Punktų sąrašas

Adventas – vilties metas

Nebenoriu daugiau kalbėti šį pirmąjį Advento sekmadienį, kai pradedame skaičiuoti dienas, skiriančias nuo mūsų Išganytojo gimimo. Jau aptarėme savo krikščioniškojo pašaukimo tikrumą: Viešpats patikėjo mums misiją patraukti kitas sielas šventumo link, priartinti jas prie Dievo, suvienyti su Bažnyčia, išplėsti Dievo karalystę visose širdyse. Jėzus nori, kad būtume atsidavę, ištikimi, jautrūs, mylintys. Jis nori, kad mes būtume šventi ir labai artimi Dievui.

Iš vienos pusės – puikybė ir geidulingumas, nuobodulys ir egoizmas. Iš kitos – meilė ir atsidavimas, gailestingumas ir nuolankumas, pasiaukojimas ir džiaugsmas. Turi pasirinkti. Esi pašauktas gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Negali siekti žemesnių tikslų, tenkintis vidutiniškumu, izoliuotu gyvenimu.

Kartą mačiau erelį, uždarytą geležiniame narve. Jis buvo purvinas, nušiurusiomis plunksnomis, naguose spaudė gabalą dvėselienos. Tada pagalvojau, kas atsitiktų man, jeigu atsisakyčiau iš Dievo gauto pašaukimo. Buvo gaila to vienišo, įkalinto paukščio, gimusio sklandyti aukštai danguje ir žvelgti į saulę. Mes taip pat galime pakilti į „savo mažytes aukštumas“, mylėti Dievą, tarnauti visiems žmonėms. Tačiau mūsų sielose neturi likti slaptų kertelių, neapšviestų Jėzaus Kristaus šviesos. Turime išmesti iš galvos visus rūpesčius, kurie tolina nuo Jo. Tada Kristus bus tavo prote, tavo lūpose, tavo širdyje, tavo veiksmuose. Šitaip visas tavo gyvenimas – širdis, darbai, protas ir žodžiai – prisipildys Dievo.

Evangelijoje ką tik perskaitėme: „atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“⁵⁰ Advento laikas – tai vilties laikas. Ši plati mūsų krikščioniško pašaukimo panorama, ši gyvenimo vienovė, kurios šerdis yra gyventi Dievo, mūsų Tėvo, akivaizdoje, gali ir turi tapti mūsų kasdienio gyvenimo realybe. Prašyk mūsų Karalienės kartu su manimi, kad tai išsipildytų. Pasistenk įsivaizduoti, kaip Ji praleido šiuos mėnesius, laukdama savo užgimsiančio Sūnaus. Ir mūsų Motina, Švenčiausioji Marija, padarys tave alter Christus, ipse Christus – kitu Kristumi, pačiu Kristumi!

Prasidėjo Gavėnia: atgailos, apsivalymo ir atsivertimo metas. Atsivertimas nėra lengvas uždavinys, bet ir pati krikščionybė nėra lengvas kelias. Neužtenka, metams bėgant, tik lankytis Bažnyčioje. Turbūt kiekvienas krikščionis prisimena savo išskirtinį pirmąjį atsivertimą, kai aiškiai suprato visa, ko iš jo prašo Viešpats. Šis pirmasis atsivertimas yra labai reikšmingas, bet vėlesni atsivertimai būna ir sunkesni, ir gal net labiau svarbesni. Kad palengvintume malonės veikimą per šiuos vėlesnius atsivertimus, turime išlaikyti savo sielą jauną, šauktis Viešpaties, mokėti Jo klausytis ir, supratę, kas buvo ne taip, prašyti atleidimo. Invocabit me et ego exaudiam eum – skaitome šio sekmadienio liturgijoje¹: kas manęs šauksis, jo išklausysiu, sako Viešpats. Apmąstykite nuostabų Dievo rūpinimąsi mumis: Jis visuomet pasirengęs mus išklausyti, Jis nuolat budi laukdamas žmogaus žodžio. Jis girdi mus visada, tačiau ypač dabar, kai mūsų širdys gerai pasirengė ir apsisprendė apsivalyti. Jis girdi mus. Jis neatstumia „graudžios ir nuolankios širdies“² prašymo.

Viešpats klausosi mūsų, kad galėtų įsikišti, įžengti į mūsų gyvenimą, kad išvaduotų mus nuo blogio ir pripildytų gėrio. Eripiam eum et glorificabo eum³, išgelbėsiu jį ir jam garbę suteiksiu – sako Jis apie žmogų. Taigi turime tikėtis garbės. Čia vėl kalbame apie mūsų vidinį dvasinį gyvenimą. Šios šlovės viltis stiprina mūsų tikėjimą, puoselėja mūsų meilę. Taip ima veikti trys teologinės dorybės, dieviškosios dorybės, kurios daro mus panašius į Tėvą Dievą.

Kaip dar geriau pradėti Gavėnią? Atnaujinkime tikėjimą, viltį ir dieviškąją meilę. Iš šių dorybių kyla atgailos dvasia ir troškimas apsivalyti. Gavėnia – tai ne tik proga sustiprinti išorinę apsimarinimo praktiką. Jeigu taip manytume, neįvertintume gilesnės krikščioniškojo gyvenimo reikšmės, nes juk šios išorinės pratybos, dar kartą sakau, yra tikėjimo, vilties ir meilės vaisiai.

Šventasis Paulius krikščionims Efeze pateikė tokį moto: Instaurare omnia in Christo¹¹ – visa atnaujinti Kristaus dvasia, padaryti Kristų visa ko centru bei šerdimi. Si exaltatus fuero a terra, omnia traham ad meipsum¹² – o Aš, kai būsiu pakeltas aukštai nuo žemės, visa patrauksiu prie savęs. Įsikūnijimu, darbais Nazarete, mokymais ir stebuklais Judėjos ir Galilėjos kraštuose, savo mirtimi ant kryžiaus ir savo prisikėlimu Kristus yra visatos centras, viso sukurtojo pasaulio Pirmagimis ir Viešpats. Mūsų, krikščionių, uždavinys yra skelbti šį Kristaus karaliavimą, liudyti jį savo žodžiais ir veiksmais. Mūsų Viešpats nori savų žmonių visuose žemės keliuose. Vienus Jis pašaukia pasitraukti iš visuomenės į dykumą, prašydamas nepaisyti įsipareigojimų pasauliui ir savo pavyzdžiu priminti Dievo buvimą. Kitiems Jis patiki kunigišką tarnystę. Tačiau Jis nori, kad dauguma liktų pasaulio sūkuryje, ten, kur jie yra užsiėmę žemiškais reikalais. Būtent šie krikščionys turi liudyti Kristų visose žmogiškos veiklos srityse: gamyklose, laboratorijose, žemės ūkyje, amatininkų dirbtuvėse, didelių miestų gatvėse ir atokiuose kalnų takeliuose.

Šia proga norėčiau priminti Kristaus pokalbį su dviem mokiniais pakeliui į Emausą. Jie jau buvo visiškai beprarandą viltį ir jiems atrodė, kad gyvenimas nebeturi prasmės. Kristus suprato jų liūdesį, pažvelgė jiems į širdį ir suteikė dalį Savojo gyvenimo.

Kai drauge eidami prisiartino prie kaimo, Jėzus dėjosi einąs toliau, tuomet mokiniai sustabdė Jį ir beveik privertė pasilikti. Ir tik vėliau jie atpažįsta Jį iš duonos laužymo. „Viešpatie, – sušunka jie, – tu buvai su mumis! Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“¹³ Kiekvienas krikščionis turėtų padėti Jėzui būti tarp žmonių. Jis turėtų taip elgtis, kad kiekvienas jo pažįstamas jaustų bonus odor Christi¹⁴ – tikrą Kristaus aukos dvelksmą. Žmonės turėtų atpažinti Mokytoją iš Jo mokinių.

Mūsų Viešpaties dangun žengimo šventė primena dar ir kitą dalyką. Kristus, ragindamas mus pasaulyje atlikti savo misiją, laukia mūsų danguje. Kitais žodžiais tariant, labai mielas gyvenimas žemėje dar nėra galutinis. „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“⁴³ ir amžinojo miesto.

Ir vis dėlto turime būti atsargūs, kad nesuprastume Dievo žodžio paviršutiniškai. Viešpats nesiekia, kad žemėje būtume nelaimingi ir tik kitame gyvenime sulauktume paguodos. Priešingai, Dievas nori, kad būtume laimingi čia, bet kartu trokštume tos vienintelės galutinės laimės. O šį troškimą gali numaldyti tik Jis vienas.

Antgamtinės realybės kontempliacija, malonės veikimas mūsų sielose, artimojo meilė – tai saldūs Dievo meilės vaisiai, dangaus nuojauta jau šiame gyvenime, daigas, kuriam skirta augti diena iš dienos. Mes, krikščionys, negalime pakęsti dvigubo gyvenimo, turime išlaikyti visa apimančią gyvenimo vienovę.

Kristus laukia mūsų. „Mūsų tėvynė danguje“⁴⁴, bet drauge esame tikri žemės piliečiai. Gyvename apsupti sunkumų, neteisybės ir supratimo stokos, bet taip pat ir džiaugsmo bei ramybės, kylančios iš žinojimo, jog esame Dievo vaikai. Būkime atkaklūs tarnaudami Viešpačiui ir pamatysime, kaip auga krikščioniškosios taikos armija ir daugėja šventumu stiprėjančių bendraatpirkėjų. Būkime kontempliatyvios sielos, ištisą parą – nuo pirmos iki paskutinės savo dienos minties – nenutrūkstamai bendraujančios su Dievu, nuolat kreipkime savo širdį į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Eikime pas Jį per savo Motiną Švenčiausiąją Mariją, o per Kristų pas Tėvą ir Šventąją Dvasią.

Jeigu vis dėlto Jėzaus žengimas į dangų palieka mūsų sielose šiek tiek liūdesio kartėlio, eikime pas Jo Motiną, kaip tai darė apaštalai. „Tuomet jie sugrįžo į Jeruzalę. <…> Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su <…> Jėzaus motina Marija.“⁴⁵

Vienintelis kelias – asmeninis šventumas

Jei siekiame niekada neprarasti apaštalavimo veržlumo, vaisingo troškimo tarnauti visiems žmonėms, reikia išgyventi tikėjimo, vilties ir meilės pilnatvę. Trumpai tariant – tai šventumo siekis. Nerandu kitų žodžių, kaip tik šie – asmeninis šventumas.

Šiandien, vienydamiesi su visa Bažnyčia, švenčiame Marijos – Dievo Motinos, Dukters ir Nuotakos šlovę. Kaip džiūgavome per Velykas, kai Kristus trečią dieną prisikėlė iš mirties, taip ir dabar džiūgaujame, nes Marija, lydėjusi Jėzų nuo gimimo Betliejuje iki Kryžiaus, yra šalia Jo, dvasia ir kūnu per amžių amžius besigėrinti Jo garbe. Toks yra slaptingasis Dievo planas: mūsų Motina, visapusiškai dalyvaudama išgelbėjimo plane, turėjo kartu su savo Sūnumi nueiti visą išganymo kelią: patirti neturtą Betliejuje, paslėptą kasdienį triūsą Nazarete, dieviškąjį apsireiškimą Galilėjos Kanoje, išbandymą Kančia bei dieviškąją Kryžiaus auką ir amžinąją palaimą Rojuje.

Visa tai tiesiogiai susiję ir su mumis, nes šis antgamtinis kelias turi tapti ir mūsų keliu. Marija parodo, kad juo galima eiti ir kad jis yra vienintelis teisingas kelias. Šiame sekimo Kristumi kelyje pirma mūsų žengia Marija, o dangiškasis mūsų Motinos išaukštinimas teikia ir mums tvirtą viltį išsigelbėti. Todėl Ją vadiname spes nostra ir causa nostrae laetitiae – mūsų viltimi ir mūsų linksmybės priežastimi.

Niekada neturime liautis pasitikėję, kad pasieksime šventumą. Turime su pasitikėjimu priimti Dievo kvietimus ir būti atkaklūs iki galo. Dievas, pradėjęs mumyse pašventinimo darbą, jį ir pabaigs²³. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“²⁴

Šioje šventėje viskas džiugina. Tvirta viltis pasiekti asmeninį šventumą yra Dievo dovana. Visgi žmogus negali būti pasyvus. Prisiminkite Kristaus žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša (kasdien) savo kryžių ir teseka manimi.“²⁵ Matote? Nešti kryžių kasdien… Nulla dies sine cruce! – nei dienos be kryžiaus! Nė dienos negalime nenešti Jo naštos ir nepriimti Jo jungo. Taigi nesiliausiu jums kartojęs, kad Prisikėlimo džiaugsmas – tai Kryžiaus skausmo pasekmė.

Bet nebijokite, nes pats Viešpats pasakė mums: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“²⁶ Šventasis Jonas Auksaburnis komentuoja: „Ateikite, ne tam, kad duotumėte ataskaitą, bet tam, kad išsivaduotumėte iš savo nuodėmių. Ateikite, nes man reikia ne garbės, kurios ir taip man negalite suteikti, man reikalingas jūsų išgelbėjimas. <...> Neišsigąskite išgirdę kalbant apie jungą, nes jis yra švelnus; nebijokite, kai kalbu apie naštą, nes ji yra lengva.“²⁷

Kiekvieną dieną mūsų asmeninio šventėjimo kelio neaplenkia kryžius. Bet tas kelias nėra beviltiškas, nes padeda pats Kristus. O šalia Jo nėra vietos liūdesiui. Man patinka kartoti: in laetitia, nulla dies sine cruce! Su džiaugsmu nė dienos be kryžiaus!