Punktų sąrašas

Žmogiškos meilės šventumas

Tyra ir skaisti sutuoktinių meilė yra šventas dalykas, kurį kaip kunigas laiminu abiem rankomis. Krikščioniškoji tradicija Kristaus dalyvavimą Kanos vestuvėse dažnai laikė santuokos dieviškosios vertės įrodymu. „Mūsų Išganytojas nuėjo į vestuvių puotą pašventinti žmogaus santuokinio gyvenimo,“⁵ – rašo šventasis Kirilas Aleksandrietis.

Santuoka yra sakramentas, sujungiantis du kūnus į vieną. Teologija šį faktą išreiškia griežtai ir teigia, kad šio sakramento materija yra vyro ir žmonos kūnai. Viešpats šventina ir laimina abipusę vyro ir žmonos meilę. Jis numato ne tik sielų, bet ir kūnų susijungimą. Joks krikščionis, ar jis būtų pašauktas vedyboms, ar nebūtų, neturi teisės nuvertinti santuokos.

Kūrėjas mus apdovanojo protu, kuris yra tarsi dieviškojo intelekto kibirkštis. Kartu su laisva valia – kita Dievo dovana – jis leidžia mums pažinti ir mylėti. Taip pat Dievas suteikė mūsų kūnui vaisingumą, o tai yra dalyvavimas Jo paties kūrybinėje galioje. Jis panoro panaudoti sutuoktinių meilę, kad į pasaulį ateitų naujos būtybės, plečiančios Bažnyčios kūną. Taigi lytis nėra gėdingas dalykas – tai didžiulė dieviška dovana, skirta skaisčiam gyvenimui, meilei, vaisingumui.

Taip krikščioniškoji doktrina apibrėžia lytiškumą. Mūsų tikėjimas neatmeta nieko, kas šioje žemėje yra gražu, kilnu ir autentiškai žmogiška. Jis moko, kad savanaudiškas malonumų siekimas nevirstų gyvenimo taisykle, nes tik pasiaukojimas ir savęs atsisakymas veda į tikrąją meilę. Dievas mus pamilo ir kviečia pamilti Jį, kviečia pamilti kitus: mylėti nuoširdžiai ir tikrai, kaip Jis mus myli. Būtent šį paradoksą randame Evangelijoje pagal Matą: „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.“⁶

Žmonės, kurie yra nuolat susirūpinę savimi ir pirmiausia siekia pasitenkinti, kelia pavojų savo amžinajam išgelbėjimui ir neabejotinai būna nelaimingi jau šiame gyvenime. Tik tas, kuris, gyvendamas santuokinį gyvenimą, pamiršta save, atsiduoda Dievui ir kitiems žmonėms, gali būti laimingas šioje žemėje. Tokia laimė yra išankstinė dangiškojo džiaugsmo nuojauta ir pasiruošimas jam.

Žemiškajame kelyje skausmas visuomet bus meilę išbandantis akmuo. Norėdami pavaizduoti tai, kas vyksta vedybiniame gyvenime, galėtume pasakyti, jog yra dvi medalio pusės. Viena – džiaugsmas žinoti, kad yra mylimas žmogus, troškimas ir entuziazmas sukurti šeimą ir ja rūpintis, vyro ir žmonos meilė, laimė matyti augančius vaikus. Kita – taip pat yra skausmai ir sunkumai, nenumaldomai bėgantis laikas, iš pažiūros monotoniška, rodos, niekad nesikeičianti dienų seka, alinanti kūną ir daranti charakterį irzlų.

Žmogus per daug prastai galvotų apie santuoką ir žmogiškąją šilumą, jeigu tartų, kad meilė ir džiaugsmas baigiasi vos susidūrus su šiais ir panašiais sunkumais. Būtent tada atsiskleidžia tikroji sutuoktinių jausmų esmė. Tada tikru ir tvirtu, stipresniu už mirtį⁷ prisirišimu įsitvirtina ir reiškiasi vyro ir žmonos atsidavimas bei švelnumas.

Tikėjimas, viltis, meilė – tokie yra Juozapo ir visų krikščionių gyvenimo ramsčiai. Juozapo atsidavimas – tai ištikimos meilės, mylinčio tikėjimo ir pasitikinčios vilties pynė. Ši šventė yra gera proga ir mums atnaujinti savo įsipareigojimą iš Dievo gautam krikščioniškam pašaukimui.

Nuoširdžiai trokštant gyventi tikėjimu, meile ir viltimi, atnaujinti šį įsipareigojimą nereiškia vėl imtis to, kas buvo apleista. Kai iš tiesų gyvenama tikėjimu, meile ir viltimi, atnaujinimas tereiškia visišką atsidavimą į Dievo rankas, nepaisant asmeninių kalčių, nuopuolių ir silpnybių. Tai ištikimybės sutvirtinimas. Atnaujinti atsidavimą – tai atnaujinti ištikimybę, kurios iš mūsų nori Dievas, tai mylėti veiksmais.

Meilė turi tam tikrų privalomų ir savitų raiškos bruožų. Kartais kalbama apie meilę lyg ji būtų savęs patenkinimo impulsas arba paprasčiausia priemonė savanaudiškai realizuoti savo asmenybę. Tačiau tai nėra meilė. Tikroji meilė yra išėjimas iš savęs, savęs atidavimas kitiems. Meilė atneša džiaugsmą, tačiau to džiaugsmo šaknys slypi kryžiuje. Kol mes gyvename žemėje ir nesame pasiekę savo būsimojo laiko pilnatvės, niekuomet negalime patirti visiškos meilės be pasiaukojimo, be kančios. Tokia kančia pasidaro saldi ir meili, ji gilaus vidinio džiaugsmo šaltinis. Kartu tai autentiška kančia, nes ji pergali savanaudiškumą ir teikia supratimą, kad meilė yra visko, ką mes darome, pagrindas.

Palankus metas

Exhortamur ne in vacuum gratiam Dei recipiatis¹¹ – norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Per šią Gavėnią mūsų sielose dieviškoji malonė gali išaugti, jeigu tik neužversime jai širdies durų. Turime būti tinkamai nusiteikę, iš tiesų norėti pasikeisti ir nežaisti su Dievo malone.

Nemėgstu kalbėti apie baimę, nes krikščionį skatina Dievo meilė, kurią mums parodė Kristus ir kuri moko mylėti visus žmones ir visa, kas sukurta. Tačiau reikia rimtai kalbėti apie atsakomybę. „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas“¹², – įspėja mus apaštalas Paulius.

Turime apsispręsti. Neišeina deginti dviejų žvakių, kaip, liaudiškai tariant, esame linkę daryti: vieną šventajam Mykolui, kitą – velniui. Žvakę, deginamą velniui, reikia užpūsti: savo gyvenimu turime visiškai atsiduoti Dievo tarnybai. Jeigu mūsų noras šventėti nuoširdus, jeigu pakankamai nuolankiai atsiduodame į Dievo rankas, judėsime pirmyn, nes Dievas visuomet pasirengęs suteikti savo malonę, ypač šiuo metu. Malonę iš naujo atsiversti ir sustiprinti krikščioniškąjį gyvenimą. Negalime žvelgti į šią Gavėnią vien kaip į eilinį liturginį ciklą. Tai unikalus dieviškosios pagalbos laikas: turime ją priimti. Jėzus eina pro šalį ir tikisi esminio mūsų pasikeitimo būtent šiandien, būtent dabar.

Ecce nunc tempus acceptabile, ecce nunc dies salutis¹³ – štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena. Vėl girdime gerąjį Ganytoją švelniai mus kviečiantį: Ego vocavi te nomine tuo.¹⁴ Kiekvieną iš mūsų Jis šaukia vardu. Taip kreipiasi tik tie, kurie labai myli. Jėzaus švelnumas mums yra nenusakomas žodžiais.

Kartu pagalvokime apie Jėzaus meilės mums stebuklą. Viešpats ateina mūsų pasitikti, Jis laukia mūsų taip, kad negalime Jo nepamatyti. Jis pašaukia kiekvieną asmeniškai. Jis kalba apie mūsų reikalus, kurie taip pat yra ir Jo reikalai. Jis žadina mūsų sąžinę atgailauti ir dosniai atveria ją, įspausdamas sielose ištikimybės troškimą bei norą būti Jo mokiniais. Pakanka išgirsti šiuos nuoširdžius malonės žodžius, skambančius kaip mylintis priekaištas, kad iškart suprastume, jog Viešpats nepamiršo mūsų per visą tą laiką, kai dėl savo kaltės į Jį nekreipėme dėmesio. Kristus myli mus visus neišsemiamu Jo dieviškosios širdies švelnumu.

Žiūrėkite, kaip atkakliai Jis kartoja: „Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną.“¹⁵ Kadangi Jis šaukia tave, pažada tau šlovę, savo meilę ir tau ją atiduoda tinkamu metu, tai susimąstyk ir tu. Ką duosi Viešpačiui? Kaip tu rengiesi atsiliepti? Kaip atsiliepsi į šią išeinančią mūsų pasitikti Jėzaus meilę?

Ecce nunc dies salutis – išsigelbėjimo diena yra čia pat. Mus pasiekė gerojo Ganytojo kvietimas: ego vocavi te nomine tuo – pašaukiau tave vardu. Kadangi už meilę atsilyginama meile, turime atsiliepti: ecce ego quia vocasti me¹⁶ – štai aš, nes mane pašaukei. Nutariau neleisti šiai Gavėniai išnykti tarsi lietaus lašams ant akmenų, nepaliekant jokio pėdsako. Leisiuosi jos permerkiamas ir perkeičiamas. Atsiversiu, vėl kreipsiuosi į Viešpatį ir mylėsiu Jį taip, kaip Jis nori būti mylimas.

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.“¹⁷ Šventasis Augustinas komentuoja: „Ar dar lieka tavo širdyje vietos savimeilei? Kas lieka iš jūsų sielos, iš jūsų proto? Viešpats reikalauja visko. Tas, kuris tave sukūrė, reikalauja atsiduoti visiškai.“¹⁸

Pagarba ir meilė

Iš pradžių mus galėjo nustebinti Jėzaus mokinių požiūris į neregį. Jie rėmėsi šiuo nevykusiu posakiu: „Galvok blogai ir nesuklysi.“ Vėliau, kai geriau pažino Mokytoją ir suprato, ką reiškia būti krikščioniu, jie tapo žymiai supratingesni.

„Bet kuris žmogus, – rašo šventasis Tomas Akvinietis, – turi bruožą, pagal kurį kiti gali jį laikyti pranašesniu už save: apaštalo žodžiais tariant: ,<...> vienas kitą laikykite aukštesniu už save‘ (Fil 2, 3). Pagal tai visi žmonės turi gerbti vienas kitą.“²² Nuolankumas yra dorybė, mokanti, kad pagarbos ženklai asmeniui – jo geram vardui, jo gerai valiai, jo privatumui – nėra vien išorinio sutarimo dalykai, bet pagrindinė meilės ir teisingumo apraiška.

Krikščioniška meilė neapsiriboja vien tik ekonomine parama ko nors stokojantiems žmonėms. Pirmiausiai ji ragina gerbti ir suprasti kiekvieną asmenį dėl jo prigimtinio žmogiškojo ir Dievo vaiko orumo. O neigiantys kitų garbę ir jų reputaciją nepripažįsta kai kurių krikščioniško tikėjimo tiesų arba jų nepraktikuoja. Bet kuriuo atveju jiems stinga autentiškos Dievo meilės. „Meilė, kuria mylime Dievą ir savo artimą, yra ta pati dorybė, nes Dievas yra mūsų artimo meilės priežastis, ir mylime Dievą, kai geraširdiškai mylime artimą.“²³

Tikiuosi, jog šis pokalbis Dievo akivaizdoje nebus tuščias, sugebėsime padaryti keletą sau naudingų bei labai konkrečių išvadų. Ypač pasiryžkime neteisti kitų, neabejokime jų gera valia, užgožkime blogį gėrio gausa, ištikimai sėkime aplink save santarvę, teisingumą ir taiką.

Taip pat pasiryžkime niekuomet nenusiminti, net jeigu mūsų teisingus poelgius kiti ne taip supranta; nenusiminkime, jeigu gėrį, kurį Viešpaties padedami nuolat stengiamės daryti, savaip aiškina tie, kurie iškreiptai ir neteisingai kaltina mus piktais kėslais bei apgaulingu ir veidmainingu elgesiu. Visuomet atleiskime su šypsena veide. Visuomet, kai tik jaučiame sąžinės paliepimą, kalbėkime aiškiai, be apmaudo. Jeigu šmeižia mūsų vardą, viską su dievišku tylėjimu atiduokime į savo Dievo Tėvo rankas (Iesu autem tacebat²⁴ – Jėzus tylėjo), kad ir koks grubus ar gėdingas tas šmeižtas būtų. Rūpinkimės, kad mūsų pačių darbai būtų geri. O Dievas sutvarkys, kad jie būtų tarsi „šviesa žmonių akivaizdoje“²⁵.

Nesibaigianti kova

Krikščioniškoji kova yra nenutrūkstanti, nes vidinis gyvenimas yra nuolat pasikartojanti pradžia. Ši kova mus saugo nuo išdidaus manymo, kad jau esame tobuli. Neišvengsime kelyje pasitaikančių sunkumų, nes, nesusidūrę su kliūtimis, būsime ne iš kūno ir kraujo. Visuomet turėsime aistrų, kurios trauks žemyn, ir visuomet turėsime gintis nuo jų stipresnio ar silpnesnio siautulio.

Neturėtume tad stebėtis aptikę savo kūne ir sieloje išdidumo, gašlumo, pavydo, tingėjimo, noro kitus valdyti daigų. Tai įsisenėjęs blogis, nuolat patvirtinamas mūsų patirties. Šio vidinio sporto išeities taškas, siekiant laimėti bėgimą Tėvo namų link, yra pačios paprasčiausios ir įprastinės aplinkybės. Šventasis Paulius sako: „Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.“⁸

Krikščioniui, norinčiam pradėti kovą arba siekiančiam jos išvengti, nereikia laukti išorinių ženklų ir malonių vidinių potyrių. Vidinį gyvenimą sudaro ne jausmai, bet dieviška malonė, pasiryžimas ir meilė. Visi mokiniai gebėjo sekti Kristų Jo triumfo dieną Jeruzalėje, bet beveik visi Jį paliko gėdingą kryžiaus valandą.

Pasiryžus iš tiesų mylėti, reikia būti stipriam ir ištikimam. Širdis turi būti sutvirtinta tikėjimo, vilties ir dieviškosios meilės. Tik nepastovūs ir paviršutiniški žmonės kaprizingai kaitalioja savo meilės objektą: tai net nėra meilė, o paprasčiausias savanaudiškumo vaikymasis. Kai tikrai mylima, visa susilieja į darnią visumą – gebama atsiduoti, pasiaukoti ir išsižadėti savęs. Tas atsidavimas, pasiaukojimas ir atsižadėjimas kartu su skausmingais sunkumais mums teikia laimę ir džiaugsmą. Džiaugsmą, kurio niekas negali iš mūsų atimti.

Šiose vadinamose meilės varžybose mūsų neturėtų labai slėgti nuopuoliai, net ir labai dideli, jeigu gailėdamiesi ir tvirtai pasiryžę pasitaisyti grįžtame pas Dievą per Atgailos sakramentą. Krikščionis nėra neurotiškas savo gerų darbelių kolekcionierius. Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, sujaudino ir nupuolusio Petro atgaila, ir Jono nekaltumas bei ištikimybė. Jėzus supranta mūsų silpnumą ir tarsi įkalnėn mus traukte traukia prie savęs. Jis nori, kad stengtumės kasdien palypėti bent truputį. Jis ieško mūsų taip, kaip ieškojo Emauso mokinių, kai išėjo jų pasitikti. Jis ieškojo Tomo, davė jam paliesti pirštais atviras savo šono ir rankų žaizdas. Jėzus Kristus visada laukia mūsų, sugrįžtančių pas Jį būtent dėl to, kad supranta mūsų silpnumą.