Punktų sąrašas

Jis išpildė Dievo, savo Tėvo, valią

Visiškai neperdedu teigdamas, kad Jėzus tebeieško vietos pailsėti mūsų širdyse. Turime prašyti atleidimo už savo pačių aklumą ir nedėkingumą. Turime prašyti Jo malonės, kad niekuomet daugiau neužvertume Jam savo sielos vartų.

Viešpats neslepia to, jog paklusnumas visa širdimi Dievo valiai reikalauja atsižadėti ir pasiaukoti. Meilė neprašo sau teisių, ji siekia tik tarnauti. Pirmasis šiuo keliu nuėjo Kristus. Jėzau, kaip Tu paklusai? Usque ad mortem, mortem autem crucis²⁰ – iki mirties, iki kryžiaus mirties. Mums reikia išsivaduoti iš savęs. Turime sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad prarastume jį dėl Dievo ir sielų meilės. „Taigi tu norėjai ramaus gyvenimo. Bet Dievas norėjo kitaip. Egzistuoja dvi valios: tavo valia turi būti ištaisyta, kad sutaptų su Dievo valia; nenorėk iškreipti Dievo valios, kad ji prisitaikytų prie tavo valios.“²¹

Buvau labai laimingas, matydamas tiek daug sielų, rizikuojančių savo gyvenimu kaip Tu, Viešpatie, usque ad mortem – iki mirties vykdančių tai, ko jų prašė Dievas. Jie visus savo troškimus ir profesinį darbą skyrė Bažnyčios tarnybai, žmonių gerovei.

Mokykimės paklusti, mokykimės tarnauti. Nėra geresnio būdo karaliauti, kaip norėti laisvai atsiduoti ir būti naudingam kitiems. Kai jaučiame viduje tvinkstantį išdidumą, verčiantį save laikyti antžmogiais, žinokime, kad atėjo metas pasakyti „ne“. Mes turime triumfuoti tik nuolankumu. Tik šitaip susitapatinsime su Kristumi ant Kryžiaus – ne niūriai priešindamiesi, bet džiaugdamiesi. Nes džiaugsmas, kylantis iš savęs užmiršimo, yra geriausias meilės įrodymas.

Balzamas akims

Fariziejai nusideda ne todėl, kad nemato Kristuje Dievo, bet kad sąmoningai užsisklendžia ir neleidžia Jėzui, kuris yra šviesa, atverti jų akių¹⁷. Toks uždarumas tiesiogiai paveikia mūsų santykius su kitais. Fariziejus, kuris tiki esąs šviesa ir neleidžia Dievui atverti akių, į savo kaimyną žvelgs neteisingai, išdidžiai: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas.“¹⁸ Šitaip jis meldžiasi. O buvusį neregį, atkakliai tvirtinantį savo stebuklingąjį išgijimą, įžeidinėja: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?! Ir išvarė jį lauk.“¹⁹

Tarp nepažįstančiųjų Kristaus yra daugybė sąžiningų žmonių, kurie gerbia kitus ir žino, kaip nuoširdžiai, šiltai ir gražiai elgtis. Jeigu netrukdysime Kristui išgydyti mūsų aklumo, jeigu leisime Viešpačiui panaudoti purvą, kuris Jo rankose tampa veiksmingu balzamu, galėsime pažinti žemiškąją tikrovę, o dieviškąją realybę išvysime naujoje tikėjimo šviesoje. Būsime įgiję aiškų regėjimą.

Toks ir yra krikščionio pašaukimas. Esame pakviesti pilnatvei meilės, kuri yra kantri. „Meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“²⁰.

Kristaus meilė nėra tik gražūs jausmai artimiesiems, tik polinkis į filantropiją. Meilė, Dievo liejama į mūsų sielą, iš vidaus keičia protą ir valią. Ji suteikia antgamtinį pagrindą draugystei ir džiaugsmą daryti gera.

Kontempliuokite paralyžiuotojo išgydymo sceną, atpasakotą „Apaštalų darbuose“. Petras ir Jonas ėjo į šventyklą ir kelyje sutiko prie vartų sėdintį žmogų, iš prigimties buvusį luošą. Viskas primena neregio išgydymą. Tačiau dabar mokiniai nebegalvoja, jog tai susiję su luošio ar jo tėvų nuodėmėmis. Ir jie sako jam: „Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“²¹ Anksčiau jie sėjo panieką, dabar – gailestį. Pirmiau jie iš anksto teisė, o dabar stebuklingai gydo Viešpaties vardu. Kristus visuomet eina pro šalį! Jis ir toliau gyvena savo mokiniuose, krikščionyse, vaikšto pasaulio gatvėmis bei aikštėmis. Ir karštai Jo maldauju „pereiti per sielas“ tų, kurie dabar manęs klausosi.

Tikrasis atsidavimas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai

Įsisąmoninkime visą prasmę, kurią išreiškia šie žodžiai: Švenčiausioji Jėzaus Širdis. Kalbėdami apie žmogaus širdį, nepaisome tik jausmų, bet pabrėžiame visą mylintį ir su kitais bendraujantį asmenį. Tam, kad suvoktume dieviškuosius dalykus, Šventasis Raštas kalba žmonėms priimtinu būdu apie širdį, kuri yra minčių, žodžių ir veiksmų sintezė bei jų šaltinis, išraiška ir galutinis pagrindas. Kitais žodžiais tariant, žmogus vertas tiek, kiek verta jo širdis.

Širdžiai priklauso džiaugsmas – „mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi“¹²; atgaila – „lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje“¹³; taip pat šlovė Dievui – „širdis man tvinsta kilniais žodžiais“¹⁴; apsisprendimas klausyti Viešpaties – „ištikima mano širdis, Dieve“¹⁵; meilės kupinas budėjimas – „aš miegojau, bet mano širdis budėjo“¹⁶; abejonės ir baimė – „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“¹⁷ Širdis ne tik jaučia, bet ir pažįsta bei supranta. Dievo įsakymas priimtas širdyje¹⁸ ir joje įrašytas išsilaiko¹⁹. Šventasis Raštas taip pat priduria: „burna kalba tai, ko pertekusi širdis.“²⁰ Viešpats priekaištavo vienam iš rašto aiškintojų: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje?“²¹ Ir apibendrindamas visas žmogui įmanomas nuodėmes Jėzus sakė: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.“²²

Kalbėdamas apie širdį, Šventasis Raštas nesieja jos su kokiu nors greit praeinančiu, linksmu ar ašaringu jausmu. Širdis čia reiškia asmenį, kuris visas – su siela ir kūnu – kreipiasi į tai, ką laiko esant gera, kaip nurodo pats Jėzus: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“²³

Taigi, kalbėdami apie Jėzaus Širdį, pabrėžiame Dievo meilės tikrumą ir Jo atsidavimą mums. Rekomenduodami pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai, patariame kreiptis į visa apimantį Jėzų, į savo maldą įtraukiant visą „aš“ – sielą, jausmus ir mintis, žodžius ir veiksmus, darbus ir džiaugsmus.

Štai ką reiškia tikras pamaldumas Jėzaus Širdžiai – tai Dievo ir savęs pažinimas. Tai yra žiūrėjimas į Jėzų ir kreipimasis į Jį, leidžiant Jam paraginti, mokyti ir vadovauti. Paviršutiniškas Jėzaus Širdies pamaldumas būdingas tik žmogui, neįstengiančiam įsigilinti į įsikūnijusio Dievo tikrovę.

Būti kaip Marija

Mūsų Motina – atsiliepimo į Dievo malonę pavyzdys. Jeigu apmąstysime Jos gyvenimą, Viešpats suteiks šviesos ir gebėjimo sudievinti savo kasdienę būtį. Mes, krikščionys, galvojame apie Mergelę Mariją ne tik kasmet švęsdami Dievo Motinos šventes, bet ir daugybę kartų per dieną. Jei išnaudosime tas akimirkas įsivaizduodami, kaip Ji atliktų mūsų dirbamą darbą, pamažu išmoktume sekti Jos pavyzdžiu ir galų gale taptume į ją panašūs, kaip vaikai supanašėja su savo motina.

Pirmiausia turime mylėti Jos meile. Meilė – ne tik jausmas. Ji turi atsiskleisti žodžiais ir svarbiausia – darbais. Mergelė Marija ne tik pasakė fiat, bet ir visu gyvenimu patvirtino šį nepajudinamą sprendimą. Turime taip pat elgtis. Kai mus apima Dievo meilė ir atsiveria Jo valia, turime įsipareigoti būti ištikimi, atkaklūs ir šią ištikimybę patvirtinti savo elgesiu. Nes „ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“¹²

Turime mokytis ir žmogiškojo, ir antgamtiškojo Mergelės subtilumo. Išgelbėjimo istorijoje Ji – privilegijuotas kūrinys, nes joje „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“¹³. Ji buvo subtili liudytoja, pati išlikusi nepastebėta. Jai nereikėjo pagyrų, nes ji nesiekė asmeninės šlovės. Marija dalyvauja savo Sūnaus vaikystės slėpiniuose – žmogiškai žvelgiant, įprastuose įvykiuose. Prisiartinus didžiųjų stebuklų metui ir liaudžiai džiūgaujant, Marija pasitraukia. Ji tarsi pradingsta. Jeruzalėje, kai ant asilaičio jojantis Kristus skelbiamas karaliumi, Marijos nėra šalia. Bet Ji vėl pasirodo prie kryžiaus, kada visi kiti išsilaksto. Toks elgesys, pačiai Marijai net nesiekiant, savaime atskleidžia Jos dvasios didybę, gelmę ir šventumą.

Mokykimės iš Jos klusnumo Dievui. Tai pavyzdys, suderinantis priklausomybę ir viešpatavimą. Marijos elgesys skiriasi nuo tų paikų mergaičių, klausančių, bet negalvojančių, elgesio. Marija visada dėmesingai klauso, ko nori Dievas, Ji apmąsto tai, kas neaišku, klausia, ko nežino. O po to visiškai atsiduoda į Dievo rankas: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“¹⁴ Matote, koks stebuklas? Švenčiausioji Marija, mūsų mokytoja, moko, kad paklusnumas Dievui visiškai nereiškia žeminančio vergavimo, varžančio mūsų sąžinę. Priešingai – paklusnumas padeda atsiskleisti „Dievo vaikų garbės laisvei“¹⁵.