Punktų sąrašas

Šventosios kunigystės sakramentu Dievas mūsų Tėvas kai kuriems ištikimiesiems suteikė galimybę nauju ir iš esmės neapibūdinamu Šventosios Dvasios patepimu įgyti neišdildomą sielos žymę, šitaip padarydamas juos panašius į Kunigą Kristų, kad jie galėtų veikti paties Jėzaus Kristaus, kaip savo Mistinio Kūno Galvos, vardu¹⁵. Šita tarnaujamoji arba hierarchinė kunigystė skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės ne tiek laipsniu, kiek savo esme¹⁶. Pašventinti dvasininkai, pažymėti šia tarnaujamąja kunigyste, gali konsekruoti Kristaus Kūną ir Kraują, atnašauti Dievui Šventąją Auką, Atgailos sakramentu atleisti nuodėmes ir atlikti ganytojų misiją, mokydami tautas in iis quae sunt ad Deum¹⁷ – visko, kas susiję su Dievu, ir nieko daugiau.

Dėl to kunigas turi būti tik Dievo žmogus, atmetantis bet kokį troškimą būti pabrėžtinai svarbiu asmeniu tose srityse, kuriose kunigas nėra labai reikalingas. Kunigas nėra nei psichologas, nei sociologas, nei antropologas. Jis yra kitas Kristus, pats Kristus, kuris turi rūpintis savo brolių ir seserų sielomis. Būtų liūdna, jeigu kunigas manytųsi esąs dogmatinės ar moralinės teologijos ekspertas, bet remtųsi žiniomis žemiškųjų mokslų, kuriuos, jei jis tikrai yra atsidavęs ganytojo darbui, turėtų išmanyti tik mėgėjiškai. Antraip šitai rodytų lyg ir dvigubą – ir žmogiškų, ir teologinių mokslų – neišmanymą, net jei išmintingas jo tonas ir sugebėtų apgauti keletą naivių klausytojų ar skaitytojų.

Ne paslaptis, kad šiandien kai kurie dvasininkai, rodos, norėtų įkurti naują Bažnyčią. Šitaip elgdamiesi jie išduotų Kristų, nes kertinį dvasinį tikslą išgelbėti kiekvieną sielą pakeistų laikinais tikslais. Jeigu jie neatsispirtų šiai pagundai, tai nebevykdytų savo šventos misijos ir prarastų žmonių pasitikėjimą bei pagarbą. Be to, šitai nuniokotų Bažnyčią iš vidaus. Dar daugiau, neleistinai kišdamiesi į politinę krikščionių ir kitų žmonių laisvę, jie tik sėtų sumaištį visuomenėje ir darytųsi pavojingi. Kunigystė yra antgamtinio tarnavimo savo tikėjimo broliams sakramentas, o kai kurie, regis, mėgina paversti ją žemišku naujo despotizmo įrankiu.

Iškalbingas asmenų ir daiktų vertės matas yra Jėzus ant kryžiaus, kurio širdis sužeista iš meilės žmogui. Žodžiai čia nebereikalingi. Žmonės, jų laimė ir gyvenimas yra tokie svarbūs, kad pats Dievo Sūnus atiduoda save, norėdamas juos atpirkti, nuskaistinti ir pakylėti. „Kas gi nemylėtų taip sužeistos Širdies?“ – klausė viena kontempliatyvi siela. „Kas gi už meilę neatsilygintų meile? Kas gi neapglėbtų tokios tyros Širdies? Mes, sutverti iš kūno, už meilę atsilyginsime meile. Mes apkabinsime savo sužeistąjį, kuriam rankas ir kojas bedieviai pervėrė vinimis, sužeidė šoną ir Širdį. Melskimės, kad mūsų širdys susivienytų su Jo meile ir net pajustume ieties dūrį, nes mūsų širdis dar tebėra kieta ir surambėjusi“²⁴.

Tokias mintis, jausmus ir žodžius visais laikais Jėzui skyrė Jį mylinčios sielos. Jeigu norime suprasti šį kalbėjimą, jeigu iš tiesų norime pažinti žmogaus širdį, Kristaus Širdį bei Dievo meilę, reikia ir tikėjimo, ir nuolankumo. Būtent tokius visiems žinomus, tikėjimo ir nuolankumo kupinus žodžius mums paliko šventasis Augustinas: „Tu sutvėrei mus sau, o Viešpatie, ir mūsų širdys neturės ramybės, kol neras atilsio Tavyje.“²⁵

Kai žmogus nėra nuolankus, jis stengiasi padaryti Dievą priklausomą nuo savęs, bet ne dieviškuoju, Kristaus atvertu būdu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas.“²⁶ Išdidus žmogus stengiasi įsprausti Dievo didybę į žmogiškus rėmus. Tuomet aklas, šaltas protavimas, atsiskyręs nuo tikėjimo daigą auginančio proto ar netgi nuo teisingai orientuotos, sugebančios džiaugtis ir mylėti išminties, ima stengtis racionaliai viską suvesti į savo siaurą žmogišką patirtį. Šitaip sumenkinama antgamtinė tiesa, o žmogaus širdis apsitraukia luobu, nebeleidžiančiu pajausti Šventosios Dvasios veikimo. Mūsų ribotas intelektas būtų visiškai prapuolęs, jeigu gailestingojo Dievo galia nesulaužytų mūsų menkystės. „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį.“²⁷ Šitaip siela vėl atgaus šviesą ir ims džiaugtis Šventojo Rašto pažadais.

„Aš tikrai žinau savo užmojį jums <...>, užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai!“²⁸ – štai Dievo pažadas, duotas per Jeremiją. Liturgija pritaiko šiuos žodžius Jėzui, nes per Jį aiškiai parodoma Dievo meilė mums. Jis neatėjo smerkti ir kaltinti dėl mūsų skurdumo ir menkumo. Jis atėjo mūsų išgelbėti, mums atleisti ir dovanoti, nešti mums ramybę ir džiaugsmą. Jeigu tik suprasime, kaip stebuklingai Dievas elgiasi su savo vaikais, mūsų širdys negalės nepasikeisti. Pamatysime atsiveriant absoliučiai naują, gilią, pilną prasmės ir šviesos panoramą.