Punktų sąrašas

Vidinė kova

„Kęsk vargus kartu su manimi kaip geras Kristaus Jėzaus karys“⁹, – sako mums šventasis Paulius. Krikščionio gyvenimas yra kova, karas, gražus taikingas karas, visiškai kitoks negu žmogiškoji karyba, kylanti iš susiskaldymo, o neretai ir iš neapykantos. Dievo vaikų karas – tai karas su savo egoizmu. Jis pagrįstas vienybe ir meile. „Vis dėlto, gyvendami kūne mes kovojame ne kūniškai. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą.“¹⁰ Tai atkakli kova su išdidumu, su polinkiu daryti bloga ir su išpuikimu teisiant kitus.

Šį Verbų sekmadienį, kai prasideda mūsų išgelbėjimui tokia lemtinga savaitė, atidėkime į šalį paviršutiniškus dalykus ir susitelkime tik ties pagrindiniais – ties tuo, kas iš tikrųjų svarbu. Įsidėmėkite: juk tai, ko iš tiesų mums reikia siekti, – tai patekti į dangų. Jeigu to nesieksime, visa kita neteks prasmės. Norint patekti į dangų, reikia būti ištikimam Kristaus mokymui. Norint būti ištikimam, reikia atkakliai ir iš esmės stengtis nugalėti kliūtis, trukdančias pasiekti amžinąją laimę.

Žinau, kad, užsiminę apie kovą, tuoj prisimename savo silpnybes, numatome būsimus nuosmukius bei klaidas. Dievas tai supranta. Kai žygiuoji keliu, neįmanoma nesukelti dulkių. Juk esame tik kūriniai, turintys aibes trūkumų. Net pasakyčiau, jog mums visada reikės trūkumų, nes jie yra tarsi šešėlis, išryškinantis Dievo malonės šviesą ir mūsų apsisprendimą atsiliepti į Jo gerumą. Ir būtent šis kontrastas padės mums tapti žmoniškesniems, nuolankesniems, supratingesniems ir kilnesniems.

Neapsigaudinėkime: gyvenime susilauksime ne tik spindesio ir pergalių, bet ir patirsime nusivylimų bei pralaimėjimų. Taip visuomet buvo žemiškoje krikščionių kelionėje, neišskiriant nė šventųjų. Argi neprisimenate Petro, Augustino, Pranciškaus? Man niekada nepatiko šventųjų biografijos, kurios naiviai, kartu stokojant ir doktrinos supratimo, pateikia jų didvyriškus poelgius taip, tarsi malonė jiems būtų laiduota nuo pat gimimo. Ne. Tikrieji krikščioniškai didvyriško gyvenimo aprašymai primena mūsiškius: šventieji ne tik kovodavo, bet ir pralaimėdavo. O paskui atgailaudami vėl grįždavo į mūšį.

Neturėtume stebėtis palyginti dažnai patirdami pralaimėjimų. Dažniausiai arba visada pralaimime ten, kur nėra labai reikšminga, bet mums taip skaudu, lyg visa tai būtų be galo svarbu. Jeigu mylime Dievą, jeigu esame nuolankūs, ištvermingi bei atkaklūs savo kovoje, niekada pernelyg nesureikšminsim pralaimėjimų. Visų pirma dėl to, kad patirsime ir pergalių, kurios džiugins Dievo akį. Pralaimėjimai išvis neegzistuoja, jeigu veikiame su gera intencija, norėdami įvykdyti Dievo valią, visada pasikliaudami Jo malone ir suvokdami savąjį menkumą.

Visgi mūsų tyko galingas priešas, trukdantis įkūnyti Kristaus mokymą. Šis priešas yra puikybė, kuri vis didėja, jeigu po kiekvienos nesėkmės ar pralaimėjimo nesistengiame išvysti gailestingojo ir geradario Dievo piršto. Tada siela lieka šešėliuose, liūdnoje tamsoje ir mano esanti prapuolusi. Vaizduotė kuria visokiausias kliūtis, kurios neturi jokio rimto pagrindo ir tuoj pranyktų, jei į jas pažvelgtume su truputėliu nuolankumo. Veikiama puikybės ir įaudrintos vaizduotės siela kartais pati susikuria ištisas Kalvarijos kančias. Tačiau tose kančiose nėra Kristaus, nes mūsų Viešpatį visada lydi džiaugsmas ir ramybė, net tada, kai siela yra žaizdota ir apsupta tamsybių.

Yra dar vienas veidmainiškas mūsų šventumo priešas: tai galvojimas, jog vidinėje kovoje turime įveikti didžiules išorės kliūtis – lyg ugnimi alsuojančius slibinus. Tai irgi puikybės požymis. Mes pasirengę kovoti, bet norime tai daryti triukšmingai, aidint trimitams ir plevėsuojant vėliavoms.

Privalome suprasti, kad uolos didžiausias priešas yra ne kirtiklis arba koks nors kitas įrankis, kad ir koks aštrus jis bebūtų. Ne. Baisiausias priešas yra nuolatinė vandens tėkmė, kuri lašas po lašo skverbiasi gilyn, kol suardo uolos pagrindą. O didžiausias pavojus krikščioniui – tai nepaisyti nedidelių, bet labai svarbių kovų, nuolat ir pamažu paveikiančių sielą. Atsisakydama dalyvauti šiuose smulkiuose susirėmimuose, ji gali pasidaryti silpna, suaižėjusi, abejinga, nebejautri Dievo kvietimui.

Pasiklausykime Viešpaties: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir didžiuose dalykuose.“¹¹ Jis mums primena: nepaliaujamai kovok su vadinamaisiais menkniekiais, kurie, mano akimis, yra svarbūs dalykai; laiku vykdyk savo pareigas; šypsokis visiems, stokojantiems linksmumo, net jei tavo sieloje skausmas; be išsisukinėjimų paskirk pakankamai laiko maldai; atsiliepk į kiekvieną pagalbos prašymą; elkis ne tik teisingai, bet nepamiršk ir artimo meilės.

Kasdien viduje jaučiame panašius meilės veiksmus, tyliai raginančius pranokti save tose antgamtinių varžybų su pačiais savimi treniruotėse. Tegul Dievo šviesa padeda mums suvokti Jo nurodymus. Tegul Jis padeda mums kovoti ir pasiekti pergalę. Tegul Jis nepalieka mūsų, kai paslystame, nes tuomet visada sugebėsime atsikelti ir sugrįžti į kovą.

Negalime sustoti. Viešpats mūsų prašo kovoti kaskart intensyviau, kaskart giliau, kaskart visapusiškiau. Esame įpareigoti pranokti save, nes šių rungtynių vienintelis tikslas – pasiekti dangaus šlovę. O jeigu nepasieksime dangaus, visa kita bus beprasmiška.

Mūsų maldos laikas baigiasi. Savo sielos gelmėse mėgaukitės dieviškuoju gėriu. Prisiminkite, kad, tariant Konsekracijos žodžius, Kristus šventojoje Ostijoje išties pasiliks su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir dieviškumu. Garbinkite Jį su pagarba bei atsidavimu. Jo akivaizdoje atnaujinkite savo nuoširdžios meilės auką. Drąsiai sakykite Jam, kad Jį mylite. Dėkokite Jam už šį kasdienį ir švelnų gailestingumo įrodymą. Puoselėkite troškimą su pasitikėjimu priimti Komuniją. Manęs nesiliauja gluminti šis Meilės slėpinys: pats Viešpats ieško mano vargšės širdies, kad ši Jam būtų sostas ir net, jei pats atsiskirčiau nuo Jo, Jis vis vien manęs neapleis.

Pasisėmę paguodos iš tikrojo Kristaus buvimo, pasimaitinę Jo Kūnu, būsime ištikimi šiame žemiškajame gyvenime, o vėliau ir danguje šalia Jėzaus bei Jo Motinos švęsime pergalę. „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! <…> Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“³⁴