Punktų sąrašas

Viena Šventosios Dvasios dovana yra ypač reikalinga visiems krikščionims. Tai išminties dovana. Ji padeda pažinti Dievą ir džiaugtis Jo buvimu, suteikia perspektyvą, įgalinančią teisingai vertinti šio gyvenimo situacijas bei įvykius. Jeigu tikėjimas būtų nuoseklus, dairydamiesi aplinkui ir kontempliuodami pasaulį bei jo istoriją, neišvengtume jausmų, pripildžiusių Jėzaus Širdį: „Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“²¹. Netiesa, kad krikščionis nemato ir nesidžiaugia tuo, kas žmonijoje yra gera, jog išvis nesiekia žemiškų troškimų ir idealų įkūnijimo. Priešingai, krikščionis dalyvauja žemiškoje kūryboje ypatingu būdu, nes sielos gelmėse jaučia dievišką įkvėpimą kurti.

Taigi krikščioniškas tikėjimas neišsklaido gero ūpo ir neatmeta kilnių sielos įkvėpimų, priešingai – jis ugdo juos, pabrėždamas tikrąją prasmę. Egzistuojame ne tam, kad tiesiog siektume bet kokios laimės. Esame pašaukti į paties Dievo artumą, kad pažintume ir mylėtume Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Šventąją Dvasią, kad ta pačia vieno Dievo trijuose dieviškuose Asmenyse meile mylėtume angelus ir visus žmones.

Štai didžioji krikščioniško tikėjimo drąsa: turime skelbti žmogiškosios prigimties vertę ir jos didybę, tvirtinti, jog esame sukurti tam, kad per malonę, kuri kelia mus į antgamtinį lygmenį, pasiektume Dievo vaikų orumą. Ši drąsa nebūtų įmanoma, jeigu nesiremtume Dievo Tėvo gelbstinčiuoju sprendimu, kurį Kristus patvirtino savo krauju, o Šventoji Dvasia – savo nuolatiniu veikimu.

Turime gyventi tikėjimu. Turime augti tikėjimu taip, kad šis vieno Rytų Bažnyčios Tėvų krikščionio apibūdinimas tiktų ir mums: „Taip, kaip permatomi kristaliniai kūnai, gavę šviesos spindulį, ima žėrėti ir šviesti, taip ir sielos, nušviestos Šventosios Dvasios, turi tapti dvasingos ir nešti kitiems malonės šviesą. Iš Šventosios Dvasios sužinome būsimus įvykius, suprantame slėpinius ir paslėptas tiesas, gauname ypatingų sugebėjimų ir dangaus pilietystę, kalbamės su angelais. Iš Jos kyla niekad nesibaigiantis džiaugsmas, nuolatinis buvimas Dieve, panašumas į Dievą ir visų tauriausia būsena – susitapatinimas su Dievu.“²²

Ypatingo Dievo vaikų orumo suvokimas yra suderinamas su nuolankumu. Dievo vaikais tapome per Jo malonę. Tad išsigelbėjame ne savo jėgomis ir ne patys sau suteikiame gyvybę, bet visa tai yra Dievo malonė. Šios tiesos niekada negalime pamiršti. Jeigu pamirštume, mūsų gyvenimo sudievinimas būtų iškreiptas ir pavirstų savęs išaukštinimu, didžiausia įmanoma puikybe. Anksčiau ar vėliau šitai lemtų dvasinio gyvenimo nuopuolį, nes susidurtume su savo silpnumu ir skurdu.

„Ar drįsiu sakyti ‚Aš esu šventas‘? – klausia šventasis Augustinas. – Jeigu ‚šventu‘ laikysime tokį, kuris šventina kitus, o jam pačiam nereikia pagalbos tapti šventam, tai bus melas ir visiška puikybė. Jeigu ‚šventuoju‘ laikysime tą, kuris yra sukurtas būti šventu žmogumi, kaip skaitome „Kunigų knygoje“ (‚Tu būsi šventas, nes aš Dievas, esu šventas‘), tada visas Kristaus Kūnas iki paskutinio žemėje gyvo žmogaus gali drąsiai tarti, ‚aš esu šventas‘ nuo galvos iki kojų.“²³

Mylėkite trečiąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį. Savo būties gelmėje įsiklausykite į Jo dieviškus padrąsinimus arba į Jo priekaištus. Eikite per žemę šviesoje, liejamoje į jūsų sielas. Ir vilties Dievas tepripildo jus ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe ši viltis augtų mumyse kiekvieną dieną vis labiau ir labiau²⁴.

Krikščioniškas optimizmas

Kartais gali kilti pagunda tarti, jog toks galvojimas – tai tik labai gražus, bet neįgyvendinamas sapnas, puiki svajonė. Kalbėjau apie tikėjimo ir vilties atnaujinimą. Būkite stiprūs, tvirtai įsitikinę, kad dėl nuostabios Dievo galybės jūsų troškimai taps tikrove. Bet privalome tvirtai įsišaknyti į krikščioniškąją vilties dorybę.

Neapsipraskime su stebuklais, vykstančiais tiesiog mūsų akyse, ypač su tuo, kad mūsų Viešpats kiekvieną dieną nusileidžia pas mus per kunigo rankas. Jėzus nori, kad nuolat liktume budrūs, kad būtume įsitikinę Jo galios didybe, kad nuolat girdėtume Jo pažadą: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum²⁹. Jeigu eisite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais, duosite vaisių ir patrauksite sielas prie Dievo. Dėl to turime pasitikėti šiais Viešpaties žodžiais – lipti į valtį, nusitverti irklų, iškelti bures ir leistis į pasaulio, kurį Kristus mums skyrė kaip palikimą, jūrą. Duc in altum et laxate retia vestra in capturam!³⁰ Irkitės į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui!

Į mūsų širdis Kristaus įdiegtas apaštalinis uolumas neturėtų silpnėti ir išsekti dėl apgaulingo drovumo. Nors tikrai turime savo asmeninių silpnybių, tiesa ta, kad Viešpats panaudoja mūsų klaidas mūsų pačių labui. Savo gailestingu žvilgsniu Jis mato, kad esame silpnos, ribotos ir netobulos, nusidėti linkusios būtybės. Tačiau Jis liepia mums kovoti, pripažinti savo silpnumą, nebijoti, atgailauti, skatinti troškimą taisytis bei tobulėti.

Taip pat privalome nepamiršti, jog esame tik įrankiai: „Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.“³¹ Pats mokymas, pati žinia, kurią turime skleisti, savaime yra veiksminga ir begalinė. Ir tai kyla ne iš mūsų, bet iš Kristaus. Taip veikia pats Dievas, pasiryžęs išganyti ir atpirkti pasaulį.

Taigi tikėkite ir nepasiduokite liūdesiui. Mūsų neturi stabdyti jokie žmogiški išskaičiavimai. Kad nugalėtume kliūtis, turime mestis į darbą taip, kad pačios mūsų pastangos atvertų naujus kelius. Asmeninis šventumas, atsidavimas Viešpačiui yra panacėja, vaistas nuo bet kokių sunkumų.

Būti šventam reiškia gyventi taip, kaip to nori mūsų dangiškasis Tėvas. Jūs pasakysite, jog tai sunku. Taip, idealas yra labai aukštas, sunkiai pasiekiamas. Bet drauge tai yra ir lengva, ir pasiekiama. Kai žmogus suserga, nebūtinai gali rasti tinkamų vaistų. O štai antgamtiniuose dalykuose yra kitaip. Vaistai visada yra ranka pasiekiami: tai Jėzus Kristus, tikrai esantis Švenčiausioje Eucharistijoje ir teikiantis malonę per kitus savo įsteigtus sakramentus.

Pakartokime dar kartą žodžiais ir veiksmais: „Viešpatie, pasitikiu Tavimi, man užtenka Tavo įprastos apvaizdos, Tavo kasdienės pagalbos.“ Neturime Dievo prašyti didelių stebuklų. Tačiau privalu maldauti Jo sutvirtinti mūsų tikėjimą, apšviesti mūsų protą ir stiprinti mūsų valią. Jėzus visada šalia mūsų ir Jis visada elgiasi pagal savo dievišką prigimtį.

Savo mokymo pradžioje jus įspėjau dėl netinkamo sudievinimo. Nebijok pažinti save tokį, koks esi. Juk tu nulipdytas iš molio. Nesijaudink. Tu ir aš esame Dievo vaikai, o tai yra gerasis sudievinimas. Dieviškuoju pašaukimu esame išrinkti nuo pat amžinybės pradžios. Dievas „palaimino mus Kristuje <…> mus išsirinkdamas Jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“³². Esame išskirtinai Dievo, esame Jo įrankiai, nepaisant mūsų apgailėtino asmeninio menkumo. Tačiau mūsų pastangos nebus bergždžios tik tuomet, jei niekad nepamiršime savo silpnybės. Būtent pagundos primena mūsų menkumą.

Kai, susidūrę su savo vargingumu, nusiviliate (kartais galbūt net itin stipriai), turite visiškai nuolankiai atsiduoti į Dievo rankas. Pasakojama, kad Aleksandras Didysis vieną dieną susitiko su išmaldos prašančiu elgeta. Aleksandras sustojo ir liepė pavesti elgetai valdyti penkis miestus. Vargšas sumišęs ir nustebęs ėmė šaukti: aš juk neprašiau tokio dalyko! O Aleksandras atsiliepė: tu prašai kaip tas, kuo esi – elgeta, o aš tau dovanoju kaip tas, kas esu – karalius.

Net tomis akimirkomis, kai giliau patiriame savo ribas, galime ir turime atsigręžti į Dievą Tėvą, į Dievą Sūnų ir į Dievą Šventąją Dvasią, suvokdami esą dieviškojo gyvenimo dalyviai. Niekada nėra priežasties žvalgytis atgal³³, nes Viešpats visada šalia mūsų. Turime ištikimai, patikimai ir atsakingai atlikti savo pareigas, rasdami Jėzuje meilės bei motyvacijos suprasti kitų klaidas ir nugalėti savąsias. Šitaip visi nuopuoliai, mano, tavo ir galiausiai visų žmonių klaidos taps atrama Kristaus karalystei kurti.

Pripažinkime savo ligas, bet tikėkime Dievo jėga. Optimizmas, džiaugsmas ir tvirtas įsitikinimas, jog Viešpats mus nori naudoti kaip savo įrankius, turi persmelkti visą mūsų krikščioniškąjį gyvenimą. Jeigu esame Šventosios Bažnyčios nariai, jeigu esame atsirėmę į tvirtą šv. Petro uolą ir pasikliaujame Šventosios Dvasios veikimu, tada kaskart pasiryšime atlikti šią mažytę pareigą – kasdien berti grūdą. Atėjus pjūties metui, derlius tiesiog nebesutilps į kluonus.

Krikščioniškasis džiaugsmas

Vėl grįšime prie Bažnyčios siūlomos temos: Marija paimama į dangų su kūnu ir siela. Angelai džiūgauja. Taip pat džiūgauja Mergelės skaistusis sužadėtinis – šventasis Juozapas, Jos laukęs Rojuje. Bet grįžkime į Žemę. Tikėjimas moko, jog čia, žemėje, tesame piligrimai, keleiviai. Joje nestigs aukojimosi, skausmo ir netekčių. Ir drauge šis mūsų kelias privalo visada būti džiugus.

„Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu“²⁸, nes juk kitaip negalima Jam tarnauti. „Dievas myli linksmą davėją“²⁹, – tą, kuris visiškai atsiduoda džiaugsmingai aukodamasis, nes nėra ir negali būti jokio liūdesį pateisinančio motyvo.

Greičiausiai pagalvosite, kad toks viltingas pakilumas yra perdėtas, nes kiekvienas žmogus jaučia savo trūkumus ir išgyvena pralaimėjęs, kiekvienas patiria skausmą, nuovargį, nedėkingumą ir galbūt neapykantą. Kaipgi galėtume mes, krikščionys, būdami paprasti žmonės, išsivaduoti iš šios žmogiškai įprastos prigimtinės būklės?

Būtų naivu neigti nuolatinius skausmo ir nevilties, liūdesio ir vienatvės potyrius šioje žemiškoje kelionėje. Tikėjimu tvirtai suvokiame, kad visi jie – nėra atsitiktiniai, kad kūrinija nėra pašaukta sunaikinti savo pačios laimės troškimo. Tikėjimas moko, kad visa turi dievišką prasmę, nes pašaukimas veda mus į Tėvo namus. Krikščionio gyvenimas suprantamas antgamtiškai, todėl tai nesupaprastina sudėtingos žmogiškosios tikrovės, bet tik patvirtina, kad šis sudėtingumas gali ir turi būti persmelktas Dievo meilės, siejančios gyvenimą žemėje su būsimu gyvenimu Amžinojoje Tėvynėje.

Mūsų Motinos dangun ėmimo šventė atskleidžia šios džiaugsmingos vilties tikrovę. Vis dar esame piligrimai, bet mūsų Motina nuėjo pirma ir jau rodo mums kelio pabaigą. Ji mums kartoja, kad įmanoma pasiekti tikslą. Jeigu būsime ištikimi, būtinai jį pasieksime. Švenčiausioji Mergelė – ne tik pavyzdys, bet ir krikščionių pagalba. Girdėdama mūsų prašymą Monstra te esse Matrem³⁰ – „Parodyk, kad esi mūsų Motina“, Ji tiesiog negali savo vaikų neapgaubti motiniška globa.