Punktų sąrašas

Kviečiai ir raugės

Dėstau jums ne savo paties mintis, bet Kristaus mokymą apie krikščionio idealą. Turėtumėte sutikti, kad krikščionis turi būti reiklus, kilnus ir patrauklus. Vis dėlto kas nors gali paklausti: „Ar įmanoma šitaip gyventi šiandienėje visuomenėje?“

Tiesa ta, kad Viešpats pašaukė mus tokiu metu, kai visi kalba apie taiką, o tos taikos nėra nei sielose, nei organizacijose, nei socialiniame gyvenime, nei tarp tautų. Nuolat kalbama apie lygybę ir demokratiją, o aplinkui daugėja uždarų ir griežtų kastų. Jis pašaukė mus tokiu metu, kai visi reikalauja tarpusavio supratimo, o jo nėra net tarp tų žmonių, kurie veikia su nuoširdžiu tikėjimu ir nori iš tikro mylėti. Nepamirškite, jog meilė labiau reiškiasi vienam kitą suprantant negu kažką duodant.

Gyvename tokiu laiku, kai fanatikai ar žmonės, nepajėgūs išklausyti kitokių argumentų, savo aukas kaltina žiaurumu ir agresyvumu. Viešpats pašaukė mus tokiu metu, kai girdime kalbas apie vienybę, bet neįmanoma įsivaizduoti didesnio dabartinio susiskaldymo tarp katalikų, jau nekalbant apskritai apie visus žmones.

Niekada nedarau politinių pastabų – tai ne mano darbas. Jeigu man, kunigui, reikėtų pavaizduoti dabartinę pasaulio situaciją, turėčiau prisiminti vieną mūsų Viešpaties palyginimą – būtent apie kviečius ir rauges. „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.“⁴⁰ Situacija aiški: laukas derlingas ir sėklos geros, lauko Šeimininkas išbarstė sėklas tinkamu laiku ir gerai išmanydamas savo darbą. Jis net turi sargus, saugančius lauką. Jeigu paskui kviečiuose pridygsta raugių, tai todėl, kad žmonės nesugebėjo tinkamai saugoti kviečių, nes jie – ir ypač krikščionys – užmigo ir leido prisiartinti priešui.

Kai nerūpestingų tarnų Šeimininkas klausia, kodėl lauke priaugo raugių, atsakyti yra paprasta: inimicus homo hoc fecit⁴¹ – tai padarė priešas! Mes, krikščionys, turėjome budėti, kad gerieji Kūrėjo sumanymai šioje žemėje būtų puoselėjami. Tačiau mes miegojome (ach, ta nelemta tinginystė ir snaudulys!), o priešas su savo tarnais dirbo be atvangos. Pažvelkite, kaip gausiai prižėlė raugių, kaip gausiai jų visur prisėta!

Nesu pašauktas būti nelaimių pranašu. Šiais žodžiais neketinu kaišioti nuniokoto ir beviltiško tikrovės paveikslo. Nenoriu skųstis laikmečiu, kuriame esame Viešpaties Apvaizdos dėka. Mylime šį laikmetį, nes esame pakviesti būtent dabar siekti savo asmeninio šventumo. Todėl nepasiduosime niekur nevedančiai naiviai nostalgijai – pasaulis niekada nebuvo nors kiek geresnis. Jau pačioje Bažnyčios pradžioje, jos lopšyje, tais laikais, kai dar apaštalavo dvylika apaštalų, – jau nuo tada prasidėjo žiaurūs persekiojimai, kilo pirmosios erezijos, sklido melas ir nuo grandinės buvo paleista neapykanta.

Visgi negalime paneigti, jog blogis, rodos, ėmė klestėti. Raugės išdygo visoje žemė – šiame Dievo lauke, kuris yra ir Kristaus mums duotas palikimas. Raugės ne tik išdygo – jos jau viską gožia. Negalime apsigaudinėti nuolatinio ir negrįžtamo progreso mitu. Progresas, nukreiptas į kilnų tikslą, yra gėris, ir Dievas nori, kad jis vyktų. Tačiau žmonės, regis, daugiau linksta galvoti apie kitokį, klaidingą progresą, apakinantį daugelį. Ir todėl nebepajėgiame suprasti, kad dėl kai kurių savo veiksmų žmonija juda atgal ir praranda jau užkariautas teritorijas.

Tvirtinu, kad Viešpats skyrė mums šį pasaulį kaip palikimą. Mums privalu išlaikyti savo sielas ir protus budrius. Turime būti realistiški ir nepasiduoti pralaimėjimo nuotaikoms. Tiktai užkietėjusios sąžinės žmogus, dėl rutinos praradęs jautrumą arba paviršutiniško požiūrio atbukintas, gali nepastebėti pasaulyje blogio, kuris yra Dievo įžeidimas ir neretai nepataisoma žala sieloms. Turime būti optimistai, bet mūsų optimizmas turi kilti iš tikėjimo niekad nepralaiminčio Dievo galia, o ne dėl kokio nors žmogiško pasitenkinimo jausmo arba naivaus išankstinio nusiraminimo.

Leiskite papasakoti tokį įvykį, man atsitikusį prieš daugelį metų. Turėjau vieną plačios širdies draugą, kuris buvo netikintis. Kartą rodydamas į gaublį jis pasakė: „Pažiūrėkite nuo Šiaurės iki Pietų, nuo Rytų iki Vakarų“. „Ir ką tu nori, kad aš pamatyčiau?“ – paklausiau. Jis atsakė: „Kristaus žlugimą. Tiek daug amžių žmonės stengėsi įdiegti Jo mokymą į savo gyvenimą ir štai rezultatai.“ Iš pradžių mane apėmė gilus liūdesys. Tikrai skaudu buvo suvokti, kad daugelis žmonių dar nepažįsta Viešpaties, o iš Jį pažįstančių daugelis gyvena taip, tarsi Jo nė nepažinotų.

Tačiau šis liūdesys truko labai neilgai. Jį greitai nugalėjo meilė ir dėkingumas. Juk Jėzus norėjo, kad kiekvienas žmogus laisva valia bendradarbiautų atpirkimo darbe. Kristus nežlugo: jo mokymas ir gyvenimas nuolat duoda vaisių, kurie visada yra veiksmingi. Jo vykdomas atpirkimas yra pakankamas ir netgi perteklinis.

Dievas nori ne vergų, bet vaikų ir todėl Jis gerbia mūsų laisvę. O gelbėjimo darbas tebesitęsia, ir kiekvienas iš mūsų jame dalyvauja. Remiantis įspūdingu šventojo Pauliaus aiškinimu, tokia yra paties Kristaus valia, kad savo kūnu ir gyvenimu papildytume tai, ko dar trūksta Kristaus kančiai, stengdamiesi pro Corpore eius, quod est Ecclesia¹¹, dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.

Tikrai verta, atsiliepus į Dievo meilę ir Jo pasitikėjimą, rizikuoti savo gyvenimu bei visiškai, iki galo Jam atsiduoti. Visų pirma, tikrai verta itin rimtai žiūrėti į savo krikščioniškąjį tikėjimą. Kai kalbame „Tikėjimo išpažinimą“, sakome tikį į vieną Dievą visagalį Tėvą, Jo Sūnų Jėzų Kristų, kuris mirė ir prisikėlė, ir Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją. Mes patvirtiname, kad Bažnyčia – viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė – yra Šventosios Dvasios gaivinamas Kristaus Kūnas. Mes džiūgaujame dėl nuodėmių atleidimo ir dėl vilties prisikėlimo iš numirusių. Tačiau ar šie žodžiai prasismelkia iki pačių mūsų širdies gelmių? Gal jie pasilieka vien mūsų lūpose? Sekminių dieviškoji pergalės, džiaugsmo ir ramybės žinia turėtų būti nepajudinamas kiekvieno krikščionio minčių, veiklos ir gyvenimo pagrindas.

Naujasis gyvenimas

Štai paprasta ir drauge didinga Naujojo Testamento įsteigimo akimirka. Jėzus išsklaido Senojo Įstatymo struktūrą ir Pats tampa mūsų maldos ir gyvenimo turiniu.

Tiesiog įsigilinkite į džiaugsmą, besiliejantį iš šiandienos liturgijos: „Tegul himnas būna aiškus, stiprus ir džiaugsmo pilnas.“⁵ Štai didžiulė krikščioniška šventė, skelbianti naują erą: „Senoji Pascha (žydų Velykos) pasibaigė; ima veikti naujasis laikas. Sena tampa nauja, tiesa šešėlius sklaido, o auštanti diena sugriauna naktį.“⁶

Meilės stebuklas! „Tai iš tikro Dievo vaikų duona“⁷. Jėzus, Pirmgimis, amžinojo Tėvo Sūnus, atsiduoda maisto pavidalu. Tas pats Jėzus, mus stiprinantis čia, mūsų laukia ir danguje kaip „savo svečių, bendrapaveldėtojų ir draugų“⁸, nes „tie, kurie maitinasi Kristumi, mirs žemiškąja laikina mirtimi, bet gyvens amžinai, kadangi Kristus yra neprarandamas“⁹.

Krikščioniui, randančiam nusiraminimą galutinėje Eucharistijos manoje, amžinoji laimė prasideda jau dabar. Senoji tvarka pradingo. Atsižadėkime to, kas sena, kad visa taptų nauja: „mūsų širdys, mūsų žodžiai ir mūsų veiksmai“¹⁰.

Tai ir yra Geroji Naujiena. Ji nauja ir gera, nes skelbia tokią gilią meilę, apie kokią nė nesapnavome. Ji yra gera naujiena, nes nėra nieko geresnio, kaip glaudžiai susivienyti su Dievu, didžiausiu visko Gėriu. Ji – Geroji Naujiena, nes neišreiškiamu būdu mums leidžia pajausti amžinybę.

Eucharistijos vaisingumas

Kai Viešpats per Paskutinę vakarienę įsteigė Eucharistiją, buvo naktis. Pasak šventojo Jono Auksaburnio, „Tai reiškia, jog laikas jau atėjo“¹³. Pasaulis jau buvo apimtas tamsos, o senosios apeigos ir senieji ženklai jau vėrė begalinį Dievo gailestingumą žmonijai. Vėrėsi kelias į naują aušrą – švito naujos Velykos. Tą naktį, kai buvo įsteigta Eucharistija, iš anksto pasirengta Prisikėlimo rytui.

Mes taip pat turime rengtis šiai naujajai aušrai. Visa, kas žalinga, susidėvėję ar neturi vertės – abejonės, įtarumas, liūdesys, bailumas – visa turi būti išmesta. Šventoji Eucharistija atnaujina dieviškąją įsūnystę ir turime atsiliepti in novitate sensus¹⁴ – atnaujindami visus savo jausmus ir veiksmus. Mums buvo suteiktas naujas energijos šaltinis, buvome galingai įšaknyti į Viešpatį. Kadangi galime valgyti naująją amžinąją Duoną, neturėtume misti senuoju raugu.