Punktų sąrašas

Kova – meilės ir teisingumo įsipareigojimas

Argi nesenamadiška šitaip svarstyti? Ar, įvilkus į šiuolaikinę, pseudomoksliniais terminais pagrįstą kalbą, tai nėra tik bandymas pridengti asmeninius trūkumus? Argi žmonės nėra nebyliai susitarę, kad tikrai vertingi yra kiti dalykai: pinigai, už kuriuos galima viską nusipirkti; įtaka, nors ir laikina; apsukrumas, leidžiantis visada pasinaudoti kitais; tariamoji branda, vadinama „suaugusiojo“ būsena, pranokstančia tai, kas šventa?

Nesu ir niekada nebuvau pesimistas, nes tikėjimas mane moko, kad Kristus nugalėjo kartą ir visiems laikams. Kaip savo pergalės užstatą Jis paliko mums įsakymą ir kartu įpareigojo kovoti. Mes, krikščionys, savo noru prisiėmėme šį meilės įsipareigojimą, atsakydami į dieviškosios malonės pašaukimą. Ši pareiga ragina mus atkakliai kovoti, nes suvokiame, jog esame tokie pat silpni, kaip ir kiti žmonės. Tačiau negalime pamiršti, kad, jeigu taikysime savo turimas priemones, tapsime pasaulio druska, šviesa ir raugu, būsime Dievo paguoda.

Mūsų valingas apsisprendimas Meilei kartu yra ir įsipareigojimas teisingumui. Šios bendros visų krikščionių pareigos vykdymas yra tarsi nuolatinis mūšis. Visa Bažnyčios tradicija apibūdina krikščionis kaip milites Christi – Kristaus karius. Tai kariai, nuolat kovojantys su savo blogais polinkiais, kariai, nešantys ramybę pasauliui, kuriame stokojama antgamtinio požiūrio ir dėl praktinio naivumo visai nenorima klausytis tokių kariškų kalbų. Tokia išankstinė pasaulio nuostata verčia manyti, kad, laikydami save milites Christi, būsime gundomi tikėjimą panaudoti laikiniems tikslams, galbūt prievartauti mažas ir izoliuotas grupeles. Šitoks liūdnas supaprastinimas yra visiškai nelogiškas ir dažnai rodo vien bailumą bei patogumų ieškojimą.

Nėra nieko svetimesnio krikščioniškam tikėjimui kaip fanatizmas – ši keista šventumo ir bedievystės sąjunga – kad ir kokį pavidalą ji beįgautų. Toks pavojus neegzistuotų, jeigu savo kovą suprastume taip, kaip mus mokė Kristus: kiekvienas turi kovoti su savimi, nuolat atnaujinti pastangas vis labiau mylėti Dievą, vengti egoizmo, tarnauti visiems žmonėms. Neigti šią kovą, kad ir kuo tai pateisintum, reikštų pasiduoti dar net nepradėjus kovoti. Tuomet siela be tikėjimo yra sugniuždyta, niekingų malonumų šen bei ten blaškoma.

Dvasinis mūšis Dievo ir visų tikėjimo brolių akivaizdoje – tai buvimo krikščionimi būdas. Vadinasi, kas nekovoja, išduoda Jėzų Kristų ir visą Jo Mistinį Kūną, kuris yra Bažnyčia.

Krikščionis ir žmonijos istorija

Būti krikščioniu – tai reiškia nesiekti vien asmeninio pasitenkinimo. Tai yra ir misija. Prisiminkime, kad Dievas kviečia krikščionis būti pasaulio druska ir šviesa. Pakartodamas šį priesaką ir naudodamasis Senojo Testamento tekstais, šventasis Petras aiškiai ir atvirai išsako jo prasmę: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“¹⁴

Būti krikščioniu nėra atsitiktinis dalykas. Tai dalyvavimas dieviškoje realybėje, kylančioje iš mūsų gyvenimo gelmių. Šioji realybė teikia aiškų regėjimą ir stiprina valią veikti taip, kaip nori Dievas. Taigi sužinome, jog krikščionio žemiška kelionė turi reikšti nuolatinę tarnystę, reiškiamą įvairiais būdais, priklausomai nuo asmeninių aplinkybių, bet visada grindžiamą Dievo ir artimo meile. Būti krikščioniu – reiškia elgtis nesiekiant menkų asmeninio prestižo ir ambicijų tikslų. Galbūt net nesiekiant kilnesnių užmojų, tokių kaip filantropija arba atjauta žmonėms dėl jų nesėkmių. Tai reiškia galutinai siekti meilės pilnatvės, kurią parodė Jėzus Kristus, numirdamas už mus.

Jau susiformavę požiūriai neleidžia įsigilinti į šį Jėzaus Kristaus slėpinį. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės į krikščionybę žvelgia kaip į pamaldumo pratybų ir aktų rinkinį, jie nesugeba suvokti ryšio tarp šio pamaldumo ir kasdienio gyvenimo aplinkybių bei būtinybės dėl šio ryšio matyti kitų žmonių poreikius ir siekti atkurti teisingumą.

Sakyčiau, kad tie, kurie turi tokią nuostatą, dar nesuprato Dievo Sūnaus įsikūnijimo prasmės, to didžio slėpinio, to, kad Jis prisiėmė žmogaus kūną, sielą ir balsą, kad Jis dalijosi su mumis likimu ir net patyrė kankinantį mirties skausmą. Ir galbūt net nenorėdami kai kurie žmonės laiko Kristų svetimu žmogaus pasauliui.

Kiti yra linkę įsivaizduoti, kad, norėdami išlikti žmonėmis, turime tiesiog apeiti keletą pagrindinių krikščionybės dogmos aspektų. Jie elgiasi taip, tarsi maldos, nuolatinio bendravimo su Dievu gyvenimas verstų atsižadėti pasaulio ir atsisakyti atsakomybės. Bet jie pamiršta, kad ne kas kitas, o pats Jėzus parodė mums aukščiausią meilės ir tarnavimo pavyzdį, kuriuo ir turime sekti. Tik tuomet, jeigu stengsimės suprasti Dievo meilės paslaptį – meilės, kuri atsiduoda iki mirties – pajėgsime visiškai atsiduoti kitiems ir nepasiduoti sunkumams ar abejingumui.

Kristaus meilę nešti kitiems

Tačiau žiūrėkite – Dievas juk nesako, jog mainais už jūsų širdį duos gryną dvasinę prigimtį. Ne, Jis duoda mums žmogišką širdį, tokią kaip Kristaus. Aš neturiu vienos širdies, skirtos mylėti Dievą, ir kitos širdies, skirtos mylėti žmones. Myliu Kristų ir Tėvą, ir Šventąją Dvasią, ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją ta pačia širdimi, kuria mylėjau savo tėvus ir myliu savo draugus. Niekada nepailsiu tai kartoti. Turime būti labai žmogiški, nes antraip negalėsime būti dieviški.

Žmogiška meilė, patiriama žemėje – jeigu ji yra tikra – padeda mums pajusti dieviškos meilės skonį. Šitaip pradedame skonėtis meile, kuria džiaugsimės Dieve ir kuri viešpataus danguje, kai Viešpats bus „viskas visame kame“²⁹. Jeigu pradėsime geriau suprasti ir jausti Dievo meilę, būsime paskatinti tapti vis gailestingesni, dosnesni, labiau atsidavę.

Turime duoti tai, ką gauname, turime mokyti to, ko išmokstame patys. Labai paprastai, be jokio pasipūtimo turime padėti kitiems suprasti Kristaus meilę. Dirbdami savo darbą, atlikdami savo profesines pareigas visuomenėje, kiekvienas iš mūsų gali ir turi savo veiklą paversti tikra tarnyste. Gerai pabaigtas darbas, skatinantis pažangą ir paisantis technologinių ir kultūrinių laimėjimų, atlieka labai svarbią funkciją ir yra naudingas visai žmonijai, jeigu yra skatinamas kilnių motyvų, o ne egoizmo, jeigu yra nukreiptas visų žmonių, o ne vien savo individualiai gerovei kurti, jeigu jis yra pripildytas krikščioniškos gyvenimo prasmės.

Per savo darbą, per visus žmogiškus santykius, turėtumėte parodyti Kristaus meilę, konkrečiai reiškiamą draugyste, supratimu, žmogišku švelnumu ir taika. Kaip Kristus „vaikščiojo, darydamas gera“³⁰ po visą Palestiną, taip ir jūs turite būti didžiulės ramybės sėjėjai visuose žmogiškuose šeimos, pilietinės visuomenės, profesinių darbo santykių, kultūrinių ir laisvalaikio užsiėmimų keliuose. Tai bus geriausias įrodymas, kad Dievo karalystė pasiekė jūsų širdį. Kaip rašė šventasis Jonas: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius.“³¹

Tačiau niekas negali patirti šios meilės, jeigu jos neišmoksta Jėzaus Širdies mokykloje. Tik stebėdami ir kontempliuodami Jėzaus Širdį, išvaduosime ir savo širdį iš neapykantos bei abejingumo. Tik šitaip sužinosime, kaip krikščioniškai atsiliepti į kitų skausmus ir kančias.

Prisiminkite šventojo Luko vaizduojamą sceną, kai Jėzus artinosi prie Najino miesto³². Jėzus matė tų atsitiktinai sutiktų žmonių neviltį. Jis galėjo praeiti pro šalį arba palaukti, kol bus jų pašauktas, paprašytas. Tačiau Jis nei praėjo pro šalį, nei laukė. Jis pats ėmėsi iniciatyvos, nes buvo sujaudintas sielvarto našlės, ką tik praradusios jai visų brangiausią turtą – savo vienintelį sūnų.

Evangelistas sako, kad Jėzus susijaudino. Galbūt Jis net išoriškai tai parodė, kaip susigraudino prie mirusio Lozoriaus. Jėzus Kristus nėra nejautrus kančiai. Jis kenčia, matydamas nuo tėvų atskirtus vaikus. Jis nugali mirtį, kad sugrąžintų gyvenimą ir vėl sujungtų vienas kitą mylinčius žmones. Tačiau drauge Jis reikalauja, jog pripažintume dieviškos Meilės, kuri vienintelė gali įkvėpti tikram krikščioniškam gyvenimui, pranašumą.

Kristus žino, kad Jį supančiai miniai stebuklas padarys didelį įspūdį, ir žmonės ims vienas kitam pasakoti apie šį įvykį visame krašte. Tačiau Jis nedaro stebuklo dirbtinai, vien siekdamas puikaus efekto. Jį tiesiog sukrėtė moteriškės kančia ir Jis negalėjo susilaikyti jos nenuraminęs. Taigi Jis priėjo prie jos ir pasakė: „Neverk!“³³ Tai tas pats lyg sakytų: „Man nesinori, kad tu verktum; Aš atėjau į žemę nešti džiaugsmo ir ramybės.“ O paskui įvyksta stebuklas, pasireiškia Kristaus dieviška galia. Tačiau pirma buvo sielos virpesys – akivaizdus Kristaus–Žmogaus Širdies švelnumo ženklas.