Punktų sąrašas

Žmogiškasis naudingumas, darbo atlikimo technika ir išmanymas turi pasižymėti tarnystės dvasia, siekiu prisidėti prie kitų žmonių gerovės – savybe, kuri buvo kertinė dirbančiam šventajam Juozapui ir turėtų būti svarbiausia kiekvienam krikščioniui. Juk Juozapas dirbdamas nesiekė susireikšminti, nors jo aktyvumas leido tapti brandžia ir įtaigia asmenybe. Dirbdamas Patriarchas vykdė Dievo valią, galvojo apie savus žmones, apie Jėzų ir Mariją, ir apie visus mažo Nazareto miesto gyventojus, taigi dirbo jų visų labui.

Juozapas buvo vienas iš nedaugelio Nazareto amatininkų, galbūt net vienintelis. Greičiausiai jis buvo stalius. Tačiau, kaip paprastai būna kaimuose, jo dėmesio reikėjo ir kitur: suremontuoti neveikiantį malūną arba, artėjant žiemai, pataisyti stogo čerpes. Be abejo, Juozapas žinojo, kaip sunkiomis situacijomis gerai atliekamu darbu pagelbėti žmonėms. Jo nuovokus darbas buvo tarnystė kitų labui. Ir tuomet daugelio miestelio šeimų gyvenimas tapo mielesnis. Šypsena, geru žodžiu arba tiesiog trumpu, neva nereikšmingu posakiu Juozapas galėjo grąžinti tikėjimą ir džiaugsmą jo netekusiems kaimynams.

Pagarba ir meilė

Iš pradžių mus galėjo nustebinti Jėzaus mokinių požiūris į neregį. Jie rėmėsi šiuo nevykusiu posakiu: „Galvok blogai ir nesuklysi.“ Vėliau, kai geriau pažino Mokytoją ir suprato, ką reiškia būti krikščioniu, jie tapo žymiai supratingesni.

„Bet kuris žmogus, – rašo šventasis Tomas Akvinietis, – turi bruožą, pagal kurį kiti gali jį laikyti pranašesniu už save: apaštalo žodžiais tariant: ,<...> vienas kitą laikykite aukštesniu už save‘ (Fil 2, 3). Pagal tai visi žmonės turi gerbti vienas kitą.“²² Nuolankumas yra dorybė, mokanti, kad pagarbos ženklai asmeniui – jo geram vardui, jo gerai valiai, jo privatumui – nėra vien išorinio sutarimo dalykai, bet pagrindinė meilės ir teisingumo apraiška.

Krikščioniška meilė neapsiriboja vien tik ekonomine parama ko nors stokojantiems žmonėms. Pirmiausiai ji ragina gerbti ir suprasti kiekvieną asmenį dėl jo prigimtinio žmogiškojo ir Dievo vaiko orumo. O neigiantys kitų garbę ir jų reputaciją nepripažįsta kai kurių krikščioniško tikėjimo tiesų arba jų nepraktikuoja. Bet kuriuo atveju jiems stinga autentiškos Dievo meilės. „Meilė, kuria mylime Dievą ir savo artimą, yra ta pati dorybė, nes Dievas yra mūsų artimo meilės priežastis, ir mylime Dievą, kai geraširdiškai mylime artimą.“²³

Tikiuosi, jog šis pokalbis Dievo akivaizdoje nebus tuščias, sugebėsime padaryti keletą sau naudingų bei labai konkrečių išvadų. Ypač pasiryžkime neteisti kitų, neabejokime jų gera valia, užgožkime blogį gėrio gausa, ištikimai sėkime aplink save santarvę, teisingumą ir taiką.

Taip pat pasiryžkime niekuomet nenusiminti, net jeigu mūsų teisingus poelgius kiti ne taip supranta; nenusiminkime, jeigu gėrį, kurį Viešpaties padedami nuolat stengiamės daryti, savaip aiškina tie, kurie iškreiptai ir neteisingai kaltina mus piktais kėslais bei apgaulingu ir veidmainingu elgesiu. Visuomet atleiskime su šypsena veide. Visuomet, kai tik jaučiame sąžinės paliepimą, kalbėkime aiškiai, be apmaudo. Jeigu šmeižia mūsų vardą, viską su dievišku tylėjimu atiduokime į savo Dievo Tėvo rankas (Iesu autem tacebat²⁴ – Jėzus tylėjo), kad ir koks grubus ar gėdingas tas šmeižtas būtų. Rūpinkimės, kad mūsų pačių darbai būtų geri. O Dievas sutvarkys, kad jie būtų tarsi „šviesa žmonių akivaizdoje“²⁵.

Taikos ir džiaugsmo sėja

Ką turime daryti? Sakiau, jog nesistengiu analizuoti socialinių ar politinių krizių, kultūrinių nuosmukių ar žlugimų. Remdamiesi krikščioniško tikėjimo požiūriu į pasaulį, blogį tiksliai apibūdiname: tai yra Dievo įžeidimas. Krikščioniškas apaštalavimas nėra politinė programa arba kultūrinė alternatyva. Jis reiškia gėrio skleidimą, „užkrečiant“ kitus meilės virusu, sėjant ramybės ir džiaugsmo sėklą. Be abejonės, toks apaštalavimas visiems teikia dvasinę naudą: bus daugiau teisingumo, daugiau supratimo ir daugiau visapusiškos pagarbos tarp žmonių.

Aplink mus gyvena daugybė sielų. Neturime teisės būti kliūtimi jiems siekiant amžinosios laimės. Esame įpareigoti gyventi visavertį krikščionišką gyvenimą, tapti šventi, neišduoti Dievo ir visų, laukiančių iš krikščionio pavyzdžio ir tiesos.

Apaštalavimas remiasi kito asmens supratimu. Pabrėžiu, jog tikroji meilė veikiau yra supratimas nei davimas. Neslėpsiu, jog ir savo kailiu esu patyręs, ką reiškia būti nesuprastam. Visuomet stengiausi, kad kiti mane suprastų, bet vis atsirasdavo žmonių, regis, besistengiančių nesuprasti. Tai man teikia papildomą, labai praktišką ir svarbų motyvą suprasti visus. Visgi turėti tokią didelę, visiems atvirą širdį verčia ne atsitiktinis impulsas. Supratimo dvasia yra gero Dievo vaiko krikščioniškos meilės įrodymas. Viešpats nori, kad sąžiningai dalyvautume visuose žemiškose veiklose, kad visuose žemiškuose keliuose sėtume ne rauges, bet gerą brolybės, atlaidumo, santaikos, artimo meilės ir ramybės sėklą. Niekuomet nelaikykite savęs kieno nors priešu.

Krikščionis turi būti pasirengęs bet kada su bet kuo dalintis gyvenimu, kad tik savo brolius priartintų prie Jėzaus Kristaus. Jis turi noriai pasiaukoti kitiems ir nedaryti jokių išimčių, neskirstyti žmonių ir neklijuoti etikečių, kurių reikia prekėms ar sudžiovintiems vabzdžiams. Krikščionis negali atsiskirti nuo kitų, nes tada jo gyvenimas bus varganas ir savanaudiškas. Jis turi vadovautis principu: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau.“⁴²

O kad šitaip gyventume, o kad žinotume, kaip savo elgesį prisodrinti dosnumo, santarvės troškimo ir ramybės! Tuomet paskatintume kiekvieną žmogų imtis atsakomybės už jam skirtus laikinuosius uždavinius. Krikščionis pirmiausia turėtų ginti kitų žmonių laisvę, tuomet kartu apgintų ir savąją. Iš meilės jis turėtų priimti kitus tokius, kokie jie yra. Juk visi be jokios išimties turi silpnybių ir daro klaidų. Ir tik su Dievo malone įmanoma nugalėti blogį, išrauti rauges ir gyventi pagal žmogiškąjį ir krikščioniškąjį orumą.

Karaliauti tarnaujant

Jeigu leisime Kristui viešpatauti savo sieloje, netapsime valdingi. Greičiau pradėsime visiems tarnauti. Kaip man patinka šis žodis: tarnavimas! Reikia tarnauti savo karaliui, o per Jį ir visiems, kuriuos Jis atpirko savo krauju. O kad mes, krikščionys, mokėtume tarnauti! Prašykime Dievo pagalbos, kad įgyvendintume savo pasiryžimą išmokti tarnauti. Tik per tarnystę galima pažinti ir mylėti Kristų, kaip ir padėti kitiems Jį atrasti bei pamilti.

O kaip Jį parodysime sieloms? Savo pavyzdžiu. Savanoriškai tarnaudami Jėzui Kristui, turime tapti Jo liudytojais visuose savo darbuose, nes Jis yra mūsų gyvenimo Viešpats, vienintelė ir galutinė mūsų egzistencijos priežastis. Kai būsime savo tarnyste Jį paliudiję, sugebėsime mokyti ir žodžiais, remdamiesi doktrina. Šitaip darė ir pats Kristus: coepit facere et docere³⁶. Jis pirmiausia mokė veiksmais, o tik paskui skelbė savo dieviškąjį mokymą.

Jeigu norime tarnauti kitiems dėl Kristaus, turime būti labai žmogiški. Jeigu savo gyvenimą nužmoginsime, Dievas iš jo nieko nepastatys, nes Jis neskatina netvarkos, savanaudiškumo ar despotizmo. Turime visiems atleisti, visus pateisinti. Bet neteisybės nevadinsime teisingumu – nesakysime, kad Dievo įžeidimas nėra Dievo įžeidimas, kad blogis yra gėris. Bet, susidūrę su blogiu, neatsakysime blogiu, o greičiau pagrįstu mokymu ir gerais veiksmais blogį paskandinsime gerume³⁷. Štai kaip Kristus karaliaus mūsų ir aplinkinių žmonių sielose.

Kai kurie žmonės stengiasi pasaulyje sukurti taiką ir tuo pat metu nediegia savo širdyje Dievo meilės, nenori iš meilės Dievui tarnauti žmonėms. Kaipgi jie galėtų pasiekti taiką? Kristaus duodama taika yra Kristaus Karalystės taika, o mūsų Viešpaties Karalystė grindžiama dieviškosios meilės antplūdžiu ir šventumo troškimu, nuolankiu pasirengimu priimti malonę ir nuolatinėmis pastangomis kurti teisingumą.