Punktų sąrašas

Taikos ir džiaugsmo sėja

Ką turime daryti? Sakiau, jog nesistengiu analizuoti socialinių ar politinių krizių, kultūrinių nuosmukių ar žlugimų. Remdamiesi krikščioniško tikėjimo požiūriu į pasaulį, blogį tiksliai apibūdiname: tai yra Dievo įžeidimas. Krikščioniškas apaštalavimas nėra politinė programa arba kultūrinė alternatyva. Jis reiškia gėrio skleidimą, „užkrečiant“ kitus meilės virusu, sėjant ramybės ir džiaugsmo sėklą. Be abejonės, toks apaštalavimas visiems teikia dvasinę naudą: bus daugiau teisingumo, daugiau supratimo ir daugiau visapusiškos pagarbos tarp žmonių.

Aplink mus gyvena daugybė sielų. Neturime teisės būti kliūtimi jiems siekiant amžinosios laimės. Esame įpareigoti gyventi visavertį krikščionišką gyvenimą, tapti šventi, neišduoti Dievo ir visų, laukiančių iš krikščionio pavyzdžio ir tiesos.

Apaštalavimas remiasi kito asmens supratimu. Pabrėžiu, jog tikroji meilė veikiau yra supratimas nei davimas. Neslėpsiu, jog ir savo kailiu esu patyręs, ką reiškia būti nesuprastam. Visuomet stengiausi, kad kiti mane suprastų, bet vis atsirasdavo žmonių, regis, besistengiančių nesuprasti. Tai man teikia papildomą, labai praktišką ir svarbų motyvą suprasti visus. Visgi turėti tokią didelę, visiems atvirą širdį verčia ne atsitiktinis impulsas. Supratimo dvasia yra gero Dievo vaiko krikščioniškos meilės įrodymas. Viešpats nori, kad sąžiningai dalyvautume visuose žemiškose veiklose, kad visuose žemiškuose keliuose sėtume ne rauges, bet gerą brolybės, atlaidumo, santaikos, artimo meilės ir ramybės sėklą. Niekuomet nelaikykite savęs kieno nors priešu.

Krikščionis turi būti pasirengęs bet kada su bet kuo dalintis gyvenimu, kad tik savo brolius priartintų prie Jėzaus Kristaus. Jis turi noriai pasiaukoti kitiems ir nedaryti jokių išimčių, neskirstyti žmonių ir neklijuoti etikečių, kurių reikia prekėms ar sudžiovintiems vabzdžiams. Krikščionis negali atsiskirti nuo kitų, nes tada jo gyvenimas bus varganas ir savanaudiškas. Jis turi vadovautis principu: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau.“⁴²

O kad šitaip gyventume, o kad žinotume, kaip savo elgesį prisodrinti dosnumo, santarvės troškimo ir ramybės! Tuomet paskatintume kiekvieną žmogų imtis atsakomybės už jam skirtus laikinuosius uždavinius. Krikščionis pirmiausia turėtų ginti kitų žmonių laisvę, tuomet kartu apgintų ir savąją. Iš meilės jis turėtų priimti kitus tokius, kokie jie yra. Juk visi be jokios išimties turi silpnybių ir daro klaidų. Ir tik su Dievo malone įmanoma nugalėti blogį, išrauti rauges ir gyventi pagal žmogiškąjį ir krikščioniškąjį orumą.

Karaliauti tarnaujant

Jeigu leisime Kristui viešpatauti savo sieloje, netapsime valdingi. Greičiau pradėsime visiems tarnauti. Kaip man patinka šis žodis: tarnavimas! Reikia tarnauti savo karaliui, o per Jį ir visiems, kuriuos Jis atpirko savo krauju. O kad mes, krikščionys, mokėtume tarnauti! Prašykime Dievo pagalbos, kad įgyvendintume savo pasiryžimą išmokti tarnauti. Tik per tarnystę galima pažinti ir mylėti Kristų, kaip ir padėti kitiems Jį atrasti bei pamilti.

O kaip Jį parodysime sieloms? Savo pavyzdžiu. Savanoriškai tarnaudami Jėzui Kristui, turime tapti Jo liudytojais visuose savo darbuose, nes Jis yra mūsų gyvenimo Viešpats, vienintelė ir galutinė mūsų egzistencijos priežastis. Kai būsime savo tarnyste Jį paliudiję, sugebėsime mokyti ir žodžiais, remdamiesi doktrina. Šitaip darė ir pats Kristus: coepit facere et docere³⁶. Jis pirmiausia mokė veiksmais, o tik paskui skelbė savo dieviškąjį mokymą.

Jeigu norime tarnauti kitiems dėl Kristaus, turime būti labai žmogiški. Jeigu savo gyvenimą nužmoginsime, Dievas iš jo nieko nepastatys, nes Jis neskatina netvarkos, savanaudiškumo ar despotizmo. Turime visiems atleisti, visus pateisinti. Bet neteisybės nevadinsime teisingumu – nesakysime, kad Dievo įžeidimas nėra Dievo įžeidimas, kad blogis yra gėris. Bet, susidūrę su blogiu, neatsakysime blogiu, o greičiau pagrįstu mokymu ir gerais veiksmais blogį paskandinsime gerume³⁷. Štai kaip Kristus karaliaus mūsų ir aplinkinių žmonių sielose.

Kai kurie žmonės stengiasi pasaulyje sukurti taiką ir tuo pat metu nediegia savo širdyje Dievo meilės, nenori iš meilės Dievui tarnauti žmonėms. Kaipgi jie galėtų pasiekti taiką? Kristaus duodama taika yra Kristaus Karalystės taika, o mūsų Viešpaties Karalystė grindžiama dieviškosios meilės antplūdžiu ir šventumo troškimu, nuolankiu pasirengimu priimti malonę ir nuolatinėmis pastangomis kurti teisingumą.