Punktų sąrašas

Pažinti Jėzaus Kristaus Širdį

Privalau tarti keletą žodžių, dėl ko man skaudu ir dėl ko kyla ryžtas veikti. Tai žmonės, kurie dar nepažįsta Kristaus, dar neturi nė menkiausios nuojautos apie laimę, laukiančią mūsų danguje. Jie vaikšto po pasaulį tarsi neregiai, siekdami sau tariamo džiaugsmo, ar pasiklysta keliuose, kurie juos tolina nuo tikrosios laimės. Gerai suprantame apaštalo Pauliaus jausmą, apėmusį jį tą naktį Troados mieste, kai sapne „jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: ‚Ateik į Makedoniją ir padėk mums!‘ Po šio regėjimo mes (tai buvo Paulius ir Timotiejus) nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją, įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Evangelijos.“⁹

Ar jūs taip pat jaučiate, kad Dievas mus šaukia ir per visus įvykius bei aplinkybes ragina skelbti Gerąją Jėzaus Naujieną? Bet kartais mes, krikščionys, nebranginame savo pašaukimo, gaištame laiką ginčams, pasiduodame paviršutiniškumui ir pavydui. Arba, kas dar blogiau, neteisingai piktinamės, jog kiti krikščionys kitaip nei mes supranta kai kuriuos tikėjimo aspektus ar įgyvendina skirtingas pamaldumo praktikas. Užuot patys stengęsi tinkamai praktikuoti tikėjimą, tokie žmonės ima visa kritikuoti bei griauti. Krikščionių gyvenime randame ne vieną trūkumą. Bet tai, kas svarbiausia, nesame mes ir mūsų trūkumai, nes vienintelė vertybė yra Jis, Jėzus. Todėl turime kalbėti apie Kristų, o ne apie save pačius.

Šios ką tik išsakytos mintys kilo atsiliepiant į nepagrįstus pastebėjimus, jog dabar radosi atsidavimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai krizė. Jokios krizės nėra ir negali būti, nes tikrasis atsidavimas buvo ir tebėra gyva, žmogiškosios bei antgamtinės prasmės pilna nuostata. Šitokio atsidavimo vaisiai buvo ir tebėra atsivertimas, pasiaukojimas, Dievo valios vykdymas bei tikras meilės išganymo slėpinio supratimas.

Visai kas kita yra bevertės jausmingumo išraiškos, stokojančios doktrininio gylio ir tereiškiančios paviršutinišką maldingumą. Man irgi nepatinka tos nusaldintos statulėlės ar per saldus Švenčiausiosios Jėzaus Širdies vaizdavimas, kuris negali pamaldžiai nuteikti sveikai mąstančius ir antgamtinį požiūrį turinčius krikščionis. Tačiau būtų nelogiška tokį netikusį vaizdavimą, kuris anksčiau ar vėliau savaime išnyks, paversti doktrinos ar teologijos problema.

Jeigu atsidavimo krizė yra, tai ji kyla širdyse tų žmonių, kurie dėl savo trumparegystės, egoizmo ir siauro požiūrio nesugeba suvokti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės gelmės. Nuo to laiko, kai šventoji Bažnyčia įsteigė šiandienos šventę, šventų Mišių liturgija, pasitelkdama šventojo Pauliaus skaitinį, ugdo tikrą maldingumą ir pateikia ištisą kontempliatyvaus gyvenimo programą, apimančią pažinimą ir meilę, maldą ir elgseną. Šioji programa prasideda Jėzaus Širdies garbinimu. Pats Dievas per apaštalo lūpas mus kviečia eiti šiuo keliu, „kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“¹⁰.

Dievo pilnatvė mums apsireiškia ir atsiskleidžia Kristuje, Kristaus meilėje, Kristaus Širdyje. Nes tai yra Širdis To, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“¹¹. Taigi jeigu išleisime iš akių šį didžiulį Dievo sumanymą, kuris meilės srautu pasaulyje liejasi per įsikūnijimą, atpirkimą ir Šventosios Dvasios atsiuntimą, nebesuvoksime visų Viešpaties Širdies subtilybių.

Tikrasis atsidavimas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai

Įsisąmoninkime visą prasmę, kurią išreiškia šie žodžiai: Švenčiausioji Jėzaus Širdis. Kalbėdami apie žmogaus širdį, nepaisome tik jausmų, bet pabrėžiame visą mylintį ir su kitais bendraujantį asmenį. Tam, kad suvoktume dieviškuosius dalykus, Šventasis Raštas kalba žmonėms priimtinu būdu apie širdį, kuri yra minčių, žodžių ir veiksmų sintezė bei jų šaltinis, išraiška ir galutinis pagrindas. Kitais žodžiais tariant, žmogus vertas tiek, kiek verta jo širdis.

Širdžiai priklauso džiaugsmas – „mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi“¹²; atgaila – „lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje“¹³; taip pat šlovė Dievui – „širdis man tvinsta kilniais žodžiais“¹⁴; apsisprendimas klausyti Viešpaties – „ištikima mano širdis, Dieve“¹⁵; meilės kupinas budėjimas – „aš miegojau, bet mano širdis budėjo“¹⁶; abejonės ir baimė – „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“¹⁷ Širdis ne tik jaučia, bet ir pažįsta bei supranta. Dievo įsakymas priimtas širdyje¹⁸ ir joje įrašytas išsilaiko¹⁹. Šventasis Raštas taip pat priduria: „burna kalba tai, ko pertekusi širdis.“²⁰ Viešpats priekaištavo vienam iš rašto aiškintojų: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje?“²¹ Ir apibendrindamas visas žmogui įmanomas nuodėmes Jėzus sakė: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.“²²

Kalbėdamas apie širdį, Šventasis Raštas nesieja jos su kokiu nors greit praeinančiu, linksmu ar ašaringu jausmu. Širdis čia reiškia asmenį, kuris visas – su siela ir kūnu – kreipiasi į tai, ką laiko esant gera, kaip nurodo pats Jėzus: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“²³

Taigi, kalbėdami apie Jėzaus Širdį, pabrėžiame Dievo meilės tikrumą ir Jo atsidavimą mums. Rekomenduodami pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai, patariame kreiptis į visa apimantį Jėzų, į savo maldą įtraukiant visą „aš“ – sielą, jausmus ir mintis, žodžius ir veiksmus, darbus ir džiaugsmus.

Štai ką reiškia tikras pamaldumas Jėzaus Širdžiai – tai Dievo ir savęs pažinimas. Tai yra žiūrėjimas į Jėzų ir kreipimasis į Jį, leidžiant Jam paraginti, mokyti ir vadovauti. Paviršutiniškas Jėzaus Širdies pamaldumas būdingas tik žmogui, neįstengiančiam įsigilinti į įsikūnijusio Dievo tikrovę.