Punktų sąrašas

Jis išpildė Dievo, savo Tėvo, valią

Visiškai neperdedu teigdamas, kad Jėzus tebeieško vietos pailsėti mūsų širdyse. Turime prašyti atleidimo už savo pačių aklumą ir nedėkingumą. Turime prašyti Jo malonės, kad niekuomet daugiau neužvertume Jam savo sielos vartų.

Viešpats neslepia to, jog paklusnumas visa širdimi Dievo valiai reikalauja atsižadėti ir pasiaukoti. Meilė neprašo sau teisių, ji siekia tik tarnauti. Pirmasis šiuo keliu nuėjo Kristus. Jėzau, kaip Tu paklusai? Usque ad mortem, mortem autem crucis²⁰ – iki mirties, iki kryžiaus mirties. Mums reikia išsivaduoti iš savęs. Turime sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad prarastume jį dėl Dievo ir sielų meilės. „Taigi tu norėjai ramaus gyvenimo. Bet Dievas norėjo kitaip. Egzistuoja dvi valios: tavo valia turi būti ištaisyta, kad sutaptų su Dievo valia; nenorėk iškreipti Dievo valios, kad ji prisitaikytų prie tavo valios.“²¹

Buvau labai laimingas, matydamas tiek daug sielų, rizikuojančių savo gyvenimu kaip Tu, Viešpatie, usque ad mortem – iki mirties vykdančių tai, ko jų prašė Dievas. Jie visus savo troškimus ir profesinį darbą skyrė Bažnyčios tarnybai, žmonių gerovei.

Mokykimės paklusti, mokykimės tarnauti. Nėra geresnio būdo karaliauti, kaip norėti laisvai atsiduoti ir būti naudingam kitiems. Kai jaučiame viduje tvinkstantį išdidumą, verčiantį save laikyti antžmogiais, žinokime, kad atėjo metas pasakyti „ne“. Mes turime triumfuoti tik nuolankumu. Tik šitaip susitapatinsime su Kristumi ant Kryžiaus – ne niūriai priešindamiesi, bet džiaugdamiesi. Nes džiaugsmas, kylantis iš savęs užmiršimo, yra geriausias meilės įrodymas.

Kristaus mirties kontempliavimas kviečia visiškai nuoširdžiai bei labai rimtai pažvelgti į savo kasdienę veiklą ir į mūsų išpažįstamą tikėjimą. Didžioji Savaitė negali būti lyg kokia nors „religinė pertrauka“ žmogiškų reikalų užgožtame gyvenime. Ji turi būti proga giliau suprasti Dievo meilę ir geriau sugebėti per tai, ką darome ir sakome, parodyti šią meilę kitiems.

Bet čia Viešpats iškelia sąlygas. Negalime nepaisyti Jo žodžių, perteiktų šventojo Luko: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų, ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.“¹¹ Tai sunkūs žodžiai. Tiesa, vertimas „neapykanta“ neišreiškia tiksliai to, ką turėjo omenyje Jėzus. Vis dėlto pasakyta buvo labai stipriai, nes Jis nenorėjo pasakyti tiesiog „myli mažiau“, kaip interpretuoja kai kurie žmonės, mėgindami sušvelninti šį nuosprendį. Šie stiprūs žodžiai nėra koks nors artimųjų neigimas ar negailestingumas jų atžvilgiu, nes juos sako tas pats Jėzus, kuris liepė mums mylėti kitus, kaip save pačius, ir kuris atidavė savo gyvybę už žmoniją. Šiais žodžiais paprasčiausiai sakoma, jog negalime atiduoti pusės širdies, kai atsiliepiame į Dievo meilę. Kristaus žodžius būtų galima išversti „mylėkit daugiau, mylėkit geriau“. Tai reiškia, kad negali būti savanaudiškos ar dalinės meilės, kai mylime Dievą ir kitus. Turime mylėti Dievo Meile.

Būtent apie tai kalbama. Atkreipkime dėmesį į paskutinį Jėzaus prašymą: turėtume nekęsti et animam suam – pačios savo sielos, savo gyvenimo. Štai ko prašo iš mūsų Viešpats. Jeigu esame paiki, jeigu rūpinamės tik savo pačių gerove, jeigu stengiamės priversti kitus žmones, net visą pasaulį suktis aplink savo mažytį „aš“, neturime teisės vadintis krikščionimis arba manyti esą Kristaus mokiniai. Turime atiduoti save iš tikrųjų, ne vien žodžiais, bet darbais ir tiesa¹². Dievo meilė mus kviečia prisiimti kryžių ir pajusti ant savo pečių visos žmonijos svorį. Tai verčia mus vykdyti aiškius mylinčio Tėvo valios planus bet kuriomis aplinkybėmis, atitinkančiomis kiekvieno padėtį ir darbą. Po ką tik cituotos ištraukos Jėzus sako: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.“¹³

Priimkime Dievo valią ir be svyravimų tvirtai pasiryžkime visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tikėjimo mokymą ir jo reikalavimus. Neabejokime, kad tikrai prireiks kovos ir kančios, bet jeigu iš tikrųjų laikysimės tikėjimo, niekada nesijausime praradę Dievo palankumo. Būsime laimingi, net apsupti liūdesio ar apkalbų, o toji laimė skatins mus mylėti kitus, padėti jiems būti antgamtinio džiaugsmo dalininkais.

Nuodėmės patyrimas neturėtų mūsų priversti abejoti savo misija. Tiesa, mūsų nuodėmės gali labai apsunkinti Kristaus pažinimą. Todėl turime stotis prieš savo pačių ydas ir stengtis apsivalyti. Tačiau taip elgdamiesi turime prisiminti, kad Dievas nepažadėjo visiškos pergalės prieš blogį šiame gyvenime – Jis prašo mus kovoti. Sufficit tibi gratia mea³⁴ – gana tau mano malonės, – pasakė Jis šventajam Pauliui, norėjusiam būti išvaduotam nuo jį žeminančio „dieglio kūne“.

Dievo galia reiškiasi mūsų silpnybėse ir ragina mus kovoti, grumtis su savo trūkumais, nors žinome, jog niekados nepasieksime galutinės pergalės šios žemės klajonėse. Krikščioniškasis gyvenimas – tai nuolatinė pradžia, kasdienis atsinaujinimas.

Kristus panardina mus į Prisikėlimą, Jis prisikelia mumyse, jeigu tampame Jo Kryžiaus ir Mirties dalininkais. Turime mylėti kryžių, pasiaukojimą ir apsimarinimą. Krikščioniškasis optimizmas nėra vien saldus optimizmas, jis taip pat nėra žmogiškas įsitikinimas, jog anksčiau ar vėliau „viskas bus gerai“. Ne, jis kyla iš gilaus laisvės įsisąmoninimo ir pasitikėjimo Dievo malone. Tai optimizmas, kylantis iš pastangų atsiliepti į Dievo kvietimą.

Nepaisant mūsų menkystės, bet, priešingai, tam tikru būdu būtent per ją, per mūsų žmogiškąjį – kūno ir kraujo – gyvenimą atsiskleidžia Kristus. Jis pasirodo per mūsų pastangas būti geresniais žmonėmis, mylėti tyra meile, nugalėti savanaudiškumą, visiškai atsiduoti kitiems, savo egzistenciją paversti nuolatine tarnyste.

Trečioje vietoje svarbu vienybė su Kryžiumi, nes Kristaus gyvenime kelias į Prisikėlimą ir Sekmines ėjo per Kalvariją. Tokios sekos turi laikytis kiekvienas krikščionis. Kaip sako šventasis Paulius, „Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pagerbti“³⁴. Šventoji Dvasia ateina pas mus kaip kryžiaus vaisius, kaip mūsų visiško atsidavimo Dievui padarinys, kaip vien Jo garbės siekimas, visiškai išsižadant savęs.

Tik tada, kai malonei ištikimas žmogus, dėl Dievo meilės atsisakęs savęs, realiai išsivadavęs iš bet kokio savanaudiškumo ir netikro žmogiško saugumo, apsisprendžia kryžių paversti savo sielos centru, tik tada, kai žmogus iš tikro gyvena tikėjimu, jis gauna didžiosios liepsnos pilnatvę, didžią šviesą, didžią Šventosios Dvasios paguodą.

Būtent tuomet siela pradeda jausti Kristaus iškovotą laisvę ir ramybę³⁵, pasiekiančią mus per Šventosios Dvasios malonę. „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“³⁶ „O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė.“³⁷

Vienintelis kelias – asmeninis šventumas

Jei siekiame niekada neprarasti apaštalavimo veržlumo, vaisingo troškimo tarnauti visiems žmonėms, reikia išgyventi tikėjimo, vilties ir meilės pilnatvę. Trumpai tariant – tai šventumo siekis. Nerandu kitų žodžių, kaip tik šie – asmeninis šventumas.

Šiandien, vienydamiesi su visa Bažnyčia, švenčiame Marijos – Dievo Motinos, Dukters ir Nuotakos šlovę. Kaip džiūgavome per Velykas, kai Kristus trečią dieną prisikėlė iš mirties, taip ir dabar džiūgaujame, nes Marija, lydėjusi Jėzų nuo gimimo Betliejuje iki Kryžiaus, yra šalia Jo, dvasia ir kūnu per amžių amžius besigėrinti Jo garbe. Toks yra slaptingasis Dievo planas: mūsų Motina, visapusiškai dalyvaudama išgelbėjimo plane, turėjo kartu su savo Sūnumi nueiti visą išganymo kelią: patirti neturtą Betliejuje, paslėptą kasdienį triūsą Nazarete, dieviškąjį apsireiškimą Galilėjos Kanoje, išbandymą Kančia bei dieviškąją Kryžiaus auką ir amžinąją palaimą Rojuje.

Visa tai tiesiogiai susiję ir su mumis, nes šis antgamtinis kelias turi tapti ir mūsų keliu. Marija parodo, kad juo galima eiti ir kad jis yra vienintelis teisingas kelias. Šiame sekimo Kristumi kelyje pirma mūsų žengia Marija, o dangiškasis mūsų Motinos išaukštinimas teikia ir mums tvirtą viltį išsigelbėti. Todėl Ją vadiname spes nostra ir causa nostrae laetitiae – mūsų viltimi ir mūsų linksmybės priežastimi.

Niekada neturime liautis pasitikėję, kad pasieksime šventumą. Turime su pasitikėjimu priimti Dievo kvietimus ir būti atkaklūs iki galo. Dievas, pradėjęs mumyse pašventinimo darbą, jį ir pabaigs²³. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“²⁴

Šioje šventėje viskas džiugina. Tvirta viltis pasiekti asmeninį šventumą yra Dievo dovana. Visgi žmogus negali būti pasyvus. Prisiminkite Kristaus žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša (kasdien) savo kryžių ir teseka manimi.“²⁵ Matote? Nešti kryžių kasdien… Nulla dies sine cruce! – nei dienos be kryžiaus! Nė dienos negalime nenešti Jo naštos ir nepriimti Jo jungo. Taigi nesiliausiu jums kartojęs, kad Prisikėlimo džiaugsmas – tai Kryžiaus skausmo pasekmė.

Bet nebijokite, nes pats Viešpats pasakė mums: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“²⁶ Šventasis Jonas Auksaburnis komentuoja: „Ateikite, ne tam, kad duotumėte ataskaitą, bet tam, kad išsivaduotumėte iš savo nuodėmių. Ateikite, nes man reikia ne garbės, kurios ir taip man negalite suteikti, man reikalingas jūsų išgelbėjimas. <...> Neišsigąskite išgirdę kalbant apie jungą, nes jis yra švelnus; nebijokite, kai kalbu apie naštą, nes ji yra lengva.“²⁷

Kiekvieną dieną mūsų asmeninio šventėjimo kelio neaplenkia kryžius. Bet tas kelias nėra beviltiškas, nes padeda pats Kristus. O šalia Jo nėra vietos liūdesiui. Man patinka kartoti: in laetitia, nulla dies sine cruce! Su džiaugsmu nė dienos be kryžiaus!