Punktų sąrašas

Šventosios Mišios krikščionio gyvenime

Šitokiu būdu šventosios Mišios yra mūsų akistata su pagrindiniais tikėjimo slėpiniais, nes jos yra pačios Švenčiausiosios Trejybės atsidavimas Bažnyčiai. Būtent todėl Mišios turi būti krikščionių dvasinio gyvenimo centras ir jo pagrindas. Jos yra visų sakramentų tikslas¹⁸. Malonės gyvenimas, kurį mums suteikia Krikštas ir sustiprina Sutvirtinimas, auga ir visiškai išsiskleidžia per Mišias. „Dalyvaudami Eucharistijoje, – rašo šventasis Kirilas Jeruzalietis, – mes tampame dvasingi, sudievinti per veikimą Šventosios Dvasios, ne tik leidžiančios, kaip ir per Krikštą, dalintis su Kristumi Jo gyvenimu, bet padarančios mus visiškai tokius pat, kaip Kristus, įtraukiančios mus į Jėzaus Kristaus pilnatvę.“¹⁹

Ši Šventosios Dvasios versmė, sutapatinanti mus su Kristumi, leidžia pažinti, kad esame Dievo vaikai. Parakletas, būdamas Meilė, moko mus prisodrinti savo gyvenimą šios pažinimo dorybės. Šitaip consummati in unum²⁰ – tapę viena su Kristumi, galime būti tarp žmonių tuo, ką šventasis Augustinas pritaiko Eucharistijai – „vienybės ženklu, meilės ryšiu“²¹.

Nieko nenustebinsiu pasakydamas, jog kai kurie krikščionys labai menkai supranta šventųjų Mišių prasmę. Jiems tai grynai išorinis ritualas ar tiesiog socialinis susitarimas. Taip yra todėl, kad mūsų vargšės širdys šią didžiausią Dievo dovaną žmogui paverčia rutina. Per Mišias – būtent dabar per šias aukojamas Mišias – labai ypatingu būdu dalyvauja pati Šventoji Dvasia. Atsiliepdami į tokią didžią meilę, turime kūnu ir siela visiškai atsiduoti. Mes girdime Dievą, kalbame su Juo, Jį matome, jaučiame Jo skonį. O kai pritrūkstame žodžių, pakiliu balsu giedame Pange, lingua! skelbdami visai žmonijai apie Viešpaties didybę.

Amžinojo gyvenimo Duona

Norėčiau, kad giliai suvoktume savo krikščioniškąją misiją. Pakelkime akis į Šventąją Eucharistiją, į Jėzų. Jis yra čia su mumis, Jis padarė mus savo dalimi: vos estis corpus Christi et membra de membro². Jūs esate Kristaus kūnas ir Jo nariai, sujungti su kitais nariais. Dievas nutarė pasilikti tabernakulyje, kad mus maitintų, stiprintų, sudievintų ir apvaisintų mūsų veiklą bei pastangas. Jėzus tuo pat metu yra sėjėjas, sėkla ir galutinis sėjos vaisius: amžinojo gyvenimo Duona.

Nuolat atnaujinamas Šventosios Eucharistijos stebuklas atspindi visus Jėzaus veikimo bruožus. Tobulas Dievas ir tobulas žmogus, dangaus ir žemės Viešpats, paprasčiausiu būdu aukoja save, kad Juo pasistiprintume. Mūsų meilės Jis laukia beveik du tūkstančius metų. Tai ilgas ir drauge trumpas laikas, nes, kai myli, laikas lėkte lekia.

Prisimenu nuostabią Galicijos poemą – vieną iš Alfonso X Išmintingojo surinktų liaudies giesmių. Tai legenda apie vienuolį, kuris tiesiog maldavo Mergelę Mariją leisti nors akimirką regėti dangų. Mergelė išpildė jo prašymą ir gerasis vienuolis atsidūrė rojuje. Sugrįžęs atgal jis nebeatpažino nė vieno savo vienuolyno gyventojo, nes jo malda, atrodžiusi labai trumpa, užtruko tris šimtmečius. Trys amžiai mylinčiai širdžiai nieko nereiškia. Jau du tūkstančius metų Kristus vis laukia Eucharistijoje. Štai kaip laukia Dievas, mylintis žmogų, ieškantis mūsų ir svarbiausia – mylintis mus tokius, kokie esame – ribotus, savanaudžius, nepastovius, bet vis dėlto gebančius atsiliepti į Jo begalinę meilę ir mokančius Jam visiškai atsiduoti.

Paskatintas meilės ir begalinio troškimo išmokyti mus mylėti, Jėzus atėjo į žemę ir pasiliko Eucharistijoje. „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“³, – taip šventasis Jonas pradeda savo pasakojimą apie tai, kas atsitiko Jėzaus kančios išvakarėse. Jis „paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, – pasak šventojo Pauliaus – sulaužė ir tarė: ‚Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui‘. Taip pat po vakarienės Jis paėmė taurę ir tarė: ‚Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.‘“⁴

Bendrauti su Jėzumi Žodyje ir Duonoje

Jėzus slepiasi Švenčiausiame altoriaus Sakramente, nes nori, kad išdrįstume prie Jo artintis. Jis nori mus maitinti, kad taptume viena su Juo. Pasakydamas „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“¹¹, Jis nepadarė krikščionių nevaisingų ir neprivertė savęs ieškoti sunkiu, alinančiu būdu. Priešingai. Jis pasiliko čia, su mumis, ir yra ypač lengvai pasiekiamas.

Kai susirenkame prie altoriaus, ant kurio aukojama šventoji Mišių auka, kai kontempliuojame šventąją Ostiją monstrancijoje arba adoruojame ją, paslėptą tabernakulyje, turime gaivinti savo tikėjimą, susikaupę apmąstyti šį mums teikiamą naująjį gyvenimą ir atsiliepti į Dievo meilę bei švelnumą.

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“¹² Taip Šventasis Raštas vaizduoja pirmųjų krikščionių gyvenimą: tikėjimas juos jungia į tobulą vienybę, jie dalijasi Eucharistija ir vieningai meldžiasi. Tikėjimas, Duona, Žodis.

Per Eucharistiją Jėzus patvirtina, jog Jis pats gyvena mūsų sielose, kad savo galia palaiko pasaulį ir teikia išganymą. Ir visa tai, atėjus laiko pilnatvei, padės žmonių giminei amžinai apsigyventi dangaus namuose kartu su Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi ir Dievu Šventąja Dvasia – Švenčiausiąja Trejybe, vieninteliu Dievu. Visas mūsų tikėjimas pamatuojamas tikėjimu realiu Jėzaus buvimu duonos ir vyno pavidalais.

Duona ir pjūtis: visų žmonių bendrystė

Jėzus, kaip minėjome pradžioje, yra sėjėjas, o dieviškąją sėją Jis vykdo per mus, krikščionis. Kristus suima grūdus savo sužeistomis rankomis, persunkia juos krauju, apvalo, išskaistina ir meta juos į pasaulio vagas. Jis vieną po kitos sėja sėklas, kad kiekvienas krikščionis savo aplinkoje galėtų paliudyti Viešpaties Mirties ir Prisikėlimo vaisingumą.

Jeigu esame Kristaus rankose, turime sugerti Jo gelbstintį Kraują ir leistis jo sviedžiami. Turime priimti savo gyvenimą tokį, kokio nori Dievas. Ir turime būti įsitikinę, jei sėkla nori duoti vaisių, ji privalo apmirti¹⁷. Tik paskui pasirodo daigai ir grūdai. O iš grūdų yra kepama duona, kurią Dievas paverčia Kristaus Kūnu. Šitaip dar kartą susijungiame su savo sėjėju Jėzumi. „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona.“¹⁸

Visuomet turėtume prisiminti, jog be sėjos nėra derliaus. Štai kodėl reikia dosniai sėti Dievo žodį, skelbti Kristų žmonėms, kad jie imtų Jo alkti. Corpus Christi – Kristaus kūno, gyvenimo Duonos – šventė yra gera proga pamąstyti apie žmonių kenčiamą alkį: tiesos, teisingumo, vienybės ir ramybės alkį. Ramybės alkio akivaizdoje turime kartoti šventojo Pauliaus mintį: Kristus yra mūsų sutaikinimas – pax nostra¹⁹. Tiesos troškimas turėtų priminti, kad Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas²⁰. Tiems kurie siekia vienybės, reikėtų akis į akį susitikti su Kristumi. Jis meldė, kad visi būtume consummati in unum²¹ – viena. Teisingumo alkis mus turi vesti prie pirminio taikos tarp žmonių šaltinio – prie žinojimo, kad visi esame vieno Tėvo vaikai, taigi broliai tarpusavyje.

Ramybė, tiesa, vienybė, teisingumas. Kaip kartais, rodos, sunku pašalinti tas santarvės tarp žmonių kliūtis! Ir vis dėlto mes, krikščionys, esame pašaukti įgyvendinti šį didį brolybės stebuklą, kad visi su Dievo malone galėtume gyventi krikščioniškai, nešdami „vieni kitų naštas“²², laikydamiesi meilės priesako, kuris yra tobulumo raištis ir įstatymo pilnatvė²³.