Punktų sąrašas

Auksas, smilkalai ir mira

Videntes autem stellam gavisi sunt gaudio magno valde.¹⁷ Lotyniškas tekstas su nuostaba kartoja, jog, vėl išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Kodėl toks didelis džiaugsmas? Juk niekada neabejojusiems Viešpats naujai patvirtina kelrodės žvaigždės buvimą. Nors trumpam ji ir gali pradingti iš akiračio, bet visą laiką yra saugoma tikinčiųjų sielose. Toks turi būti krikščionio pašaukimas. Jeigu neprarandame tikėjimo, jeigu pasitikime Jėzumi Kristumi, pasilikusiu su mumis „iki pasaulio pabaigos“¹⁸, pradingusi žvaigždė ir vėl pasirodo. Todėl, vėl iš naujo patyrus pašaukimo tikrumą, kyla dar didesnis džiaugsmas, stiprinantis mumyse tikėjimą, viltį ir meilę.

„Įžengę į namus, pamatė Kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, Jį pagarbino.“¹⁹ Mes taip pat klaupiamės prieš Jėzų – po žmogiškumu slypintį Dievą. Kartojame Jam, kad neatmetame Jo dieviško kvietimo, kad niekuomet su Juo nesiskirsime, kad pašalinsime iš savo kelio visa, kas kliudo mūsų ištikimybei, ir kad nuoširdžiai geidžiame nuolankiai paklusti Jo įkvėpimams. Tu savo sieloje, o aš – savo. Vidinėje maldoje tyliai sakome Kūdikėliui, kad mes, kaip ir tarnai iš to palyginimo, trokštame atlikti savo pareigą ir išgirsti tokį patį Jo atsakymą: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“²⁰

„Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė Jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.“²¹ Stabtelkime čionai, kad suprastume šią šventosios Evangelijos ištrauką. Kaipgi įmanoma, kad mes, būdami nieko verti, galėtume aukoti atnašas Dievui? Šventajame Rašte skaitome: „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių.“²² Žmogus net nesugeba visiškai atskleisti Viešpaties dovanų gelmės nei jų grožio. „Jei tu pažintum Dievo dovaną!“²³ – sušunka Jėzus samarietei. Jėzus Kristus mus mokė visada visur pasitikėti Tėvu ir pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisybės, o visa kita būsią pridėta, nes Jis gerai žino, ko mums reikia²⁴.

Savo išganymo plane dangiškasis Tėvas švelniai su meile rūpinasi kiekviena siela: „kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią.“²⁵ Todėl, rodos, nėra jokio reikalo rūpintis kažką duoti Dievui, tarsi Jam kažko trūktų. Esame skolininkai, kurie neturi kuo sumokėti²⁶, todėl mūsų dovanos būtų tarsi Dievui jau nebepriimtinos Senojo Įstatymo atnašos („Aukų ir atnašų, deginamųjų ir permaldavimo aukų Tu nebenori, nemėgsti – o jos atnašaujamos pagal Įstatymą“²⁷).

Tačiau Viešpats puikiai žino, kad duoti yra autentiškas mylinčiųjų poreikis, ir Jis pats nurodė, ko iš mūsų trokšta. Jam nerūpi nei turtai, nei šios žemės vaisiai ar žvėrys, nei jūros, nei oras, nes visa ir taip Jam priklauso. Jis nori kažko asmeniško, ką laisva valia Jam atiduotume: „Mano vaike, duok man savo širdį.“²⁸ Matote? Dievui neužtenka padalintos širdies. Jis nori jos visos. Jis neieško mūsų daiktų, kartoju – Jis nori mūsų pačių. Tik atidavę save, galime Dievui aukoti ir kitas dovanas.

Taigi atiduokime Jam auksą, brangųjį auksą, kylantį iš mūsų neprisirišimo prie pinigų ir materialinių gėrybių dvasios. Nepamirškime, jog šie dalykai yra geri, nes eina iš Dievo. Tačiau Viešpats įsakė prie jų nepririšti savo širdžių, bet tinkamai juos naudoti teikiant naudą visai žmonijai.

Žemiškosios gėrybės nėra blogos, bet blogos tampa, kai žmogus jas paverčia stabais ir ima garbinti. Jos įgauna kilnumo tik kaip gėrio kūrimo priemonės, tarnaujančios krikščioniškai teisingumo bei meilės veiklai. Negalime vaikytis materialinių gėrybių tarsi brangiausio turto. Mūsų lobis yra čia, prakartėlėje. Mūsų lobis yra Kristus ir visa mūsų meilė turi būti sutelkta į Jį, „nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“²⁹.

Dieviškoji įsūnystė

Kaipgi paaiškinti šią pasitikėjimo kupiną maldą, šį žinojimą, kad nežūsime kovoje? Šis įsitikinimas kyla iš mūsų dieviškosios įsūnystės, kuria nesiliauju gėrėjęsis. Viešpats, per šią Gavėnią prašantis mūsų atsiversti, nėra koks nors tironiškas Šeimininkas arba griežtas ir nepermaldaujamas Teisėjas: Jis yra mūsų Tėvas. Jis kalba apie mūsų nuodėmes, mūsų klaidas, mūsų dosnumo stoką todėl, kad mus iš viso to išvaduotų, kad atvertų mums savo draugystę ir meilę. Mūsų dieviškosios įsūnystės suvokimas daro mūsų atsivertimą džiugų, primena, kad šitaip grįžtame į Tėvo namus.

Dieviškoji įsūnystė yra „Opus Dei“ dvasios pagrindas. Visi žmonės yra Dievo vaikai. Tačiau vaikas gali įvairiai žvelgti į savo tėvą. Turime stengtis būti vaikai, suprantantys, jog Viešpats, mylėdamas mus kaip savo vaikus, priėmė į savo namus, kad, išlikdami pasaulio sūkuryje, būtume Jo šeimos nariai, kad tai, kas yra Jo, būtų ir mūsų, o kas yra mūsų, būtų ir Jo. O kad išsiugdytume tokį artumo pojūtį bei pasitikėjimą Juo, kaip drąsi mažų vaikų užgaida prašyti tėvo dangaus mėnulio!

Dievo vaikas Viešpatį laiko savo Tėvu. Jis nėra Jam vergiškai ar meilikaujančiai paklusnus, nėra su Juo vien formaliai mandagus, bet greičiau nuoširdus, mylintis ir pasitikintis. Dievas nesipiktina žmonėmis. Jis nenusivilia dėl visų mūsų neištikimybių. Mūsų dangiškasis Tėvas atleidžia bet kokį įžeidimą, kai Jo vaikas vėl sugrįžta pas Jį, kai atgailauja ir prašo atleidimo. Viešpats yra toks geras Tėvas, kad numato mūsų troškimą gauti atleidimą ir pirmas imasi iniciatyvos, ištiesdamas mums savo maloningas rankas.

Supraskite, jog nieko neišgalvojau. Dangaus Tėvo meilę suvoksime, prisiminę Dievo Sūnaus duotą palyginimą. Tai palyginimas apie sūnų palaidūną³⁷.

„Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.“³⁸ Tai yra Šventojo Rašto žodžiai. Tėvas sūnų išbučiavo tūkstančiu bučinių. Argi galėtų tėvas kaip nors žmogiškiau išreikšti savo meilę sūnui? Ar jūs galėtumėte dar vaizdingiau nupasakoti tėvišką Dievo meilę žmonėms?

Tad negalime tylėti, kai Dievas pribėga prie mūsų, ir kartu su šventuoju Pauliumi sušunkame: Abba, Pater!³⁹ – „Tėve, mano Tėve!“ Būdamas visatos Kūrėjas, Jis nesiekia skambių titulų ir neverčia kreiptis į Jį didingai, kaip to reikalautų Jo viešpatystės statusas. Jis nori, kad vadintume Jį Tėvu, nori, kad mėgautumės šiuo žodžiu, ir kad mūsų sielos prisipildytų džiaugsmo.

Žmogaus gyvenimas tam tikra prasme yra nuolatinis grįžimas į Tėvo namus. Mes grįžtame per atgailą, per širdies atsivertimą, per troškimą keistis, per tvirtą apsisprendimą keisti savo gyvenimą, pripildyti jį pasiaukojimo bei atsidavimo veiksmais. Sugrįžtame į Tėvo namus per Atgailos sakramentą, kai išpažindami savo nuodėmes apsivelkame Jėzumi Kristumi ir tampame Jo broliais, Dievo šeimos nariais.

Dievas laukia mūsų – kaip tas tėvas iš palyginimo – ištiestomis rankomis, nors mes to ir nenusipelnome. Nesvarbu, kad esame Jam skolingi. Kaip ir sūnui palaidūnui, mums tereikia atverti savo širdį, parodyti savo Tėvo namų židinio ilgesį, stebėtis ir džiaugtis Dievo dovana – tuo, kad mus, nepaisydamas mūsų silpnybių, vadina ir laiko tikrais vaikais.

Kontempliuoti Kristaus gyvenimą

Kiekvienas iš mūsų turėtų stengtis skleisti Kristaus meilę. Tačiau, kad būtume ipse Christus – pačiu Kristumi, turime būti Jame. Nepakanka turėti tik bendrą supratimą apie Jėzaus gyvenimo dvasią. Reikia gilintis į Jo gyvenimo detales ir per jas suprasti Jo požiūrį. Ypač turime kontempliuoti Jo gyvenimo žingsnius, iš jų semtis jėgų gyventi, šviesos, ramybės ir taikos.

Jeigu ką nors tikrai mylime, norime apie jo gyvenimą ir charakterį sužinoti viską, tarsi susitapatinti su mylimuoju. Štai kodėl turime dažnai apmąstyti Jėzaus gyvenimą nuo gimimo tvartelyje iki pat mirties ir prisikėlimo. Kunigystės pradžioje dažnai dalindavau žmonėms Evangeliją ir knygas apie Jėzaus gyvenimą. Jo gyvenimą reikia labai gerai išmokti, laikyti jį galvoje ir širdyje, kad bet kada, be jokios knygos, galėtume užmerkę akis kontempliuoti jį, matydami viską lyg kine. Ir atsidūrę įvairiausiose gyvenimo situacijose lengvai prisiminsime mūsų Viešpaties žodžius ir veiksmus.

Tik šitaip pajėgsime įsismelkti į Jo gyvenimą. Tai ne vien galvojimas apie Jėzų, prisimenant kai kurias Jo gyvenimo scenas. Turime būti visiškai panirę į Jo gyvenimą ir tapę jo dalimi. Turime sekti Jį taip ištikimai, kaip tai darė Marija, Jo Motina, taip ištikimai, kaip tai darė pirmieji dvylika apaštalų, šventosios moterys ir minios, susitelkusios aplink Jį. Jeigu tai darysime nedvejodami, Kristaus žodžiai įsismelks giliau į mūsų sielas ir iš tiesų perkeis mus. Nes „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“¹⁹.

Jeigu norime kitus žmones atvesti prie mūsų Viešpaties, pirmiausia turime atsiversti Evangeliją ir kontempliuoti Kristaus meilę. Labiausiai galėtume susitelkti į Jo kančios pilnatvę, nes Jis pats pasakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“²⁰ Bet taip pat galime giliai apmąstyti ir visą likusį Jo gyvenimą, Jo santykius su sutiktais žmonėmis.

Kad paskelbtų kitiems žmonėms savo išgelbėjimo žinią ir parodytų jiems Dievo meilę, Kristus, būdamas tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, veikė kaip žmogus ir kaip Dievas. Dievas nusileidžia iki žmogaus lygmens. Dievas visiškai prisiėmė žmogaus prigimtį, bet atmetė nuodėmę.

Esu labai laimingas suvokdamas, kad Kristus norėjo būti tikru žmogumi, su tokiu pat kūnu, kaip ir mūsų. Mane labai jaudina ta mintis, jog Dievas myli žmogaus širdimi. Kaip nuostabu!

Bendrauti su Švenčiausiąja Mergele Marija

Bendrauti su Dievo Motina, esančia ir mūsų Motina, norisi labai spontaniškai ir natūraliai. Kreipiamės į Ją kaip į gyvą asmenį, nes mirtis Jos nenugalėjo: Ji kūnu ir siela yra pas Dievą Tėvą, pas savo Sūnų, pas Šventąją Dvasią.

Jeigu norime suprasti Marijos vaidmenį krikščioniškame gyvenime, jeigu norime jaustis arti Jos, su sūnišku švelnumu ieškoti Jos mielos artumos, nereikia per daug giliai protauti, nes niekada nepajėgsime perprasti Jos dieviškosios motinystės paslapties gelmės.

Katalikų tikėjimo požiūriu, Marija yra ypatingas Dievo meilės ženklas. Dievas jau dabar mus vadina savo draugais; Jo malonė veikia mumyse – išgelbėdama mus iš nuodėmių – ir, nepaisant to, kad tebesame apgailėtinas purvas, suteikia mums jėgų atspindėti Kristaus veidą. Nesame kokie nors sudužusio laivo keleiviai, kuriuos Dievas pažadėjo išgelbėti – Jo dieviškasis gelbėjimo veiksmas jau vyksta mumyse. Santykiuose su Dievu nesame aklieji, besiilgintys šviesos ir sielvartingai raudantys tamsoje, bet esame vaikai, žinantys, kad Tėvas mus tikrai myli.

Marija byloja apie šią šilumą, pasitikėjimą ir saugumą. Štai kodėl Jos vardas suvirpina pačias širdies gelmes. Ryšys su savo motina gali padėti bendrauti su Marija, Švelniojo Vardo Karaliene. Turime mylėti Dievą taip pat nuoširdžiai, kaip mylime savo tėvus, savo brolius ir seseris, kitus šeimos narius, savo drauges bei draugus. Neturime kitos širdies. Ir šita pačia širdimi privalome mylėti Mariją.

O kaipgi sūnus ar dukra bendrauja su savo motina? Žinoma, įvairiausiais būdais, bet visada meiliai ir su pasitikėjimu. Skirtingą meilės raišką nulemia pats gyvenimas. Meilė motinai visada reiškiama per nuoširdžius šeimos gyvenimo papročius, smulkias kasdienines detales, kurios būtinos, kad vaikas galėtų parodyti savo švelnumą motinai, ir kurių motina kartais pasigenda. Tai labai paprasti dalykai: bučinys ar švelnus apkabinimas kur nors išvykstant arba grįžtant namo, simbolinė dovanėlė, keletas šiltų žodžių.

Šitaip sūniško pamaldumo išraiškos sukonkretina mūsų bendravimą su dangiškąja Motina. Daugelis krikščionių yra įpratę nešioti škaplierių arba tiesiog žvilgsniu ar mintimi (žodžiai čia ir nebūtini) pasveikinti Jos paveikslus, kabančius visuose krikščioniškuose namuose ir daugelyje viešų vietų. Kai kurie pamaldžiai kalba nuostabią Šventojo Rožinio maldą, padedančią išgyventi pagrindinius Viešpaties gyvenimo įvykius. Jie nepavargsta kartoti tų pačių žodžių, nes mylintys žmonės nesibodi kartotis. Kai kurie krikščionys Marijai skiria vieną savaitės dieną – šeštadienį, kaip šiandien, kai susirinkom – ir specialiai Jai paaukoja kokią nors mažytę smulkmeną ar giliau apmąsto Jos dievišką motinystę.

Yra daugybė kitų pamaldumo Marijai formų, kurių nėra jokio reikalo čia minėti. Kiekvienam krikščioniui nebūtina išgyventi jas visas. Augti antgamtiškai nereiškia tik kaupti vienokias ar kitokias pamaldumo praktikas. Tačiau nepraktikuojant nė vienos iš jų, taigi kaip nors regimai neišreiškiant savo meilės Marijai, neįmanoma patirti tikėjimo pilnatvės.

Tie, kurie mano, kad pamaldumo išraiškos mūsų Karalienei jau yra praeities dalykas, rodos, pamiršo jų gilią krikščioniškąją prasmę. Jie, regis, pamiršo šaltinį: tikėjimą gelbėjančia Dievo Tėvo valia; meilę Dievui Sūnui, kuris iš tikro tapo žmogumi ir gimė iš moters; pasitikėjimą Dievu Šventąja Dvasia, kuri pašventina mus savo malone. Juk pats Dievas mums atsiuntė Mariją ir neturime teisės Jos atmesti. Atvirkščiai – turime eiti pas Ją, sūniškai mylėdami ir džiaugdamiesi.

Kristaus meilę nešti kitiems

Tačiau žiūrėkite – Dievas juk nesako, jog mainais už jūsų širdį duos gryną dvasinę prigimtį. Ne, Jis duoda mums žmogišką širdį, tokią kaip Kristaus. Aš neturiu vienos širdies, skirtos mylėti Dievą, ir kitos širdies, skirtos mylėti žmones. Myliu Kristų ir Tėvą, ir Šventąją Dvasią, ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją ta pačia širdimi, kuria mylėjau savo tėvus ir myliu savo draugus. Niekada nepailsiu tai kartoti. Turime būti labai žmogiški, nes antraip negalėsime būti dieviški.

Žmogiška meilė, patiriama žemėje – jeigu ji yra tikra – padeda mums pajusti dieviškos meilės skonį. Šitaip pradedame skonėtis meile, kuria džiaugsimės Dieve ir kuri viešpataus danguje, kai Viešpats bus „viskas visame kame“²⁹. Jeigu pradėsime geriau suprasti ir jausti Dievo meilę, būsime paskatinti tapti vis gailestingesni, dosnesni, labiau atsidavę.

Turime duoti tai, ką gauname, turime mokyti to, ko išmokstame patys. Labai paprastai, be jokio pasipūtimo turime padėti kitiems suprasti Kristaus meilę. Dirbdami savo darbą, atlikdami savo profesines pareigas visuomenėje, kiekvienas iš mūsų gali ir turi savo veiklą paversti tikra tarnyste. Gerai pabaigtas darbas, skatinantis pažangą ir paisantis technologinių ir kultūrinių laimėjimų, atlieka labai svarbią funkciją ir yra naudingas visai žmonijai, jeigu yra skatinamas kilnių motyvų, o ne egoizmo, jeigu yra nukreiptas visų žmonių, o ne vien savo individualiai gerovei kurti, jeigu jis yra pripildytas krikščioniškos gyvenimo prasmės.

Per savo darbą, per visus žmogiškus santykius, turėtumėte parodyti Kristaus meilę, konkrečiai reiškiamą draugyste, supratimu, žmogišku švelnumu ir taika. Kaip Kristus „vaikščiojo, darydamas gera“³⁰ po visą Palestiną, taip ir jūs turite būti didžiulės ramybės sėjėjai visuose žmogiškuose šeimos, pilietinės visuomenės, profesinių darbo santykių, kultūrinių ir laisvalaikio užsiėmimų keliuose. Tai bus geriausias įrodymas, kad Dievo karalystė pasiekė jūsų širdį. Kaip rašė šventasis Jonas: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius.“³¹

Tačiau niekas negali patirti šios meilės, jeigu jos neišmoksta Jėzaus Širdies mokykloje. Tik stebėdami ir kontempliuodami Jėzaus Širdį, išvaduosime ir savo širdį iš neapykantos bei abejingumo. Tik šitaip sužinosime, kaip krikščioniškai atsiliepti į kitų skausmus ir kančias.

Prisiminkite šventojo Luko vaizduojamą sceną, kai Jėzus artinosi prie Najino miesto³². Jėzus matė tų atsitiktinai sutiktų žmonių neviltį. Jis galėjo praeiti pro šalį arba palaukti, kol bus jų pašauktas, paprašytas. Tačiau Jis nei praėjo pro šalį, nei laukė. Jis pats ėmėsi iniciatyvos, nes buvo sujaudintas sielvarto našlės, ką tik praradusios jai visų brangiausią turtą – savo vienintelį sūnų.

Evangelistas sako, kad Jėzus susijaudino. Galbūt Jis net išoriškai tai parodė, kaip susigraudino prie mirusio Lozoriaus. Jėzus Kristus nėra nejautrus kančiai. Jis kenčia, matydamas nuo tėvų atskirtus vaikus. Jis nugali mirtį, kad sugrąžintų gyvenimą ir vėl sujungtų vienas kitą mylinčius žmones. Tačiau drauge Jis reikalauja, jog pripažintume dieviškos Meilės, kuri vienintelė gali įkvėpti tikram krikščioniškam gyvenimui, pranašumą.

Kristus žino, kad Jį supančiai miniai stebuklas padarys didelį įspūdį, ir žmonės ims vienas kitam pasakoti apie šį įvykį visame krašte. Tačiau Jis nedaro stebuklo dirbtinai, vien siekdamas puikaus efekto. Jį tiesiog sukrėtė moteriškės kančia ir Jis negalėjo susilaikyti jos nenuraminęs. Taigi Jis priėjo prie jos ir pasakė: „Neverk!“³³ Tai tas pats lyg sakytų: „Man nesinori, kad tu verktum; Aš atėjau į žemę nešti džiaugsmo ir ramybės.“ O paskui įvyksta stebuklas, pasireiškia Kristaus dieviška galia. Tačiau pirma buvo sielos virpesys – akivaizdus Kristaus–Žmogaus Širdies švelnumo ženklas.