Punktų sąrašas

Atsiliepti Dievui

Šioje Dievo gailestingumo apsuptyje skleidžiasi krikščionio egzistencija. Jo pastangomis kuriama erdvė, kurioje privalu elgtis, kaip dera Dievo vaikui. Kokios gi yra svarbiausios priemonės, norint atsiliepti į šį pašaukimą? Šiandien nurodyčiau dvi, kurios yra lyg gyvosios krikščioniškojo elgesio ašys: vidinis gyvenimas ir doktrininis ugdymas – gilus tikėjimo išmanymas.

Pirmiausia – vidinis gyvenimas. Kaip dar maža tų, kurie iš tiesų tai supranta! Išgirdę apie vidinį gyvenimą, daugelis įsivaizduoja šventovės tamsą ir kažkokių neįprastų zakristijų atmosferą. Daugiau negu ketvirtį amžiaus aiškinu, jog taip nėra. Aš kalbu apie vidinį gyvenimą miesto šurmulyje paprastų krikščionių, neužsisklendusių nuo kitų; krikščionių, sutinkamų gatvėje, darbe, šeimoje ar laisvalaikio metu, ištisą dieną prisimenančių Jėzų. O kas gi tai, jei ne nuolatinės maldos gyvenimas? Argi ne tiesa, kad ir tu esi pajutęs poreikį tiesiog tapti maldos siela, sieki bendrystės su Dievu, savęs sudievinimo? Tai ir yra krikščioniškasis tikėjimas ir šitai visada suprato maldingos sielos: „Tas žmogus tampa Dievu, – rašo Klemensas Aleksandrietis, – kuris myli tai, ką myli Dievas.“⁴¹

Iš pradžių bus sunkoka. Prireiks pastangų, norint kreiptis į Dievą, dėkoti Jam už didžiausią tėvišką atjautą. Nors tai nėra sentimentai, bet po truputį Dievo meilę pajusime tarsi neabejotinus sielos virpesius. Tai mylintis Kristus ateina įkandin mūsų: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi.“⁴² Kaip klostosi tavo maldos gyvenimas? Ar per ištisą dieną nepajunti noro pasišnekėti su Juo ilgiau? Ar nesušnabždi tuomet Jam, kad vėliau pasakysi viską, vėliau apie tai pasikalbėsi?

Tais tik bendrystei su Viešpačiu skirtais momentais mūsų širdys išsiplečia, valia sustiprėja, o protas malonės veikimu žmogiškąją tikrovę pripildo antgamtinio turinio. Visa tai sukelia aiškius praktinius pasiryžimus: troškimą pagerinti savo elgesį, jautriai ir meiliai bendrauti su visais žmonėmis, o krikščioniškoje kovoje už meilę ir ramybę grumtis taip, kaip tai darytų geras, rezultato siekiantis atletas.

Malda tuomet tampa nepertraukiama, kaip širdies dūžiai, kaip mūsų pulsas. Be tokios tiesioginės akistatos su Dievu negali būti kontempliatyvaus gyvenimo. O be kontempliatyvaus gyvenimo mūsų darbas Kristui beveik nieko nevertas, nes, jei Viešpats namo nestato, tuščiai statytojai vargsta⁴³.

Aukojame smilkalus – mūsų Viešpaties link kylančius troškimus gyventi kilnų gyvenimą, skleidžiant bonus odor Christi³⁰ – gerą Kristaus aukos kvapsnį. Pripildyti savo žodžius ir veiksmus šio bonus odor reiškia skleisti tarpusavio supratimą ir draugystę. Bendraukime su kitais taip, kad niekas nepasijustų vienišas ar apleistas. Mūsų meilė kitiems turi būti švelni, kupina žmogiškos šilumos.

To mus moko Jėzus Kristus. Žmonija šimtmečiais laukė einant Išgelbėtojo. Pranašai skelbė apie Jo atėjimą tūkstančiais būdų. Netgi tolimiausiuose žemės kampeliuose, kuriuose dėl nuodėmių ir nežinojimo Dievo apsireiškimo žinia buvo tik iš dalies išsaugota, Dievo ilgesys ir išsigelbėjimo troškimas liko gyvi.

Atėjus laiko pilnatvei, nė vienas filosofijos genijus, nei Platonas, nei Sokratas, nepasirodo atlikti išgelbėjimo misijos. Jos neatlieka nė vienas galingas užkariautojas, net toks kaip Aleksandras. Betliejuje gimsta Kūdikėlis, pasaulio Išganytojas, kuris, dar neprabilęs, jau myli veiksmais. Jis nepasiūlo nė vienos magiškos formulės, nes žino, kad Jo siūlomas išsigelbėjimas eina per žmonių širdis. Pirmiausia Jis tiesiog juokiasi, verkia ir kaip kūdikis bejėgiškai miega, nors yra įsikūnijęs Dievas. Jis šitai daro, kad mes pamiltume Jį ir galėtume paimti Jį į savo rankas. 

Supraskime dar kartą, jog tai ir yra krikščionybės esmė. Jeigu krikščionis savo veiksmais nerodo meilės, jis, kaip krikščionis, yra žlugęs, o negana to, jis žlunga ir kaip žmogus. Negalima kitų laikyti paprastais daiktais arba kopėčių laipteliais, kuriais galima kilti, negalima į kitus žiūrėti kaip į minią, kurią, priklausomai nuo aplinkybių, aukštiname arba žeminame, pataikaujame jai arba ją paniekiname. Galvokite apie kitus žmones, ypač apie savo artimuosius, kad jie yra tikri Dievo vaikai, turintys visą šio stebuklingo pavadinimo teikiamą orumą.

Turime elgtis kaip Dievo vaikai visų Dievo sūnų ir dukterų atžvilgiu. Mūsų meilė turi būti pasiaukojanti, susidedanti iš tūkstančio mažų kiekvienos dienos veiksmų: supratimo, slapto pasiaukojimo ir nepastebimo atsidavimo. Tai yra bonus odor Christi, privertęs gyvenusius tarp pirmųjų mūsų tikėjimo brolių sušukti: „Pasižiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą!“³¹

Idealas nėra nepasiekiamas. Krikščionis nėra koks nors literatūrinis herojus, pavyzdžiui, Tartarinas Taraskonietis, savo namo koridoriuose medžiojantis liūtus, kurių ten nėra. Visada kalbu apie konkretų kasdienį gyvenimą, apie darbo, šeimyninių ryšių ir draugystės pašventinimą. Jeigu nesame krikščionys čia, tai kur kitur jais būsime? Malonus smilkalų kvapas kyla iš mažyčių smilkalų grūdelių, beveik nepastebimai degančių ant rusenančių žarijų. Panašiai tarp žmonių sklinda bonus odor Christi. Tai ne staigus liepsnos pliūpsnis, bet nuolatos nuo karščio raudonuojančios dorybių žarijos: teisingumas, sąžiningumas, ištikimybė, supratimas, dosnumas ir džiaugsmas.

Apaštalavimas: dalyvauti atpirkimo darbe

Su nuostabiu dievišku natūralumu kontempliatyvią sielą užpildo troškimas apaštalauti. „Širdis manoji užkaito, bematant įsiliepsnojo.“²⁶ Kas kita galėtų būti ši liepsna, apie kurią kalba pats Kristus? „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“²⁷ Apaštalavimo ugnis semiasi jėgų maldoje. Nėra geresnio būdo plačiajame pasaulyje tęsti taikos kovą, kuriai yra pašauktas kiekvienas krikščionis, kad papildytume tai, ko dar trūksta Kristaus vargams.²⁸

Jėzus, jau sakėme, įžengė į dangų. Tačiau krikščionis gali ir toliau bendrauti su Juo maldoje ir Eucharistijoje, kaip kad su Juo bendravo dvylika apaštalų. Jis gali užsidegti apaštaliniu uolumu ir tarnauti išganymo darbe, gelbėdamas sielas kartu su Kristumi. Dalyvauti atpirkimo darbe reiškia sėti taiką ir džiaugsmą. Taigi apaštalauti – tai tarnauti. Jeigu remsimės vien savo jėgomis, antgamtiniame lygmenyje nepasieksime nieko, o jeigu būsime Dievo įrankiai, pasieksime viską: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“²⁹ Iš begalinio gerumo Dievas pasirinko mus – netinkamus įrankius vykdyti gelbėjimo darbą. Vadinasi apaštalui nėra kito pasirinkimo, kaip tik atsiduoti Viešpačiui, leisti Jam veikti, kad Dievas per savo kūrinius, per pasirinktą apaštalauti sielą vykdytų išganomąjį darbą.

Apaštalas yra paprastas krikščionis, tvirtai žinantis, jog yra įskiepytas į Kristų, suvienytas su Juo per Krikšto sakramentą. Per Sutvirtinimą jam suteikta galia kovoti Kristaus vardu. Savo veikla pasaulyje jis pašauktas tarnauti Dievui per bendrąją tikinčiųjų kunigystę, tam tikra prasme leidžiančia dalyvauti ir Kristaus kunigystėje. Ši pakrikštytųjų kunigystė, nors iš esmės ir kitokia negu pašvestųjų kunigystė, leidžia vieningai garbinti Bažnyčioje ir padėti kitiems žmonėms kelionėje Dievo link, liudijant žodžiu ir pavyzdžiu, malda ir atgaila.

Kiekvienas turime būti ipse Christus – pats Kristus. Jis vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus³⁰, o mes vienijamės su Jėzumi, kad su Juo viską aukotume Tėvui. Pašaukimas būti Dievo vaikais pasaulio sūkuryje reikalauja iš mūsų siekti ne vien asmeninio šventumo, bet ir ragina visus žemės kelius paversti takais, net per kliūtis vedančiais sielas pas Viešpatį. Tik taip mes, paprasti žmonės, žemiškoje veikloje tampame raugu³¹, įrauginančiu visą tešlą³².

Kristus, įžengdamas į dangų, suteikė atperkamosios galios visai sąžiningai atliekamai žmonių veiklai. Šventasis Grigalius Didysis šią didžią krikščionišką tikrovę išreiškia nuostabiais žodžiais: „Taigi Jėzus išėjo į ten, iš kur buvo atėjęs, ir sugrįžo iš tos vietos, kur ir tebegyvena, nes pakildamas į dangų Jis savo dieviškumu sujungė dangų ir žemę. Šiandienės šventės metu dera iškilmingai paskelbti, jog mūsų pasmerkimas atšauktas, o nuosprendis, vertęs mus paklusti sugedimui, panaikintas. Prigimtis, kuri buvo girdėjusi žodžius ‚esi dulkė ir į dulkę pavirsi‘, šiandien su Kristumi įžengė į dangų“³³.

Taigi nesiliauju kartojęs, kad pasaulį galima padaryti šventą. Mums, krikščionims, skirta ši ypatinga pareiga: skaistinti pasaulį, šalinti jį bjaurojančių nuodėmių pagundas ir įteikti jį Viešpačiui kaip dvasinę auką, išaukštinamą Dievo malone. Griežtai tariant, negalima sakyti, jog egzistuoja kokia nors savaime kilni realybė, neturinti antgamtinio matmens, nes Dievo Žodis visiškai prisiėmė žmogaus prigimtį ir pašventino žemę ne tik savo buvimu joje, bet ir savo rankų darbu. Didžioji misija, kurią gavome per Krikštą – tai dalyvauti atpirkimo darbe. Kristaus meilė ragina mus³⁴ užsidėti ant savo pečių šio dieviškojo sielų gelbėjimo uždavinio naštos dalį.

Kristus mokė, ką daryti, kad šioji Dievo meilė taptų tikra. Apaštalavimas yra per kraštus besiliejanti meilė Dievui, sujungianti mus su kitais. Vidinis gyvenimas yra augimas vienybėje su Kristumi per Duoną ir Žodį. O apaštalavimas yra tinkama ir būtina vidinio gyvenimo išorinė apraiška. Pajutę Dievo meilės skonį, imame tiesiog jausti sielų svorio naštą. Vidinio gyvenimo neįmanoma atskirti nuo apaštalavimo, kaip ir neįmanoma Kristaus, Dievo ir Žmogaus, atskirti nuo Kristaus Atpirkėjo. Žodis nutarė įsikūnyti, kad išgelbėtų žmones, kad suvienytų juos su savimi. Dėl to Jis atėjo į pasaulį, „dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo“, – kalbama „Tikėjimo išpažinime“.

Apaštalavimas krikščioniui yra prigimtinis dalykas. Jis nėra kažkas išoriška, sunkiai suderinama su kasdiene veikla ir profesiniu darbu. Tai kartoju nuolat nuo tos dienos, kurią Viešpats pasirinko „Opus Dei“ įsteigti! Mes turime pašventinti savo įprastus darbus, pašventinti save per darbą ir pašventinti kitus per savo profesiją, atsižvelgdami į konkrečias savo gyvenimo aplinkybes.

Apaštalavimas krikščioniui yra tarsi kvėpavimas. Dievo vaikas nepajėgs gyventi be šio dvasinio pulsavimo ritmo. Šiandienė šventė primena, kad mūsų susirūpinimas sielomis yra atsakas į Viešpaties duotą meilingą priesaką. Žengdamas į dangų Jėzus mus siunčia liudyti Jį visame pasaulyje. Mūsų atsakomybė didžiulė, nes būti Kristaus liudytoju pirmiausia reiškia stengtis gyventi pagal Jo mokymą, kovoti, kad mūsų veiksmai kitiems primintų mylimiausiąjį Jėzaus Asmenį. Turime taip elgtis, kad kiti, mus sutikę, galėtų pasakyti: „Šis žmogus yra krikščionis, nes jis nealsuoja neapykanta, moka suprasti, nėra fanatikas, valdo savo instinktus ir aukojasi. Jis yra taikus, nes moka mylėti.“

Vienintelis kelias – asmeninis šventumas

Jei siekiame niekada neprarasti apaštalavimo veržlumo, vaisingo troškimo tarnauti visiems žmonėms, reikia išgyventi tikėjimo, vilties ir meilės pilnatvę. Trumpai tariant – tai šventumo siekis. Nerandu kitų žodžių, kaip tik šie – asmeninis šventumas.

Šiandien, vienydamiesi su visa Bažnyčia, švenčiame Marijos – Dievo Motinos, Dukters ir Nuotakos šlovę. Kaip džiūgavome per Velykas, kai Kristus trečią dieną prisikėlė iš mirties, taip ir dabar džiūgaujame, nes Marija, lydėjusi Jėzų nuo gimimo Betliejuje iki Kryžiaus, yra šalia Jo, dvasia ir kūnu per amžių amžius besigėrinti Jo garbe. Toks yra slaptingasis Dievo planas: mūsų Motina, visapusiškai dalyvaudama išgelbėjimo plane, turėjo kartu su savo Sūnumi nueiti visą išganymo kelią: patirti neturtą Betliejuje, paslėptą kasdienį triūsą Nazarete, dieviškąjį apsireiškimą Galilėjos Kanoje, išbandymą Kančia bei dieviškąją Kryžiaus auką ir amžinąją palaimą Rojuje.

Visa tai tiesiogiai susiję ir su mumis, nes šis antgamtinis kelias turi tapti ir mūsų keliu. Marija parodo, kad juo galima eiti ir kad jis yra vienintelis teisingas kelias. Šiame sekimo Kristumi kelyje pirma mūsų žengia Marija, o dangiškasis mūsų Motinos išaukštinimas teikia ir mums tvirtą viltį išsigelbėti. Todėl Ją vadiname spes nostra ir causa nostrae laetitiae – mūsų viltimi ir mūsų linksmybės priežastimi.

Niekada neturime liautis pasitikėję, kad pasieksime šventumą. Turime su pasitikėjimu priimti Dievo kvietimus ir būti atkaklūs iki galo. Dievas, pradėjęs mumyse pašventinimo darbą, jį ir pabaigs²³. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“²⁴

Šioje šventėje viskas džiugina. Tvirta viltis pasiekti asmeninį šventumą yra Dievo dovana. Visgi žmogus negali būti pasyvus. Prisiminkite Kristaus žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša (kasdien) savo kryžių ir teseka manimi.“²⁵ Matote? Nešti kryžių kasdien… Nulla dies sine cruce! – nei dienos be kryžiaus! Nė dienos negalime nenešti Jo naštos ir nepriimti Jo jungo. Taigi nesiliausiu jums kartojęs, kad Prisikėlimo džiaugsmas – tai Kryžiaus skausmo pasekmė.

Bet nebijokite, nes pats Viešpats pasakė mums: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“²⁶ Šventasis Jonas Auksaburnis komentuoja: „Ateikite, ne tam, kad duotumėte ataskaitą, bet tam, kad išsivaduotumėte iš savo nuodėmių. Ateikite, nes man reikia ne garbės, kurios ir taip man negalite suteikti, man reikalingas jūsų išgelbėjimas. <...> Neišsigąskite išgirdę kalbant apie jungą, nes jis yra švelnus; nebijokite, kai kalbu apie naštą, nes ji yra lengva.“²⁷

Kiekvieną dieną mūsų asmeninio šventėjimo kelio neaplenkia kryžius. Bet tas kelias nėra beviltiškas, nes padeda pats Kristus. O šalia Jo nėra vietos liūdesiui. Man patinka kartoti: in laetitia, nulla dies sine cruce! Su džiaugsmu nė dienos be kryžiaus!