaus Kristaus. Jis turi noriai pasiaukoti kitiems ir nedaryti jokių išimčių, neskirstyti žmonių ir neklijuoti etikečių, kurių reikia prekėms ar sudžiovintiems vabzdžiams. Krikščionis negali atsiskirti nuo kitų, nes tada jo gyvenimas bus varganas ir savanaudiškas. Jis turi vadovautis principu: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau.“⁴²

O kad šitaip gyventume, o kad žinotume, kaip savo elgesį prisodrinti dosnumo, santarvės troškimo ir ramybės! Tuomet paskatintume kiekvieną žmogų imtis atsakomybės už jam skirtus laikinuosius uždavinius. Krikščionis pirmiausia turėtų ginti kitų žmonių laisvę, tuomet kartu apgintų ir savąją. Iš meilės jis turėtų priimti kitus tokius, kokie jie yra. Juk visi be jokios išimties turi silpnybių ir daro klaidų. Ir tik su Dievo malone įmanoma nugalėti blogį, išrauti rauges ir gyventi pagal žmogiškąjį ir krikščioniškąjį orumą.

Supažindinti su Kristumi

Visas kiekvieno paprasto ar svarbaus asmens gyvenimo aplinkybes įsivaizduoju kaip Dievo kvietimą, kaip Jo suteiktas progas malonės pastiprintais poelgiais ir žodžiais¹⁹ skelbti Dvasią, kuriai priklausome.

Kiekvienai krikščionių kartai reikia atpirkti ir pašventinti savąjį laikmetį. Todėl kiekviena karta privalo suprasti savo brolių troškimus ir tapti jų siekių dalininke. Naudodamiesi kalbos dovana krikščionys padeda kitiems suprasti, kaip atsiliepti į Šventosios Dvasios veikimą, kaip priimti iš mūsų Viešpaties širdies nuolat srūvantį malonių srautą. Mes, krikščionys, privalome savo laikmečio pasauliui skelbti seną ir kartu naują Evangelijos žinią.

Netiesa, jog šiandien apskritai visi yra užsidarę arba abejingi krikščioniškojo tikėjimo mokymui apie žmogaus egzistencijos tikslą. Netiesa, kad mūsų laikų žmonės rūpinasi vien žemiškais dalykais ir nenoriai žvelgia į dangų. Žinoma, netrūksta siauro požiūrio ar kokios nors ideologijos besilaikančių žmonių. Šiandien esama ir didžių troškimų, ir niekingų požiūrių, heroizmo ir bailumo, uolumo ir atsainumo. Yra žmonių, kurie aistringai svajoja apie naują, teisingesnį, žmogiškesnį pasaulį, ir yra tokių, kurie galbūt jau viskuo nusivylė, žlugus jaunatviškam idealizmui; yra tokių, kurie savanaudiškai susirūpinę vien asmeniniu saugumu, ir yra tokių, kurie grėsmingai paskendę savo klaidose.

Visiems šitiems vyrams ir moterims, kad ir kokie jie bebūtų – pakilaus džiaugsmo apimti arba krizių ir nesėkmių ištikti – turime skelbti didingą ir nedviprasmišką naujieną, šventojo Petro ištartą tuoj po Sekminių: Jėzus yra kertinis akmuo, Atpirkėjas, mūsų gyvenimo viltis. Juk „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“²⁰.

Kristaus meilę nešti kitiems

Tačiau žiūrėkite – Dievas juk nesako, jog mainais už jūsų širdį duos gryną dvasinę prigimtį. Ne, Jis duoda mums žmogišką širdį, tokią kaip Kristaus. Aš neturiu vienos širdies, skirtos mylėti Dievą, ir kitos širdies, skirtos mylėti žmones. Myliu Kristų ir Tėvą, ir Šventąją Dvasią, ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją ta pačia širdimi, kuria mylėjau savo tėvus ir myliu savo draugus. Niekada nepailsiu tai kartoti. Turime būti labai žmogiški, nes antraip negalėsime būti dieviški.

Žmogiška meilė, patiriama žemėje – jeigu ji yra tikra – padeda mums pajusti dieviškos meilės skonį. Šitaip pradedame skonėtis meile, kuria džiaugsimės Dieve ir kuri viešpataus danguje, kai Viešpats bus „viskas visame kame“²⁹. Jeigu pradėsime geriau suprasti ir jausti Dievo meilę, būsime paskatinti tapti vis gailestingesni, dosnesni, labiau atsidavę.

Turime duoti tai, ką gauname, turime mokyti to, ko išmokstame patys. Labai paprastai, be jokio pasipūtimo turime padėti kitiems suprasti Kristaus meilę. Dirbdami savo darbą, atlikdami savo profesines pareigas visuomenėje, kiekvienas iš mūsų gali ir turi savo veiklą paversti tikra tarnyste. Gerai pabaigtas darbas, skatinantis pažangą ir paisantis technologinių ir kultūrinių laimėjimų, atlieka labai svarbią funkciją ir yra naudingas visai žmonijai, jeigu yra skatinamas kilnių motyvų, o ne egoizmo, jeigu yra nukreiptas visų žmonių, o ne vien savo individualiai gerovei kurti, jeigu jis yra pripildytas krikščioniškos gyvenimo prasmės.

Per savo darbą, per visus žmogiškus santykius, turėtumėte parodyti Kristaus meilę, konkrečiai reiškiamą draugyste, supratimu, žmogišku švelnumu ir taika. Kaip Kristus „vaikščiojo, darydamas gera“³⁰ po visą Palestiną, taip ir jūs turite būti didžiulės ramybės sėjėjai visuose žmogiškuose šeimos, pilietinės visuomenės, profesinių darbo santykių, kultūrinių ir laisvalaikio užsiėmimų keliuose. Tai bus geriausias įrodymas, kad Dievo karalystė pasiekė jūsų širdį. Kaip rašė šventasis Jonas: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius.“³¹

Tačiau niekas negali patirti šios meilės, jeigu jos neišmoksta Jėzaus Širdies mokykloje. Tik stebėdami ir kontempliuodami Jėzaus Širdį, išvaduosime ir savo širdį iš neapykantos bei abejingumo. Tik šitaip sužinosime, kaip krikščioniškai atsiliepti į kitų skausmus ir kančias.

Prisiminkite šventojo Luko vaizduojamą sceną, kai Jėzus artinosi prie Najino miesto³². Jėzus matė tų atsitiktinai sutiktų žmonių neviltį. Jis galėjo praeiti pro šalį arba palaukti, kol bus jų pašauktas, paprašytas. Tačiau Jis nei praėjo pro šalį, nei laukė. Jis pats ėmėsi iniciatyvos, nes buvo sujaudintas sielvarto našlės, ką tik praradusios jai visų brangiausią turtą – savo vienintelį sūnų.

Evangelistas sako, kad Jėzus susijaudino. Galbūt Jis net išoriškai tai parodė, kaip susigraudino prie mirusio Lozoriaus. Jėzus Kristus nėra nejautrus kančiai. Jis kenčia, matydamas nuo tėvų atskirtus vaikus. Jis nugali mirtį, kad sugrąžintų gyvenimą ir vėl sujungtų vienas kitą mylinčius žmones. Tačiau drauge Jis reikalauja, jog pripažintume dieviškos Meilės, kuri vienintelė gali įkvėpti tikram krikščioniškam gyvenimui, pranašumą.

Kristus žino, kad Jį supančiai miniai stebuklas padarys didelį įspūdį, ir žmonės ims vienas kitam pasakoti apie šį įvykį visame krašte. Tačiau Jis nedaro stebuklo dirbtinai, vien siekdamas puikaus efekto. Jį tiesiog sukrėtė moteriškės kančia ir Jis negalėjo susilaikyti jos nenuraminęs. Taigi Jis priėjo prie jos ir pasakė: „Neverk!“³³ Tai tas pats lyg sakytų: „Man nesinori, kad tu verktum; Aš atėjau į žemę nešti džiaugsmo ir ramybės.“ O paskui įvyksta stebuklas, pasireiškia Kristaus dieviška galia. Tačiau pirma buvo sielos virpesys – akivaizdus Kristaus–Žmogaus Širdies švelnumo ženklas.

Jeigu nesimokysime iš Jėzaus, niekada nemylėsime. Jeigu galvotume, kaip kartais pasitaiko, kad švarios, Dievo vertos širdies išsaugojimas reiškia „niekur jos neįpainioti ir neužkrėsti“ žmogiškais jausmais, taptume nejautrūs kitų žmonių skausmui. Tuomet sugebėtume mylėti tik „oficialia meile“, tokia sausa ir tokia nejautria. Šioji nebūtų tikroji Jėzaus Kristaus meilė, jungianti žmogišką meilę ir šilumą. Tai sakydamas, nepropaguoju klaidingų teorijų – tų apgailėtinų išsisukinėjimų, vedančių širdis nuo Dievo į nuodėmę ir į prapultį.

Šios šventės proga turėtume prašyti Viešpaties suteikti širdį, pajėgiančią suprasti kitų žmonių skausmą. Tik tokia širdimi galėsime suvokti, kad tikrasis šį gyvenimą lydintis ir kartais labai slegiantis kančių nuraminimas yra dieviškoji meilė – šis tikras meilės balzamas. Kitokio pobūdžio paguoda vargu ar turėtų bent laikiną raminamąjį poveikį. Greičiau ji širdyje neišvengiamai paliktų tik kartėlį ir nusivylimą.

Jeigu norėsime padėti kitiems, pabrėžiu, turėsime juos mylėti, apgaubdami supratimu, atsidavimu, švelnumu ir savanorišku nuolankumu. Tuomet suvoksime, kodėl mūsų Viešpats visą įstatymą apibendrino šiuo dvigubu įsakymu, kuris praktiškai yra vienas: mylėk Dievą ir mylėk savo artimą visa širdimi³⁴.

Galbūt dabar manote, jog krikščionys – ne kas kitas, bet tu ir aš – paprasčiausiai užmiršta pareigą mylėti. Galbūt jūs prisimenate visas dar neatitaisytas skriaudas, vis dar pasitaikantį tiesos iškraipymą, iš kartos į kartą perduodamą ir nepanaikinamą nelygybę.

Negaliu ir neprivalau pasiūlyti konkretaus būdo, kaip spręsti šias problemas. Tačiau mano, kaip Jėzaus Kristaus kunigo, pareiga yra priminti jums, ką sako Šventasis Raštas. Apmąstykite teismo sceną, kurioje Jėzus pats paaiškina: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs ir manęs nepagirdėte <...>, nuogas – neaprengėte.“³⁵

Žmogus ar visuomenė, nereaguojanti į kančias ir neteisybes, visai nesistengianti jų sumažinti, tebėra labai toli nuo Kristaus Širdies meilės. Visi krikščionys, pripažįstantys nuomonių įvairovę, yra visiškai laisvi įvairiais protingais būdais ieškoti sprendimų ir juos rasti, bet pirmiausia jie turi trokšti tarnauti žmonijai. Kitaip jų krikščioniškumas netaps Jėzaus Žodžiu ir Gyvenimu; tai būtų veidmainystė Dievo ir žmogaus atžvilgiu arba dar daugiau – tiesiog apgavystė.