Punktų sąrašas

Visa, kas padaryta iš meilės, yra svarbu, nors ir atrodytų labai menka. Dievas atėjo pas mus, varganus kūrinius, ir pasakė, kad mus myli: deliciae meae esse cum filiis hominum¹⁰ – džiūgauju ir gėriuosi būdamas su žmonių vaikais. Mūsų Viešpats sako, kad viskas yra vertinama – tiek veiksmai, kuriuos, mūsų nuomone, laikome ypatingais, tiek veiksmai, mums atrodantys bereikšmiai. Niekas nepradingsta. Dievui nėra beverčių žmonių. Visi esame pašaukti prisidėti prie dangaus karalystės – kiekvienas pagal savo pašaukimą namuose ir darbe, deramai atlikdamas savo pareigas, tinkamai naudodamasis pilietinėmis pareigomis bei teisėmis.

Šventojo Juozapo gyvenimas yra puikus pavyzdys paprasto, eilinio gyvenimo. Gyvenimo, kurį lydi vienodos, žmogiškomis akimis, gana monotoniškos darbo dienos, sudarančios ištisus metus. Dažnai apie tai galvodavau, mąstydamas apie šventojo Juozapo asmenybę. Tokia yra ir viena iš priežasčių, kodėl aš puoselėju jam ypatingą pamaldumą.

Praėjusių metų gruodžio 8 dieną, kai popiežius Jonas XXIII savo baigiamojoje antrojo Vatikano susirinkimo pirmosios sesijos kalboje paskelbė, kad šventojo Juozapo vardas bus įtrauktas į Mišių kanoną, vienas labai svarbus Bažnyčios hierarchas tuojau pat man paskambino ir pasakė: „Rallegramenti! – Sveikinu! Išgirdęs popiežiaus pareiškimą, iškart pagalvojau apie jus, apie tai, kaip apsidžiaugsite.“ Ir iš tiesų aš buvau laimingas, nes šis visos Bažnyčios susirinkimas, vedamas Šventosios Dvasios, suteikė ypatingą antgamtinę vertę ne tik šventojo Juozapo gyvenimui, bet ir kiekvienam Dievo akivaizdoje ir pagal Jo valią atliekamam darbui.

Reikėtų prisiminti, jog darbo didingumas grindžiamas meile. Didžioji žmogaus privilegija yra sugebėjimas mylėti ir peržengti trumpalaikius bei greitai praeinančius dalykus. Žmogus gali mylėti kitus Dievo kūrinius, tvirtai ištarti „aš“ ir „tu“. Jis gali mylėti Dievą, kuris atveria mums dangaus vartus, padaro mus savo šeimos nariais ir leidžia mums su Juo kalbėtis draugiškai, akis į akį.

Štai kodėl žmogus neprivalo apsiriboti medžiagine gamyba. Darbas gimsta iš meilės, atskleidžia meilę ir yra nukreiptas į meilę. Mes atpažįstame Dievą ne vien gamtos stebukluose, bet taip pat dirbdami ir stengdamiesi. Taigi darbas tampa malda ir padėka, nes mes žinome, jog Dievas leido mums atsirasti šioje žemėje todėl, kad Jis mus myli ir kad mes esame Jo pažadų paveldėtojai. Mums buvo teisingai pasakyta: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.“¹⁵