Punktų sąrašas

Kristaus gundymai

Gavėnia primena tas keturiasdešimt dienų, kurias Jėzus praleido dykumoje rengdamasis skelbti savo mokymą. Šio mokymo kulminacija yra Kryžius ir Velykų triumfas. Keturiasdešimt maldos ir atgailos dienų. Jų pabaigoje iškyla Kristaus gundymo scena, kurią šiandien apmąstyti siūlo Mišių Evangelija²¹. Ši scena yra kupina paslapties, kurios žmogus negali tikėtis atskleisti: Dievas leidžiasi gundomas, Jis leidžia veikti piktajam. Prašykime Viešpaties padėti suprasti, ko esame mokomi. Jėzus Kristus gundomas. Tradiciškai į Kristaus išmėginimus žvelgiama taip: mūsų Viešpats atėjo visur ir visada būti pavyzdžiu, norėjo taip pat patirti gundymus. Taip ir yra, nes Kristus yra tobulas žmogus, viskuo, išskyrus nuodėmę, panašus į mus²². Po keturiasdešimties dienų pasninko, galbūt be jokio kito valgio, išskyrus žoles ir šaknis, su truputėliu vandens Jis jaučiasi alkanas. Jis iš tiesų buvo alkanas, kaip būtų buvęs bet kuris kitas iš mūsų. Ir kai velnias pasiūlo akmenis paversti duona, Jis ne tik atsisako maisto, kurio reikalauja kūnas, bet taip pat atmeta ir dar didesnį gundymą: pasinaudoti dieviškąja galia, kad – jeigu galima taip pasakyti – susitvarkytų savo asmeninius reikalus.

Jūs tikriausiai jau pastebėjote, kad visose Evangelijose Jėzus nedaro stebuklų tik dėl savęs. Jis paverčia vandenį vynu vestuvių svečiams Kanoje²³; Jis padaugina duoną ir žuvį, kad pamaitintų išalkusią minią²⁴. Tačiau metai po metų Jis pelnosi duoną savo darbu. O vėliau, keliaudamas po Izraelio žemę, Jis pragyvena iš savo sekėjų paramos²⁵.

Šventasis Jonas pasakoja, kaip po ilgos kelionės Jėzus, atvykęs prie Sicharo šulinio, pasiuntė mokinius į miestą nupirkti maisto. Pamatęs ateinančią samarietę, Jis paprašė vandens, nes pats neturėjo kuo pasisemti²⁶. Jo kūnas išsekęs kelionėje, Jis yra išvargęs. Kitais kartais norėdamas atgauti jėgas Jėzus pamiegodavo²⁷. Koks mūsų Viešpaties kilnumas taip nusižeminti ir visiškai prisiimti žmogiškąją būklę! Jis nesinaudoja dieviškąja galia, kad išvengtų sunkumų ar būtinybės stengtis. Jis moko mus būti tvirtus, mylėti darbą, kilniai vertinti žmogiškąjį ir dieviškąjį atsidavimą, jo pasekmių svarbą.

Per antrąjį gundymą, kai velnias įkalbinėja šokti nuo šventyklos stogo viršūnės, Kristus vėl atmeta pasiūlymą pasinaudoti dieviškąja galia. Kristus neieško tuščios garbės, nerengia pigaus spektaklio ir vengia žmogiškosios komedijos Dievo sąskaita, kad pademonstruotų savo šaunumą. Jėzus Kristus tenori išpildyti savo Tėvo valią, neužbėgdamas už akių Dievo planams, nesistengdamas priartinti stebuklų laiko. Jis paprasčiausiai eina žmogui sunkiu taku, virstančiu mieluoju kryžiaus keliu.

Labai panašiai atsitinka per trečiąjį gundymą: Jam siūlomos karalystės, galia ir garbė. Velnio užmojai siekia pasinaudoti žmogiškomis ambicijomis: jis žada lengvą gyvenimą tam, kuris parpuls prieš jį, parpuls prieš stabus, nors aišku, kad garbinti dera tik Dievą. Mūsų Viešpats grąžina iškreiptos tiesos apie garbinimą prasmę, sakydamas, jog vienintelis tikrai garbinamas tegali būti Dievas. Jėzus patvirtina savo valią tarnauti Dievui: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“²⁸

Jėzus velniui, tamsybių kunigaikščiui, sako „ne“. Ir iškart viskas nušvinta. „Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo.“³² Jėzus atlaikė išbandymą ir tai buvo rimtas išbandymas. Šventasis Ambraziejus komentuoja: „Jis nesielgė kaip Dievas, naudodamas savo galią. Jeigu Jis taip būtų padaręs, kokia gi nauda iš šio pavyzdžio? Jokios. Kaip žmogus Jis naudojasi tik tomis pačiomis priemonėmis, kaip ir mes.“³³ Velnias su iškreipta intencija citavo Senąjį Testamentą: „Dievas pasiųs savo angelus, kad apgintų teisųjį, kad ir kur šis būtų.“³⁴ Tačiau Jėzus atsisako mėginti savo Tėvą, Jis remiasi tikrąja šios Biblijos ištraukos prasme. Ir kaip atlygį už Jo ištikimybę, atėjus laikui, Dievas Tėvas siunčia Jam tarnauti pasiuntinius.

Verta apmąstyti šį šėtono mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui taikomą poveikio būdą: jis remiasi šventųjų knygų tekstais, šventvagiškai painiodamas ir iškraipydamas jų prasmę. Jėzus nesileidžia apgaunamas: Žodis, tapęs kūnu, gerai perpranta dieviškąjį Žodį, parašytą žmonėms išgelbėti, o ne juos sutrikdyti. Todėl kiekvienas, susivienijęs su Jėzumi Kristumi per meilę, niekuomet nebus apgautas tų, kurie prisidengia Šventuoju Raštu. Krikščionys žinos, kad velniui būdinga trikdyti jų sąžinę, apgaudinėti remiantis tais pačiais amžinosios Išminties žodžiais ir siekiant šviesą paversti tamsybėmis.

Pažvelgę giliau į šį angelų prisiartinimą prie Jėzaus, geriau suprasime jų angelišką misiją visiems žmonėms. Krikščioniškoji tradicija vaizduoja Angelus Sargus kaip didžius draugus, Dievo pasiųstus kiekvienam žmogui, kad lydėtų juos kelyje. Ir todėl Dievas kviečia su jais draugauti, kreiptis į juos pagalbos.

Siūlydama apmąstyti šiuos Kristaus gyvenimo epizodus, Bažnyčia mums primena, kad per Gavėnią, išpažįstant savo nuodėmes, savo nuosmukį ir poreikį apsivalyti, atsiranda daug motyvų džiaugtis. Gavėnia yra laikas tiek stiprybei, tiek džiaugsmui: turime prisipildyti narsos, nes Dievo malonės mums niekada nepristigs. Dievas bus šalia mūsų ir pasiųs savo angelus kaip kelionės palydovus, išmintingus patarėjus, mūsų bendradarbius visur, kur tik ko nors imsimės. In manibus portabunt te, ne forte offendas ad lapidem pedem tuum³⁵ – tęsiama psalmė: angelai nešios tave ant rankų, kad kartais kojos į akmenį neužsigautum.

Reikia mokėti bendrauti su angelais. Kreipkis į juos dabar, pasakyk savo Angelui Sargui, kad šie dvasiniai Gavėnios vandenys ne tik paviršutiniškai suvilgys tavo sielą, bet giliai įsiskverbs į ją, nes tavo širdis atgailauja. Paprašyk angelų, kad nuneštų Viešpačiui šį gerą pasiryžimą, su Dievo malone išaugantį iš mūsų menkystės, kaip mėšlyne kartais išauga lelija. Sancti Angeli, Custodes nostri: defendite nos in proelio; ut non pereamus in tremendo iudicio.³⁶ Šventieji Angelai Sargai, ginkite mus kovoje, kad nežūtume per baisiausiąjį teismą.