Punktų sąrašas

Kaip ir kitus Jėzaus gyvenimo įvykius, taip ir neviešąjį Jo gyvenimą turėtume kontempliuoti pakiliai. Reikia pripažinti, jog tai savaime yra Viešpaties kvietimas atsikratyti savanaudiškumo ir lengvų patogumų. Viešpats supranta mūsų ribotumą, mūsų individualizmą ir tuščias ambicijas. Jis supranta, kaip sunku mums pamiršti save ir tarnauti kitiems. Jis labai gerai žino, ką reiškia nesulaukti meilės ir patirti iš tų, kurie sakosi Juo seką, iš tikrųjų sekant tik puse širdies. Tiesiog prisiminkite evangelistų atpasakotas sukrečiančias scenas, iš kurių matyti, kad apaštalai yra kupini pasaulietiškų ambicijų ir grynai žmogiškų planų. Ir vis dėlto Jėzus pasirinko juos. Jis laiko juos arti savęs ir patiki jiems iš Tėvo gautąją misiją.

Jis šaukia mus ir klausia mūsų taip pat, kaip ir Jokūbo su Jonu: potestis bibere calicem, quem ego bibiturus sum?⁹ Ar galite gerti taurę – taurę, kuri reiškia visišką atsidavimą Tėvo valiai, – kurią aš gersiu? Possumus!¹⁰ – Galime! Mes pasirengę! – atsakė Jonas su Jokūbu. Ar iš tikrųjų esame pasirengę visame kame vykdyti mūsų Dievo Tėvo valią? Ar atidavėme savo Viešpačiui visą širdį? Ar nebesame prisirišę prie savęs, savo interesų, patogumų ir savimeilės? Ar neliko mūsų gyvenime kažko, ko neapimtų krikščioniškumas, kas trukdytų skaistinti save? Šiandien turime galimybę viską ištaisyti.

Tačiau visų pirma turime būti įsitikinę, kad Jėzus užduoda šiuos klausimus mums asmeniškai. Tai Jis viso to klausia, ne aš. Nedrįsčiau to klausti net savęs. Pratęsiu savo maldą balsu, o kiekvienas iš mūsų savo širdyje teprisipažįsta Viešpačiui: „Viešpatie, koks bevertis esu, koks bailys aš buvau daugybę kartų! Kiek klaidų dariau dar kartą ir dar kartą“. Galime žengti dar toliau sakydami: „Kaip gerai, Viešpatie, kad savo ranka Tu sulaikei mane, nes galėjau pridaryti baisiausių dalykų. Neapleisk manęs, nepalik manęs, elkis su manimi kaip su mažu vaiku. Noriu būti stiprus, drąsus ir doras. Tačiau Tu turi man padėti. Aš esu trapi būtybė. Paimk mane už rankos, Viešpatie, ir tegul Tavo Motina būna šalia, saugodama mane.“ Taigi, possumus! Galime, sugebėsime sekti Tavo pavyzdžiu.

Nėra per daug įžūlu sakyti possumus! Jėzus Kristus moko šio dieviško kelio ir nori, kad juo žengtume, nes Jis jį sužmogino ir padarė jį pasiekiamą mums, silpniems žmonėms. Štai kodėl Jis ir pats taip nusižemino. „Štai priežastis, dėl kurios Jis nusilenkė prisiimdamas vergo pavidalą; Jis, Viešpats, kaip Dievas lygus savo Tėvui, nusilenkė ne didybe ir galia, bet gerumu ir gailestingumu.“¹¹

Dievo gerumas nori palengvinti mums šį kelią. Neatmeskime Jėzaus kvietimo, nesakykime jam „ne“, nelikime kurti. Nėra jokio pasiteisinimo, negalime toliau manyti nesugebą. Jis mums tai parodė savo pavyzdžiu. „Todėl, mano broliai, aš prašau visa širdimi, nepalikite šio brangaus pavyzdžio nepastebėto, bet sekite Juo ir atnaujinkite sielos dvasią.“¹²

Šventosiose Mišiose tik ką perskaitėme šventojo Jono Evangelijos ištrauką apie stebuklingą nuo gimimo aklo žmogaus išgydymą. Manau, kad esame dar kartą sujaudinti Dievo galios ir gailestingumo. Dievas negali abejingai žvelgti į žmogaus nelaimę. Tačiau norėčiau pabrėžti tai, jog ir Dievą tikrai mylintis krikščionis negali jaustis abejingas kitų žmonių likimui. Jis privalo mokėti pagarbiai su visais bendrauti. Supraskime, kad, nykstant meilei, kyla pavojus fanatiškai ir negailestingai brautis į kitų sąžinę.

„Eidamas pro šalį, – sakoma šventojoje Evangelijoje, – Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.“¹ Jėzus eina pro šalį. Kiek kartų žavėjausi šiuo paprastumu, rodančiu dieviškojo gailestingumo esmę. Jėzus eina ir tuoj pat pastebi kitų skausmą. Tačiau įsidėmėkite, kad Jėzaus mokiniai galvojo kitaip, nes paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats, ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“²

Klaidingi vertinimai

Neturėtume nustebti, kad daugelis, net ir besiskelbiantys esą krikščionys, elgiasi panašiai: jie apie kitą iš anksto galvoja blogai ir būna priešiškai nusiteikę be jokių įrodymų. Jie ne tik patys taip mano, bet ir drįsta aplinkiniams reikšti savo neapgalvotą nuomonę.

Švelniai tariant, išgirstą mokinių elgesį galima pavadinti trumparegišku. To meto visuomenėje, kaip ir dabar (juk kaip mažai kas pasikeitė), buvo fariziejų, kurie tokį elgesį laikė norma. Prisiminkite, kaip juos perspėjo Jėzus Kristus: „Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‚Jis demono apsėstas‘. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‚Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis.‘“³

Jėzų žeidė dažnas Jo vardo juodinimas, Jo kilnaus elgesio šmeižimas, kandi ir užgauli kritika. Taigi visiškai nekeista, jog kai kurie žmonės panašiai elgiasi su tais, kurie nori sekti Mokytoją. Savaime suprantama, Jėzaus sekėjai suvokia natūralius savo trūkumus ir asmenines klaidas, kurios dėl žmogiško silpnumo, sakyčiau, yra neišvengiamos. Tačiau šio silpnumo akivaizdumas neleidžia pateisinti nuodėmių ir nusikaltimų, teršiančių kieno nors kito gerą vardą, visa tai neva supratingai vadinant tiesiog plepėjimu. Jėzus teigia, jei šeimos tėvui priklijuojama Belzebubo etiketė, namiškiai negali tikėtis ko nors geresnio⁴. Tačiau Jis taip pat paskelbia, jei „kas sako [savo broliui]: ‚Beproti!‘, tas smerktinas į pragaro ugnį“⁵.

Kaip gimsta ši neteisinga nuostata kitų atžvilgiu? Atrodo, kad kai kurie žmonės tarsi nešioja normalų vaizdą iškreipiančius akinius. Jie iš anksto atmeta doro gyvenimo galimybę arba bent jau nuolatines pastangas elgtis teisingai. Visa, į ką jie žvelgia, pasak seno filosofinio posakio, įgauna jų pačių nustatytų išankstinių deformacijų vaizdą. Net ir kilniausi veiksmai jiems tėra veidmainiškas maivymasis, noras iš šalies geriau atrodyti. „Atradę aiškų gėrį, – rašo šventasis Grigalius, – jie iščiupinėja jį, stengdamiesi rasti nors vieną paslėptą trūkumą.“⁶

Balzamas akims

Fariziejai nusideda ne todėl, kad nemato Kristuje Dievo, bet kad sąmoningai užsisklendžia ir neleidžia Jėzui, kuris yra šviesa, atverti jų akių¹⁷. Toks uždarumas tiesiogiai paveikia mūsų santykius su kitais. Fariziejus, kuris tiki esąs šviesa ir neleidžia Dievui atverti akių, į savo kaimyną žvelgs neteisingai, išdidžiai: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas.“¹⁸ Šitaip jis meldžiasi. O buvusį neregį, atkakliai tvirtinantį savo stebuklingąjį išgijimą, įžeidinėja: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?! Ir išvarė jį lauk.“¹⁹

Tarp nepažįstančiųjų Kristaus yra daugybė sąžiningų žmonių, kurie gerbia kitus ir žino, kaip nuoširdžiai, šiltai ir gražiai elgtis. Jeigu netrukdysime Kristui išgydyti mūsų aklumo, jeigu leisime Viešpačiui panaudoti purvą, kuris Jo rankose tampa veiksmingu balzamu, galėsime pažinti žemiškąją tikrovę, o dieviškąją realybę išvysime naujoje tikėjimo šviesoje. Būsime įgiję aiškų regėjimą.

Toks ir yra krikščionio pašaukimas. Esame pakviesti pilnatvei meilės, kuri yra kantri. „Meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“²⁰.

Kristaus meilė nėra tik gražūs jausmai artimiesiems, tik polinkis į filantropiją. Meilė, Dievo liejama į mūsų sielą, iš vidaus keičia protą ir valią. Ji suteikia antgamtinį pagrindą draugystei ir džiaugsmą daryti gera.

Kontempliuokite paralyžiuotojo išgydymo sceną, atpasakotą „Apaštalų darbuose“. Petras ir Jonas ėjo į šventyklą ir kelyje sutiko prie vartų sėdintį žmogų, iš prigimties buvusį luošą. Viskas primena neregio išgydymą. Tačiau dabar mokiniai nebegalvoja, jog tai susiję su luošio ar jo tėvų nuodėmėmis. Ir jie sako jam: „Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“²¹ Anksčiau jie sėjo panieką, dabar – gailestį. Pirmiau jie iš anksto teisė, o dabar stebuklingai gydo Viešpaties vardu. Kristus visuomet eina pro šalį! Jis ir toliau gyvena savo mokiniuose, krikščionyse, vaikšto pasaulio gatvėmis bei aikštėmis. Ir karštai Jo maldauju „pereiti per sielas“ tų, kurie dabar manęs klausosi.

Kristaus Motina, krikščionių Motina

Nuo 1935 metų, daugelį kartų reguliariai lankydamasis Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventovėse, dažnai medituodavau tą šventą, daugelio krikščionių jaučiamą meilę Jėzaus Motinai. Visados ją suprasdavau kaip meilės atsaką, kaip sūniško dėkingumo išraišką. Marija intymiai apreiškia didingiausią Dievo meilę, kai Žodis tapo kūnu ir prisiėmė mūsų silpnybes bei nuodėmes. Ištikima savo dieviškajam pašaukimui Marija, pranokdama pati save, tarnavo ir tebetarnauja kitiems žmonėms, pašauktiems būti Jos sūnaus Jėzaus broliais. Dievo Motina iki šiol yra ir visų žmonių Motina.

Taip norėjo mūsų Viešpats. O kad tai būtų žinoma ateities kartoms, Šventoji Dvasia įkvėpė šventąjį Joną parašyti: „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo motina, Jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: ,Moterie, štai tavo sūnus!‘ Paskui tarė mokiniui: ,Štai tavo motina!‘ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.“⁴

Jonas, mylimasis Jėzaus mokinys, pasiėmė Mariją į savo namus, priėmė Ją į savo gyvenimą. Dvasiniai rašytojai šiuose Evangelijos žodžiuose įžvelgia kvietimą visiems krikščionims įsileisti Mariją į savo gyvenimą. Šis paaiškinimas gal kiek platokas. Bet visgi, aišku, Marija nori, kad Jos šauktumės, kad eitume prie Jos su pasitikėjimu, kad kreiptumės į savo Motiną, prašydami Jos „parodyk, jog esi mūsų Motina“⁵.

Vis dėlto mūsų Motinai nereikia jokių prašymų, nes Ji pati žino mūsų reikmes ir tuoj pat skuba padėti, šitaip rodydama nuolatinį rūpestį savo vaikais. Jeigu prisiminsime savo gyvenimo istoriją, pastebėsime, kaip jame pasireiškia Dievo gailestingumas ir daugybe būdų pasijausime esą ypatingi Marijos vaikai.

Šventojo Rašto tekstai leidžia išvysti mūsų Karalienę, Jėzaus Motiną, žingsnis po žingsnio sekančią savo Sūnų, turinčią savo vietą Jo atpirkimo misijoje, drauge su Juo džiūgaujančią ir kenčiančią, mylinčią tuos, kuriuos myli Jėzus, ir visus aplink save apgaubiančią motiniška globa.

Prisiminkime kad ir Kanos vestuves. Vienose triukšmingose kaimo vestuvėse, kuriose dalyvavo daugybė žmonių iš įvairių miestelių, Marija pastebi, jog ta gausybė svečių nebeturi vyno. Ji vienintelė iš karto tai pastebėjo⁶. Kokios artimos mums atrodo šios Kristaus gyvenimo scenos! Dievo didybė pasireiškia paprastuose dalykuose, per kasdienius įvykius. Moteriai, akylai namų šeimininkei, natūralu pastebėti, jog kažko trūksta, natūralu rūpintis mažais dalykais, darančiais žmonių gyvenimą mielą. Būtent šitaip elgėsi Marija.

Atkreipkite dėmesį, kad būtent Jonas papasakoja Kanos istoriją. Jis vienintelis iš evangelistų aprašė šį motiniško rūpesčio pavyzdį. Šventasis Jonas nori parodyti, jog Marija dalyvavo ir Viešpaties viešojo gyvenimo pradžioje. Kaip šis apaštalas vertino Mariją! Jėzus žinojo, kam patikėti savo Motiną – mokiniui, kuris ją mylėjo, kuris išmoko ją suprasti ir mylėti kaip savo paties motiną.

Dabar peržvelkime dienas, kurios sekė tarp Jėzaus dangun žengimo ir Sekminių. Mokiniai, pilni tikėjimo dėl Kristaus prisikėlimo šlovės ir noriai laukiantys pažadėtosios Šventosios Dvasios, norėjo būti kartu. Ir štai matome juos cum Maria matre Iesu – su Jėzaus motina Marija⁷. Mokinių malda lydi Marijos maldą: tai vieningos šeimos malda.

Šį faktą perteikė evangelistas Lukas, išsamiausiai aprašęs Jėzaus vaikystę. Evangelistas norėjo padėti mums suprasti, jog Marija, lygiai taip, kaip ir turėdama išskirtinį vaidmenį Dievo Žodžiui įsikūnijant, taip glaudžiai buvo įtraukta ir į Bažnyčios – Kristaus Kūno – gyvavimo pradžią.

Nuo pat Bažnyčios pradžios visi krikščionys, siekiantys Dievo meilės – meilės, atsiskleidusios ir įsikūnijusios Jėzuje Kristuje – susitiko su švenčiausiąja Mergele Marija ir įvairiais būdais patyrė Jos motinišką globą. Ją tikrai galima pavadinti visų krikščionių Motina. Apie tai šventasis Augustinas rašo labai aiškiai: „Savo dieviškąja meile Ji prisideda prie dvasinio tikinčiųjų gimimo Bažnyčioje, o pagal kūną Ji tikrai yra tos Bažnyčios narių galvos Motina.“⁸

Taigi nenuostabu, kad vienas iš seniausių atsidavimo Marijai liudijimų yra pasitikėjimo kupina malda: „Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja! Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji.“⁹