Punktų sąrašas

Kova – meilės ir teisingumo įsipareigojimas

Argi nesenamadiška šitaip svarstyti? Ar, įvilkus į šiuolaikinę, pseudomoksliniais terminais pagrįstą kalbą, tai nėra tik bandymas pridengti asmeninius trūkumus? Argi žmonės nėra nebyliai susitarę, kad tikrai vertingi yra kiti dalykai: pinigai, už kuriuos galima viską nusipirkti; įtaka, nors ir laikina; apsukrumas, leidžiantis visada pasinaudoti kitais; tariamoji branda, vadinama „suaugusiojo“ būsena, pranokstančia tai, kas šventa?

Nesu ir niekada nebuvau pesimistas, nes tikėjimas mane moko, kad Kristus nugalėjo kartą ir visiems laikams. Kaip savo pergalės užstatą Jis paliko mums įsakymą ir kartu įpareigojo kovoti. Mes, krikščionys, savo noru prisiėmėme šį meilės įsipareigojimą, atsakydami į dieviškosios malonės pašaukimą. Ši pareiga ragina mus atkakliai kovoti, nes suvokiame, jog esame tokie pat silpni, kaip ir kiti žmonės. Tačiau negalime pamiršti, kad, jeigu taikysime savo turimas priemones, tapsime pasaulio druska, šviesa ir raugu, būsime Dievo paguoda.

Mūsų valingas apsisprendimas Meilei kartu yra ir įsipareigojimas teisingumui. Šios bendros visų krikščionių pareigos vykdymas yra tarsi nuolatinis mūšis. Visa Bažnyčios tradicija apibūdina krikščionis kaip milites Christi – Kristaus karius. Tai kariai, nuolat kovojantys su savo blogais polinkiais, kariai, nešantys ramybę pasauliui, kuriame stokojama antgamtinio požiūrio ir dėl praktinio naivumo visai nenorima klausytis tokių kariškų kalbų. Tokia išankstinė pasaulio nuostata verčia manyti, kad, laikydami save milites Christi, būsime gundomi tikėjimą panaudoti laikiniems tikslams, galbūt prievartauti mažas ir izoliuotas grupeles. Šitoks liūdnas supaprastinimas yra visiškai nelogiškas ir dažnai rodo vien bailumą bei patogumų ieškojimą.

Nėra nieko svetimesnio krikščioniškam tikėjimui kaip fanatizmas – ši keista šventumo ir bedievystės sąjunga – kad ir kokį pavidalą ji beįgautų. Toks pavojus neegzistuotų, jeigu savo kovą suprastume taip, kaip mus mokė Kristus: kiekvienas turi kovoti su savimi, nuolat atnaujinti pastangas vis labiau mylėti Dievą, vengti egoizmo, tarnauti visiems žmonėms. Neigti šią kovą, kad ir kuo tai pateisintum, reikštų pasiduoti dar net nepradėjus kovoti. Tuomet siela be tikėjimo yra sugniuždyta, niekingų malonumų šen bei ten blaškoma.

Dvasinis mūšis Dievo ir visų tikėjimo brolių akivaizdoje – tai buvimo krikščionimi būdas. Vadinasi, kas nekovoja, išduoda Jėzų Kristų ir visą Jo Mistinį Kūną, kuris yra Bažnyčia.

Krikščionis ir žmonijos istorija

Būti krikščioniu – tai reiškia nesiekti vien asmeninio pasitenkinimo. Tai yra ir misija. Prisiminkime, kad Dievas kviečia krikščionis būti pasaulio druska ir šviesa. Pakartodamas šį priesaką ir naudodamasis Senojo Testamento tekstais, šventasis Petras aiškiai ir atvirai išsako jo prasmę: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“¹⁴

Būti krikščioniu nėra atsitiktinis dalykas. Tai dalyvavimas dieviškoje realybėje, kylančioje iš mūsų gyvenimo gelmių. Šioji realybė teikia aiškų regėjimą ir stiprina valią veikti taip, kaip nori Dievas. Taigi sužinome, jog krikščionio žemiška kelionė turi reikšti nuolatinę tarnystę, reiškiamą įvairiais būdais, priklausomai nuo asmeninių aplinkybių, bet visada grindžiamą Dievo ir artimo meile. Būti krikščioniu – reiškia elgtis nesiekiant menkų asmeninio prestižo ir ambicijų tikslų. Galbūt net nesiekiant kilnesnių užmojų, tokių kaip filantropija arba atjauta žmonėms dėl jų nesėkmių. Tai reiškia galutinai siekti meilės pilnatvės, kurią parodė Jėzus Kristus, numirdamas už mus.

Jau susiformavę požiūriai neleidžia įsigilinti į šį Jėzaus Kristaus slėpinį. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės į krikščionybę žvelgia kaip į pamaldumo pratybų ir aktų rinkinį, jie nesugeba suvokti ryšio tarp šio pamaldumo ir kasdienio gyvenimo aplinkybių bei būtinybės dėl šio ryšio matyti kitų žmonių poreikius ir siekti atkurti teisingumą.

Sakyčiau, kad tie, kurie turi tokią nuostatą, dar nesuprato Dievo Sūnaus įsikūnijimo prasmės, to didžio slėpinio, to, kad Jis prisiėmė žmogaus kūną, sielą ir balsą, kad Jis dalijosi su mumis likimu ir net patyrė kankinantį mirties skausmą. Ir galbūt net nenorėdami kai kurie žmonės laiko Kristų svetimu žmogaus pasauliui.

Kiti yra linkę įsivaizduoti, kad, norėdami išlikti žmonėmis, turime tiesiog apeiti keletą pagrindinių krikščionybės dogmos aspektų. Jie elgiasi taip, tarsi maldos, nuolatinio bendravimo su Dievu gyvenimas verstų atsižadėti pasaulio ir atsisakyti atsakomybės. Bet jie pamiršta, kad ne kas kitas, o pats Jėzus parodė mums aukščiausią meilės ir tarnavimo pavyzdį, kuriuo ir turime sekti. Tik tuomet, jeigu stengsimės suprasti Dievo meilės paslaptį – meilės, kuri atsiduoda iki mirties – pajėgsime visiškai atsiduoti kitiems ir nepasiduoti sunkumams ar abejingumui.

Šventasis Paulius krikščionims Efeze pateikė tokį moto: Instaurare omnia in Christo¹¹ – visa atnaujinti Kristaus dvasia, padaryti Kristų visa ko centru bei šerdimi. Si exaltatus fuero a terra, omnia traham ad meipsum¹² – o Aš, kai būsiu pakeltas aukštai nuo žemės, visa patrauksiu prie savęs. Įsikūnijimu, darbais Nazarete, mokymais ir stebuklais Judėjos ir Galilėjos kraštuose, savo mirtimi ant kryžiaus ir savo prisikėlimu Kristus yra visatos centras, viso sukurtojo pasaulio Pirmagimis ir Viešpats. Mūsų, krikščionių, uždavinys yra skelbti šį Kristaus karaliavimą, liudyti jį savo žodžiais ir veiksmais. Mūsų Viešpats nori savų žmonių visuose žemės keliuose. Vienus Jis pašaukia pasitraukti iš visuomenės į dykumą, prašydamas nepaisyti įsipareigojimų pasauliui ir savo pavyzdžiu priminti Dievo buvimą. Kitiems Jis patiki kunigišką tarnystę. Tačiau Jis nori, kad dauguma liktų pasaulio sūkuryje, ten, kur jie yra užsiėmę žemiškais reikalais. Būtent šie krikščionys turi liudyti Kristų visose žmogiškos veiklos srityse: gamyklose, laboratorijose, žemės ūkyje, amatininkų dirbtuvėse, didelių miestų gatvėse ir atokiuose kalnų takeliuose.

Šia proga norėčiau priminti Kristaus pokalbį su dviem mokiniais pakeliui į Emausą. Jie jau buvo visiškai beprarandą viltį ir jiems atrodė, kad gyvenimas nebeturi prasmės. Kristus suprato jų liūdesį, pažvelgė jiems į širdį ir suteikė dalį Savojo gyvenimo.

Kai drauge eidami prisiartino prie kaimo, Jėzus dėjosi einąs toliau, tuomet mokiniai sustabdė Jį ir beveik privertė pasilikti. Ir tik vėliau jie atpažįsta Jį iš duonos laužymo. „Viešpatie, – sušunka jie, – tu buvai su mumis! Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“¹³ Kiekvienas krikščionis turėtų padėti Jėzui būti tarp žmonių. Jis turėtų taip elgtis, kad kiekvienas jo pažįstamas jaustų bonus odor Christi¹⁴ – tikrą Kristaus aukos dvelksmą. Žmonės turėtų atpažinti Mokytoją iš Jo mokinių.

Krikščionis žino, jog krikštu jis yra įskiepytas į Kristų. Sutvirtinimu jis yra įgalintas kovoti už Kristų. Per Kristaus kunigystę ir Jo karališkąją bei pranašišką tarnybą jis yra pašauktas veikti pasaulyje. Jis susivienija su Kristumi per Eucharistiją – vienybės ir meilės sakramentą. Kaip ir Kristus, jis turi gyventi dėl kitų žmonių, su meile žvelgdamas į visus ir į kiekvieną atskirai. O iš tiesų mylėdamas visą žmoniją.

Tikėjimas padeda mums pažinti, kad Kristus yra Dievas, kad Jis – mūsų Gelbėtojas; tikėjimas padeda susitapatinti su Kristumi ir elgtis taip, kaip elgdavosi Jis. Prisikėlęs Kristus išvaduoja Tomą iš dvejonių, parodydamas savo žaizdas ir tardamas: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“¹⁵ O šventasis Grigalius Didysis komentuoja: „Čia Jis kalba apie mus, nes mes, nors kūniškai ir nematome, turime Jį dvasiškai. Mes būsime palaiminti tik tada, kai mūsų elgesys atitiks mūsų tikėjimą. Žmogus iš tikrųjų nėra tikintis, jeigu neįgyvendina to, kuo tiki. Štai kodėl šventasis Paulius kalba apie tuos, kurių tikėjimas reiškiasi tik žodžiais: ‚Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jo išsigina‘ (Tit 1,16).“¹⁶

Neįmanoma atskirti Kristų Dievą Žmogų ir Dievą Atpirkėją. Žodis tapo kūnu ir atėjo į žemę, ut omnes homines salvi fiant¹⁷, kad išganytų visus žmones. Būdami pilni ydų ir riboti, vis dėlto esame kiti Kristūs, pats Kristus ir esame pašaukti tarnauti visiems žmonėms.

Turime ir vėl išgirsti šimtmečiais nesenstantį įsakymą. „Mylimieji, – rašo šv. Jonas, – aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra mokslas, kurį jūs girdėjote. Ir vis dėlto rašau jums apie naują įsakymą, kuris tikras jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia. Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra.“¹⁸

Viešpats atėjo skelbti visiems žmonėms taikos, gerosios naujienos ir gyvenimo. Ne vien turtingiesiems ir ne vien vargšams. Ne vien išmintingiems, ir ne vien paprastiems, bet visiems. Visiems broliams ir seserims, nes juk ir esame tie broliai ir seserys, vaikai to paties Tėvo – Dievo. Taigi yra tiktai viena rasė – Dievo vaikų rasė. Yra tiktai viena spalva – Dievo vaikų spalva. Taip pat yra tiktai viena kalba, be triukšmo prabylanti į širdį ir į protą, mokanti mus pažinti Dievą ir mylėti vienam kitą.

Apmąstant dieviškojo pašaukimo didybę kyla pavojus pasidaryti pernelyg išdidžiam ir pasitikinčiam savimi. Jeigu taip atsitinka, reiškia klaidingai suprantame krikščioniškąją misiją. Tokia klaida trukdo suvokti, kad esame padaryti iš molio, jog esame tik apgailėtinos dulkės. Pamirštame, kad blogis egzistuoja ne tik mūsų aplinkoje, bet ir mumyse, giliai susisukęs lizdą mūsų širdyse, ir jis stumia mus į niekšiškumo ir egoizmo liūną. Tiktai Dievo malonė yra tvirta uola, o mes tesame smėlis, birus smėlis. Jeigu pažvelgsime į žmonijos istoriją arba į dabartinę pasaulio situaciją, bus liūdna pripažinti, kad po dvidešimties amžių tiek mažai žmonių skelbiasi esą krikščionys ir dar mažiau jų yra ištikimi savo pašaukimui. Prieš daugelį metų vienas geros širdies, bet netikintis žmogus, rodydamas į pasaulio žemėlapį, man tarė: „Pažiūrėk, kaip sužlugo Kristus. Tiek šimtmečių skelbia žmonėms savo mokymą ir štai rezultatas – krikščionių nebėra.“

Taip manančių nestinga ir šiomis dienomis. Tačiau Kristus nežlugo. Jo žodis ir Jo gyvenimas toliau turtina pasaulį. Kristaus darbas, Tėvo Jam patikėtas, toliau tęsiamas. Jo galia sklinda per istoriją, teikdama tikrąjį gyvenimą, ir „kai Jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską Jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame.“³²

Dievas nori, kad ir mes prisidėtume prie to darbo, kurį Jis atlieka pasaulyje. Jis panoro rizikuoti, suteikdamas mums laisvę. Kontempliuodamas Betliejuje gimusį Jėzų giliai susijaudinu. Juk tai bejėgis, gležnutis, negalintis pasipriešinti kūdikis. Dievas atsiduoda žmonėms, Jis prisiartina ir nusileidžia iki mūsų.

Jėzus Kristus „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“³³. Dievas gerbia mūsų laisvę ir nusileidžia iki mūsų netobulumo, iki mūsų menkumo. Jis sutinka, kad dieviškieji lobiai būtų nešiojami molio induose, Jis leidžia mums juos pažinti ir Dievas nebijo savo galios maišyti su mūsų silpnybėmis.