Punktų sąrašas

Nepamirškite, jog sutuoktiniams neįmanoma išvengti nesutarimų. Tik niekuomet nesipykite prie vaikų – jūs priversite juos kentėti. Klausydamiesi ginčų, vaikai paprastai užima kurio nors pusę ir galbūt nesąmoningai prisideda prie jūsų vienybės ardymo. O apskritai barniai, jeigu nėra per dažni, puikiausiai gali rodyti tarpusavio meilę. Net galima sakyti, kad kartais barniai reikalingi. Juk iš esmės nesutarti priežasčių lyg ir nebūna. O žmogiškų progų pyktis pasitaiko labai dažnai: gal vyro nuovargis po darbo, o gal pavargusi, duok, Dieve, kad nenuobodžiaujanti žmona, triūsianti namuose, prižiūrinti vaikus, kovojanti su savo ne visai tvirtu charakteriu. Nors tiesa, jūs, moterys, jeigu norite, galite būti žymiai stipresnės už vyrus.

Venkite puikybės. Tai didžiausias jūsų vedybinio gyvenimo priešas. Dėl smulkių barnių nė vienas nesate teisus. Ramesnis turėtų tarti vieną kitą žodį ir nepasiduoti blogai nuotaikai. Po kurio laiko likę dviese viską išsiaiškinsite ir susitaikysite.

Žmonos, pagalvokite ir apie savo grožį. Jūs neturite pamiršti išvaizdos, nes antraip jūsų vyrai ims dairytis į kitas. Jūsų pareiga yra ir visada bus tinkamai rūpintis savo patrauklumu, kaip buvo prieš vedybas. Ir tai yra teisinga, nes priklausote savo vyrui. O vyrai turi nepamiršti, jog priklauso savo žmonai. Ir kol gyvi, privalo žmonai rodyti tokius jausmus, lyg būtų ką tik įsimylėję jaunuoliai. Jeigu šitai išgirdę ironiškai nusišypsotumėte, tai būtų blogas ženklas, vadinasi, meilė jūsų šeimoje pavirto šaltu abejingumu.

Šviesūs ir linksmi namų židiniai

Mes negalime kalbėti apie santuoką, negalvodami apie šeimą, nes ji yra tąsa ir rezultatas to, ką pradeda vedybos. Šeimą sudaro ne tik vyras ir žmona, bet ir vaikai, plačiau imant – seneliai, giminės ir namie padedantys kiti namiškiai. Visi šie žmonės turi dalintis namų ir šeimos šiluma.

Žinoma, yra porų, kurioms Viešpats neduoda nė vieno vaiko. Tai ženklas, kad Jis prašo ne mažiau vienam kitą mylėti ir, jeigu tik įmanoma, savo meile tarnauti kitų sielų labui. Vis dėlto sutuoktiniams natūralu turėti vaikų, kurie visada bus pagrindinis jų bendro gyvenimo rūpestis. Tėvystė ar motinystė neapsiriboja vaikų gimdymu. Giminės pratęsimo dovana, sutuoktiniams dalyvaujant kūrybinėje Dievo galioje, tęsiasi toliau bendradarbiaujant su Šventąja Dvasia ir rengiant vaikus tapti tikrais krikščionimis.

Už savo vaikų žmogiškąjį ir antgamtinį ugdymą visų pirma atsakingi tėvai. Jie turi prisiimti atsakomybę už šią misiją, reikalaujančią supratimo, išminties, gebėjimo mokyti ir ypač gebėjimo mylėti, taip pat pastangų rodyti gerą savo pavyzdį. Netinka auklėti prievarta ir jėga. Idealu būtų tapti savo vaikų draugais, su kuriais jie noriai dalintųsi rūpesčiais, tartųsi dėl savo problemų, tikėdamiesi sulaukti nuoširdžios ir veiksmingos pagalbos.

Tėvai turėtų rasti laiko pabūti ir pasikalbėti su vaikais. Vaikai – visų svarbiausia, daug svarbiau negu verslas, darbas arba poilsis. Pokalbiuose tėvai turėtų atidžiai įsiklausyti, pasistengti suprasti vaikus ir pripažinti, jog kai kurie maištingi vaikų požiūriai gali būti iš dalies arba net visiškai teisingi. Tėvai turėtų padėti vaikams tinkamai nukreipti savo troškimus bei svajones, mokyti juos galvoti ir apsvarstyti kiekvieną dalyką. Geriau vaikams paaiškinti žmogiškus ir antgamtinius tinkamo elgesio motyvus nei prievarta reikalauti laikytis atitinkamų taisyklių. Žodžiu, tėvai turi gerbti savo vaikų laisvę, nes be asmeninės atsakomybės nėra tikro lavinimosi, o be laisvės nėra atsakomybės.

Įsiklausykite į savo vaikus. Skirkite jiems laiko ir pasitikėkite jais. Tikėkite tuo, ką jie sako, nors kartais gal ir mėgintų apgauti. Nenusigąskite, kai jie maištauja, nes ir jūs patys tokio amžiaus buvote didesni ar mažesni maištininkai. Eikite jų pasitikti pusiaukelėje ir melskitės už juos. Tada jie paprastai ir nuoširdžiai eis klausti savo tėvų patarimo, užuot savo teisėtą smalsumą mėginę tenkinti su kokiu nors grubiu ar netašytu draugu. Šitaip neatsitiks, jeigu elgsitės krikščioniškai. Jūsų pasitikėjimas, jūsų draugiškas elgesys su vaikais ras nuoširdų atsaką. Tai reikš taiką šeimoje ir tikrą krikščionišką gyvenimą, nepaisant pasitaikančių smulkių ginčų ir nesusipratimų.

„Kaip aš galėčiau išreikšti džiaugsmą tokios santuokos, – klausia ankstyvųjų amžių rašytojas, – kurią sujungė Bažnyčia, sustiprino vyro ir žmonos pasišventimas, patvirtino palaiminimas, apskelbė angelai ir priėmė Dievas Tėvas? Vyras ir žmona yra kaip brolis ir sesuo, kaip vienas kito tarnas; jų neskiria niekas – nei kūnas, nei dvasia. Nes jie iš tiesų yra dviese viename kūne, o kur yra vienas kūnas, turi būti ir viena dvasia... Žvelgdamas į tokios šeimos židinius, Kristus džiaugiasi ir siunčia savo ramybę. Kur du yra drauge, ten yra ir Jis, o kur yra Jis – negali būti jokio blogio.“¹⁰