Punktų sąrašas

Auksas, smilkalai ir mira

Videntes autem stellam gavisi sunt gaudio magno valde.¹⁷ Lotyniškas tekstas su nuostaba kartoja, jog, vėl išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Kodėl toks didelis džiaugsmas? Juk niekada neabejojusiems Viešpats naujai patvirtina kelrodės žvaigždės buvimą. Nors trumpam ji ir gali pradingti iš akiračio, bet visą laiką yra saugoma tikinčiųjų sielose. Toks turi būti krikščionio pašaukimas. Jeigu neprarandame tikėjimo, jeigu pasitikime Jėzumi Kristumi, pasilikusiu su mumis „iki pasaulio pabaigos“¹⁸, pradingusi žvaigždė ir vėl pasirodo. Todėl, vėl iš naujo patyrus pašaukimo tikrumą, kyla dar didesnis džiaugsmas, stiprinantis mumyse tikėjimą, viltį ir meilę.

„Įžengę į namus, pamatė Kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino.“¹⁹ Mes taip pat klaupiamės prieš Jėzų – po žmogiškumu slypintį Dievą. Kartojame Jam, kad neatmetame Jo dieviško kvietimo, kad niekuomet su Juo nesiskirsime, kad pašalinsime iš savo kelio visa, kas kliudo mūsų ištikimybei, ir kad nuoširdžiai geidžiame nuolankiai paklusti Jo įkvėpimams. Tu savo sieloje, o aš – savo. Vidinėje maldoje tyliai sakome Kūdikėliui, kad mes, kaip ir tarnai iš to palyginimo, trokštame atlikti savo pareigą ir išgirsti tokį patį Jo atsakymą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“²⁰

„Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė Jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.“²¹ Stabtelkime čionai, kad suprastume šią šventosios Evangelijos ištrauką. Kaipgi įmanoma, kad mes, būdami nieko verti, galėtume aukoti atnašas Dievui? Šventajame Rašte skaitome: „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių.“²² Žmogus net nesugeba visiškai atskleisti Viešpaties dovanų gelmės nei jų grožio. „Jei tu pažintum Dievo dovaną!“²³ – sušunka Jėzus samarietei. Jėzus Kristus mus mokė visada visur pasitikėti Tėvu ir pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisybės, o visa kita būsią pridėta, nes Jis gerai žino, ko mums reikia²⁴.

Savo išganymo plane dangiškasis Tėvas švelniai su meile rūpinasi kiekviena siela: „kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią.“²⁵ Todėl, rodos, nėra jokio reikalo rūpintis kažką duoti Dievui, tarsi Jam kažko trūktų. Esame skolininkai, kurie neturi kuo sumokėti²⁶, todėl mūsų dovanos būtų tarsi Dievui jau nebepriimtinos Senojo Įstatymo atnašos („Aukų ir atnašų, deginamųjų ir permaldavimo aukų Tu nebenori, nemėgsti – o jos atnašaujamos pagal Įstatymą“²⁷).

Tačiau Viešpats puikiai žino, kad duoti yra autentiškas mylinčiųjų poreikis, ir Jis pats nurodė, ko iš mūsų trokšta. Jam nerūpi nei turtai, nei šios žemės vaisiai ar žvėrys, nei jūros, nei oras, nes visa ir taip Jam priklauso. Jis nori kažko asmeniško, ką laisva valia Jam atiduotume: „Mano vaike, duok man savo širdį.“²⁸ Matote? Dievui neužtenka padalintos širdies. Jis nori jos visos. Jis neieško mūsų daiktų, kartoju – Jis nori mūsų pačių. Tik atidavę save, galime Dievui aukoti ir kitas dovanas.

Taigi atiduokime Jam auksą, brangųjį auksą, kylantį iš mūsų neprisirišimo prie pinigų ir materialinių gėrybių dvasios. Nepamirškime, jog šie dalykai yra geri, nes eina iš Dievo. Tačiau Viešpats įsakė prie jų nepririšti savo širdžių, bet tinkamai juos naudoti teikiant naudą visai žmonijai.

Žemiškosios gėrybės nėra blogos, bet blogos tampa, kai žmogus jas paverčia stabais ir ima garbinti. Jos įgauna kilnumo tik kaip gėrio kūrimo priemonės, tarnaujančios krikščioniškai teisingumo bei meilės veiklai. Negalime vaikytis materialinių gėrybių tarsi brangiausio turto. Mūsų lobis yra čia, prakartėlėje. Mūsų lobis yra Kristus ir visa mūsų meilė turi būti sutelkta į Jį, „nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“²⁹.

Po tokio meilės patvirtinimo turime elgtis kaip mylintys Dievą. In omnibus exhibeamus nosmetipsos sicut Dei ministros¹⁹ – visa kuo pasirodykime Viešpaties tarnai. Jeigu atsiduosi taip, kaip Jis nori, malonė perkeis tavo profesinį elgesį, darbą, pastangas sudievinti žmogiškuosius dalykus – tiek didelius, tiek mažus. Meilė viskam suteiks naują matmenį.

Tačiau atminkime, kad būti Dievo tarnais nėra lengvas dalykas. Šio sekmadienio Mišių tekste – šventojo Pauliaus laiške sakoma, kad nepamirštume sunkumų, kad visu kuo pasirodytume „Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodytume tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga“²⁰.

Veikdami įvairiose situacijose turime elgtis kaip Dievo tarnai, žinodami, jog Viešpats yra su mumis, kad esame Jo vaikai. Turime įsisąmoninti šį dieviškąjį mūsų gyvenimo pamatą ir pagal jį elgtis.

Šie apaštalo žodžiai turėtų džiuginti, nes jie yra jūsų – paprastų krikščionių – pašaukimo patvirtinimas. Krikščionių, gyvenančių pasaulio sūkuryje su kitais sau lygiais žmonėmis, besidalijančių troškimais, džiaugsmais ir rūpesčiais. Visa tai ir yra dieviškasis kelias. O Dievas jūsų prašo visuomet elgtis taip, kaip dera Jo vaikams ir tarnams.

Paprastos gyvenimo aplinkybės taps dievišku keliu, jeigu iš tiesų pasikeisime, jeigu atsiduosime. Šventasis Paulius taip pat kalba grėsmingais žodžiais. Jis įspėja, kad krikščionio gyvenimas bus sunkus, pilnas rizikos ir nuolatinės įtampos. O kaip iškraipydavo krikščionybę tie, kurie mėgindavo iš jos padaryti tik patogų kelią! Bet lygiai taip pat nukryptume nuo tiesos, jeigu galvotume, kad šis gilus bei rimtas gyvenimas, realiai apimantis visus žmogiškosios egzistencijos sunkumus, tėra tik sielvartas, priespauda arba baimė.

Krikščionis yra realistas. Antgamtinis ir žmogiškasis realizmas padeda priimti visas gyvenimo ypatybes: liūdesį ir džiaugsmą, savo ir kitų žmonių kančias, tikrumą ir abejones, dosnumą ir polinkį į savanaudiškumą. Visa tai patirdamas krikščionis remiasi žmogiška pilnatve ir iš Dievo gaunama tvirtybe.

Kristaus mirties kontempliavimas kviečia visiškai nuoširdžiai bei labai rimtai pažvelgti į savo kasdienę veiklą ir į mūsų išpažįstamą tikėjimą. Didžioji Savaitė negali būti lyg kokia nors „religinė pertrauka“ žmogiškų reikalų užgožtame gyvenime. Ji turi būti proga giliau suprasti Dievo meilę ir geriau sugebėti per tai, ką darome ir sakome, parodyti šią meilę kitiems.

Bet čia Viešpats iškelia sąlygas. Negalime nepaisyti Jo žodžių, perteiktų šventojo Luko: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.“¹¹ Tai sunkūs žodžiai. Tiesa, vertimas „neapykanta“ neišreiškia tiksliai to, ką turėjo omenyje Jėzus. Vis dėlto pasakyta buvo labai stipriai, nes Jis nenorėjo pasakyti tiesiog „myli mažiau“, kaip interpretuoja kai kurie žmonės, mėgindami sušvelninti šį nuosprendį. Šie stiprūs žodžiai nėra koks nors artimųjų neigimas ar negailestingumas jų atžvilgiu, nes juos sako tas pats Jėzus, kuris liepė mums mylėti kitus, kaip save pačius, ir kuris atidavė savo gyvybę už žmoniją. Šiais žodžiais paprasčiausiai sakoma, jog negalime atiduoti pusės širdies, kai atsiliepiame į Dievo meilę. Kristaus žodžius būtų galima išversti „mylėkit daugiau, mylėkit geriau“. Tai reiškia, kad negali būti savanaudiškos ar dalinės meilės, kai mylime Dievą ir kitus. Turime mylėti Dievo Meile.

Būtent apie tai kalbama. Atkreipkime dėmesį į paskutinį Jėzaus prašymą: turėtume nekęsti et animam suam – pačios savo sielos, savo gyvenimo. Štai ko prašo iš mūsų Viešpats. Jeigu esame paiki, jeigu rūpinamės tik savo pačių gerove, jeigu stengiamės priversti kitus žmones, net visą pasaulį suktis aplink savo mažytį „aš“, neturime teisės vadintis krikščionimis arba manyti esą Kristaus mokiniai. Turime atiduoti save iš tikrųjų, ne vien žodžiais, bet darbais ir tiesa¹². Dievo meilė mus kviečia prisiimti kryžių ir pajusti ant savo pečių visos žmonijos svorį. Tai verčia mus vykdyti aiškius mylinčio Tėvo valios planus bet kuriomis aplinkybėmis, atitinkančiomis kiekvieno padėtį ir darbą. Po ką tik cituotos ištraukos Jėzus sako: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“¹³

Priimkime Dievo valią ir be svyravimų tvirtai pasiryžkime visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tikėjimo mokymą ir jo reikalavimus. Neabejokime, kad tikrai prireiks kovos ir kančios, bet jeigu iš tikrųjų laikysimės tikėjimo, niekada nesijausime praradę Dievo palankumo. Būsime laimingi, net apsupti liūdesio ar apkalbų, o toji laimė skatins mus mylėti kitus, padėti jiems būti antgamtinio džiaugsmo dalininkais.

Nenoriu baigti mokymo nepasakęs dar kai ko. Būdamas ipse Christus – pačiu Kristumi – krikščionis ne tik pats sąmoningai gyvena meile, bet ir per žmogišką meilę leidžia kitiems pažinti Dievo meilę.

Jėzus visu savo gyvenimu skleidė tikrą meilę. Pilypui, vienam iš savo mokinių, Jis taip pasakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“³⁵ Apaštalas Jonas, kalbėdamas krikščionims, pritaiko šį mokymą, sakydamas, kad pažinusieji Dievo meilę turėtų ją ir rodyti savo elgesiu: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.

Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus.“³⁶

Iškalbingas asmenų ir daiktų vertės matas yra Jėzus ant kryžiaus, kurio širdis sužeista iš meilės žmogui. Žodžiai čia nebereikalingi. Žmonės, jų laimė ir gyvenimas yra tokie svarbūs, kad pats Dievo Sūnus atiduoda save, norėdamas juos atpirkti, nuskaistinti ir pakylėti. „Kas gi nemylėtų taip sužeistos Širdies?“ – klausė viena kontempliatyvi siela. „Kas gi už meilę neatsilygintų meile? Kas gi neapglėbtų tokios tyros Širdies? Mes, sutverti iš kūno, už meilę atsilyginsime meile. Mes apkabinsime savo sužeistąjį, kuriam rankas ir kojas bedieviai pervėrė vinimis, sužeidė šoną ir Širdį. Melskimės, kad mūsų širdys susivienytų su Jo meile ir net pajustume ieties dūrį, nes mūsų širdis dar tebėra kieta ir surambėjusi“²⁴.

Tokias mintis, jausmus ir žodžius visais laikais Jėzui skyrė Jį mylinčios sielos. Jeigu norime suprasti šį kalbėjimą, jeigu iš tiesų norime pažinti žmogaus širdį, Kristaus Širdį bei Dievo meilę, reikia ir tikėjimo, ir nuolankumo. Būtent tokius visiems žinomus, tikėjimo ir nuolankumo kupinus žodžius mums paliko šventasis Augustinas: „Tu sutvėrei mus sau, o Viešpatie, ir mūsų širdys neturės ramybės, kol neras atilsio Tavyje.“²⁵

Kai žmogus nėra nuolankus, jis stengiasi padaryti Dievą priklausomą nuo savęs, bet ne dieviškuoju, Kristaus atvertu būdu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas.“²⁶ Išdidus žmogus stengiasi įsprausti Dievo didybę į žmogiškus rėmus. Tuomet aklas, šaltas protavimas, atsiskyręs nuo tikėjimo daigą auginančio proto ar netgi nuo teisingai orientuotos, sugebančios džiaugtis ir mylėti išminties, ima stengtis racionaliai viską suvesti į savo siaurą žmogišką patirtį. Šitaip sumenkinama antgamtinė tiesa, o žmogaus širdis apsitraukia luobu, nebeleidžiančiu pajausti Šventosios Dvasios veikimo. Mūsų ribotas intelektas būtų visiškai prapuolęs, jeigu gailestingojo Dievo galia nesulaužytų mūsų menkystės. „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį.“²⁷ Šitaip siela vėl atgaus šviesą ir ims džiaugtis Šventojo Rašto pažadais.

„Aš tikrai žinau savo užmojį jums <...>, užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai!“²⁸ – štai Dievo pažadas, duotas per Jeremiją. Liturgija pritaiko šiuos žodžius Jėzui, nes per Jį aiškiai parodoma Dievo meilė mums. Jis neatėjo smerkti ir kaltinti dėl mūsų skurdumo ir menkumo. Jis atėjo mūsų išgelbėti, mums atleisti ir dovanoti, nešti mums ramybę ir džiaugsmą. Jeigu tik suprasime, kaip stebuklingai Dievas elgiasi su savo vaikais, mūsų širdys negalės nepasikeisti. Pamatysime atsiveriant absoliučiai naują, gilią, pilną prasmės ir šviesos panoramą.