Punktų sąrašas

Šventasis Jonas rašo, jog dar vienas mūsų priešas yra akių geismas, šis giliai įsišaknijęs godumas, verčiantis mus branginti tik tai, ką galime paliesti. Tokio geismo apimtos akys yra įsistebeilijusios į žemiškus dalykus ir todėl visiškai aklos antgamtinei tikrovei. Taigi šiuos Šventojo Rašto žodžius galime suprasti ne tik kaip godulį materialiems dalykams, bet ir kaip iškreiptą žvilgsnį, skatinantį mus visa, ką matome aplink – kitus žmones, mūsų gyvenimo ir laikmečio aplinkybes – vertinti grynai žmogiškuoju požiūriu.

Tuomet sielos įžvalga atbunka. Protas skelbiasi esąs pajėgus viską suprasti be Dievo pagalbos. Tai subtili pagunda, kylanti iš intelekto galių, kurias Dievas, Mūsų Tėvas, suteikė žmogui, kad šis galėtų Jį laisvai pažinti ir mylėti. Suviliotas šios pagundos žmogaus protas iškelia save į visatos centrą ir, apimtas savimeilės „būti kaip dievai“²², atsuka nugarą Dievo meilei. Šitaip mūsų egzistencija gali besąlygiškai patekti į rankas trečiojo priešo – superbia vitae – gyvenimo puikybės. Nekalbu tik apie trumpalaikę tuštybę ar savimeilę, turiu omenyje visa apimančią puikybės būseną. Neapgaudinėkime savęs – tai didžiausia iš visų blogybių, kiekvieno mūsų neteisingo žingsnio pagrindas. Kova su puikybe turi būti nuolatinė, nes, kaip kažkas pagrįstai ir išraiškingai yra pasakęs, puikybė išnyksta tik praėjus dvidešimt keturioms valandoms po žmogaus mirties. Būtent tai yra fariziejaus puikybė, kurios Dievas negali pateisinti, nes ji skatina atsiremti į žmogaus pasitenkinimo savimi sieną. Būtent šitoks išdidumas ragina niekinti kitus žmones, valdyti ir skriausti aplinkinius. Nes „Puikybę lydi gėda“²³.

Nepamirškite, jog sutuoktiniams neįmanoma išvengti nesutarimų. Tik niekuomet nesipykite prie vaikų – jūs priversite juos kentėti. Klausydamiesi ginčų, vaikai paprastai užima kurio nors pusę ir galbūt nesąmoningai prisideda prie jūsų vienybės ardymo. O apskritai barniai, jeigu nėra per dažni, puikiausiai gali rodyti tarpusavio meilę. Net galima sakyti, kad kartais barniai reikalingi. Juk iš esmės nesutarti priežasčių lyg ir nebūna. O žmogiškų progų pyktis pasitaiko labai dažnai: gal vyro nuovargis po darbo, o gal pavargusi, duok, Dieve, kad nenuobodžiaujanti žmona, triūsianti namuose, prižiūrinti vaikus, kovojanti su savo ne visai tvirtu charakteriu. Nors tiesa, jūs, moterys, jeigu norite, galite būti žymiai stipresnės už vyrus.

Venkite puikybės. Tai didžiausias jūsų vedybinio gyvenimo priešas. Dėl smulkių barnių nė vienas nesate teisus. Ramesnis turėtų tarti vieną kitą žodį ir nepasiduoti blogai nuotaikai. Po kurio laiko likę dviese viską išsiaiškinsite ir susitaikysite.

Žmonos, pagalvokite ir apie savo grožį. Jūs neturite pamiršti išvaizdos, nes antraip jūsų vyrai ims dairytis į kitas. Jūsų pareiga yra ir visada bus tinkamai rūpintis savo patrauklumu, kaip buvo prieš vedybas. Ir tai yra teisinga, nes priklausote savo vyrui. O vyrai turi nepamiršti, jog priklauso savo žmonai. Ir kol gyvi, privalo žmonai rodyti tokius jausmus, lyg būtų ką tik įsimylėję jaunuoliai. Jeigu šitai išgirdę ironiškai nusišypsotumėte, tai būtų blogas ženklas, vadinasi, meilė jūsų šeimoje pavirto šaltu abejingumu.

Ne per seniausiai grožėjausi marmuriniu bareljefu, vaizduojančiu, kaip išminčiai pagarbina Kūdikėlį Jėzų. Centrines figūras iš kraštų supo keturi angelai, laikantys po simbolį: diademą, Žemės rutulį su kryžiumi, kalaviją ir skeptrą. Šie žinomi simboliai iliustruoja šiandien minimą įvykį. Keli išmintingi vyrai, tradiciškai vadinamieji karaliai, lankėsi Jeruzalėje ir klausinėjo: „Kur yra gimusis žydų Karalius?“¹ O paskui jie puolė Kūdikiui po kojomis.

Su virpuliu kontempliuoju Jėzų, „paguldytą ėdžiose“², kurios tinka tik gyvuliams. Viešpatie, kur tavo karaliaus valdžia, tavo diadema, tavo kalavijas ir tavo skeptras? Jie priklauso Jam, bet Jis jų atsisako. Nors suvystytas, Jis jau karaliauja. Jis – beginklis Karalius, kuris pasirodo mums kaip bejėgis mažas kūdikėlis. Ir kaipgi neprisiminti apaštalo žodžių: Jis „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“³?

Viešpats tapo žmogumi, kad atskleistų mums Tėvo valią. Ir štai Jis, jau gulėdamas ėdžiose, mus moko. Jėzus Kristus kviečia į šventumą, kad kartu su Juo užbaigtume žmonijos atpirkimą. Apmąstykime šią pirmą Jo pamoką. Turime kartu su Jėzumi atpirkti žmones, siekdami pergalės ne prieš savo artimą, bet prieš save. Kaip Kristus, mes taip pat turime apiplėšti save, laikyti save kitų tarnu ir taip vesti kitus prie Dievo.

Kurgi yra Karalius? Gal visų pirma Jėzus nori karaliauti žmonių širdyse, o pirmiausia tavo širdyje? Štai kodėl Jis tapo Vaikeliu. Argi gali kas nors nemylėti mažo kūdikėlio? Kur tuomet yra Karalius? Kur yra Kristus, kurio pavidalą Šventoji Dvasia nori suteikti mūsų sieloms? Jis negali būti nuo Dievo mus skiriančioje puikybėje arba nuo kitų mus atribojančiame meilės stygiuje. Ten Kristaus negali būti. Ten žmogus lieka vienas.

Šią Trijų karalių dieną, kai klaupiatės prie Kūdikėlio Jėzaus kojų ir matote Jį – Karalių be išorinių karališkumo ženklų, galite tarti: Viešpatie, pašalink mano puikybę, sutriuškink mano savimeilę, mano troškimą būti reikšmingam ir užgožti kitus. Padaryk, kad norėčiau susitapatinti su Tavimi.

Balzamas akims

Fariziejai nusideda ne todėl, kad nemato Kristuje Dievo, bet kad sąmoningai užsisklendžia ir neleidžia Jėzui, kuris yra šviesa, atverti jų akių¹⁷. Toks uždarumas tiesiogiai paveikia mūsų santykius su kitais. Fariziejus, kuris tiki esąs šviesa ir neleidžia Dievui atverti akių, į savo kaimyną žvelgs neteisingai, išdidžiai: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas.“¹⁸ Šitaip jis meldžiasi. O buvusį neregį, atkakliai tvirtinantį savo stebuklingąjį išgijimą, įžeidinėja: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?! Ir išvarė jį lauk.“¹⁹

Tarp nepažįstančiųjų Kristaus yra daugybė sąžiningų žmonių, kurie gerbia kitus ir žino, kaip nuoširdžiai, šiltai ir gražiai elgtis. Jeigu netrukdysime Kristui išgydyti mūsų aklumo, jeigu leisime Viešpačiui panaudoti purvą, kuris Jo rankose tampa veiksmingu balzamu, galėsime pažinti žemiškąją tikrovę, o dieviškąją realybę išvysime naujoje tikėjimo šviesoje. Būsime įgiję aiškų regėjimą.

Toks ir yra krikščionio pašaukimas. Esame pakviesti pilnatvei meilės, kuri yra kantri. „Meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“²⁰.

Kristaus meilė nėra tik gražūs jausmai artimiesiems, tik polinkis į filantropiją. Meilė, Dievo liejama į mūsų sielą, iš vidaus keičia protą ir valią. Ji suteikia antgamtinį pagrindą draugystei ir džiaugsmą daryti gera.

Kontempliuokite paralyžiuotojo išgydymo sceną, atpasakotą „Apaštalų darbuose“. Petras ir Jonas ėjo į šventyklą ir kelyje sutiko prie vartų sėdintį žmogų, iš prigimties buvusį luošą. Viskas primena neregio išgydymą. Tačiau dabar mokiniai nebegalvoja, jog tai susiję su luošio ar jo tėvų nuodėmėmis. Ir jie sako jam: „Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“²¹ Anksčiau jie sėjo panieką, dabar – gailestį. Pirmiau jie iš anksto teisė, o dabar stebuklingai gydo Viešpaties vardu. Kristus visuomet eina pro šalį! Jis ir toliau gyvena savo mokiniuose, krikščionyse, vaikšto pasaulio gatvėmis bei aikštėmis. Ir karštai Jo maldauju „pereiti per sielas“ tų, kurie dabar manęs klausosi.

Apmąstant dieviškojo pašaukimo didybę kyla pavojus pasidaryti pernelyg išdidžiam ir pasitikinčiam savimi. Jeigu taip atsitinka, reiškia klaidingai suprantame krikščioniškąją misiją. Tokia klaida trukdo suvokti, kad esame padaryti iš molio, jog esame tik apgailėtinos dulkės. Pamirštame, kad blogis egzistuoja ne tik mūsų aplinkoje, bet ir mumyse, giliai susisukęs lizdą mūsų širdyse, ir jis stumia mus į niekšiškumo ir egoizmo liūną. Tiktai Dievo malonė yra tvirta uola, o mes tesame smėlis, birus smėlis. Jeigu pažvelgsime į žmonijos istoriją arba į dabartinę pasaulio situaciją, bus liūdna pripažinti, kad po dvidešimties amžių tiek mažai žmonių skelbiasi esą krikščionys ir dar mažiau jų yra ištikimi savo pašaukimui. Prieš daugelį metų vienas geros širdies, bet netikintis žmogus, rodydamas į pasaulio žemėlapį, man tarė: „Pažiūrėk, kaip sužlugo Kristus. Tiek šimtmečių skelbia žmonėms savo mokymą ir štai rezultatas – krikščionių nebėra.“

Taip manančių nestinga ir šiomis dienomis. Tačiau Kristus nežlugo. Jo žodis ir Jo gyvenimas toliau turtina pasaulį. Kristaus darbas, Tėvo Jam patikėtas, toliau tęsiamas. Jo galia sklinda per istoriją, teikdama tikrąjį gyvenimą, ir „kai Jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską Jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame.“³²

Dievas nori, kad ir mes prisidėtume prie to darbo, kurį Jis atlieka pasaulyje. Jis panoro rizikuoti, suteikdamas mums laisvę. Kontempliuodamas Betliejuje gimusį Jėzų giliai susijaudinu. Juk tai bejėgis, gležnutis, negalintis pasipriešinti kūdikis. Dievas atsiduoda žmonėms, Jis prisiartina ir nusileidžia iki mūsų.

Jėzus Kristus „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“³³. Dievas gerbia mūsų laisvę ir nusileidžia iki mūsų netobulumo, iki mūsų menkumo. Jis sutinka, kad dieviškieji lobiai būtų nešiojami molio induose, Jis leidžia mums juos pažinti ir Dievas nebijo savo galios maišyti su mūsų silpnybėmis.