Punktų sąrašas

Eucharistija ir Švenčiausiosios Trejybės paslaptis

Šis Švenčiausiosios Trejybės meilės žmogui antplūdis Eucharistijoje itin didingai virsta nuolatiniu. Prieš daugelį metų visi išmokome iš katekizmo, kad Eucharistiją turime suprasti kaip Auką ir kaip sakramentą, ir kad šis sakramentas mus pasiekia tiek Komunijoje, tiek kaip didžiausia brangenybė, esanti tabernakulyje ant altoriaus. Bažnyčia visuose pasaulio tabernakuliuose esančiam eucharistiniam slėpiniui Corpus Christi – Kristaus Kūnui ir Kraujui – pagerbti turi kitą šventę. O šiandien, Didįjį Ketvirtadienį, galime susitelkti į Šventąją Eucharistiją kaip į Auką, kaip šventosiose Mišiose mūsų maistu tampančią Komuniją.

Jau jums kalbėjau apie Švenčiausiosios Trejybės meilės antplūdį. Ir kurgi dar aiškiau galėtume jį išvysti, jei ne Mišiose? Visa dieviškoji Trejybė veikia šventojoje altoriaus aukoje. Štai kodėl mėgstu kartoti tuos buvusius pradžios, o dabar atnašų ir Komunijos maldų pabaigos žodžius: „Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, tavo Sūnų, mes kreipiamės į Dievą Tėvą, kuris gyvena ir viešpatauja su Tavimi Šventosios Dvasios vienybėje, vienas Dieve, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.“^*

Per Mišias įprasta nuolat melstis Dievui Tėvui. Kunigas atstovauja amžinajam Kunigui, Jėzui Kristui, kuris tuo pačiu metu yra ir Auka. Šventoji Dvasia Mišiose veikia itin tikroviškai ir nenusakomai. „Šventosios Dvasios galia, – rašo šventasis Jonas Damaskietis, – duona pavirsta Kristaus Kūnu.“¹²

O kai kunigas meldžia dieviškojo atnašų palaiminimo, Šventosios Dvasios veikimas tampa itin aiškiai išreikštas: „Ateik Šventintojau, visagalis ir amžinasis Dieve, ir palaimink šią auką, teikiamą Tavo šventojo vardo garbei.“¹³ Tai didžioji auka, kuri deramai pašlovina švenčiausiąjį Dievo Vardą. Mes meldžiame, o pašventina Parakletas, kurį mums siunčia Tėvas ir Sūnus. Aktyvų Šventosios Dvasios dalyvavimą šioje aukoje taip pat atpažįstame, kai prieš pat Komuniją kalbame: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau! Tėvo valią vykdydamas, Šventajai Dvasiai bendradarbiaujant, Tu savo mirtimi atgaivinai pasaulį.“¹⁴

Antroje vietoje yra maldos gyvenimas, nes krikščioniškas atsidavimas, paklusnumas ir romumas gimsta iš meilės ir į meilę veda. O meilė skatina bendrystę, pokalbį ir draugystę. Krikščioniškasis gyvenimas reikalauja nuolatinio dialogo su Dievu, vienu trijuose Asmenyse – būtent į tokį artumą ir veda Šventoji Dvasia. „Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia.“³¹ Jeigu palaikysime nuolatinį ryšį su Šventąja Dvasia, patys tapsime dvasingi, suvoksime, kad esame Kristaus broliai bei Dievo vaikai ir niekad nedvejodami kreipsimės į Jį kaip į savo Tėvą³².

Išsiugdykime įprotį nuolat kalbėtis su Šventąja Dvasia, darančia mus šventesnius. Pasitikėkime Ja, prašykime Jos pagalbos, jauskime Jos artumą. Šitaip plėsis mūsų varginga širdis, šitaip labiau mylėsime Dievą, o per Jį – ir visus Jo kūrinius. Šitaip savo gyvenime atkursime galutinę Apokalipsės sceną, kurioje dvasia ir sužadėtinė, Šventoji Dvasia ir Bažnyčia – visi krikščionys – šaukia Jėzų Kristų ateiti ir pasilikti per amžius³³.

Trečioje vietoje svarbu vienybė su Kryžiumi, nes Kristaus gyvenime kelias į Prisikėlimą ir Sekmines ėjo per Kalvariją. Tokios sekos turi laikytis kiekvienas krikščionis. Kaip sako šventasis Paulius, „Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pagerbti“³⁴. Šventoji Dvasia ateina pas mus kaip kryžiaus vaisius, kaip mūsų visiško atsidavimo Dievui padarinys, kaip vien Jo garbės siekimas, visiškai išsižadant savęs.

Tik tada, kai malonei ištikimas žmogus, dėl Dievo meilės atsisakęs savęs, realiai išsivadavęs iš bet kokio savanaudiškumo ir netikro žmogiško saugumo, apsisprendžia kryžių paversti savo sielos centru, tik tada, kai žmogus iš tikro gyvena tikėjimu, jis gauna didžiosios liepsnos pilnatvę, didžią šviesą, didžią Šventosios Dvasios paguodą.

Būtent tuomet siela pradeda jausti Kristaus iškovotą laisvę ir ramybę³⁵, pasiekiančią mus per Šventosios Dvasios malonę. „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“³⁶ „O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė.“³⁷

Dabartinis mūsų gyvenimas yra ribotas dėl nuodėmės poveikio. Nepaisydami šito, mes, krikščionys, ypač aiškiai suvokiame savo dieviškąją įsūnystę, visišką laisvę dalyvauti savo Tėvo reikaluose ir nuolat džiaugtis, nes niekas iš mūsų negali atimti vilties.

Visa tai patiriama, žavintis didingais ir gražiais šios žemės dalykais, branginant kūrinijos turtingumą ir jos gėrį, mylint visomis jėgomis bei tyrumu, kuriam ir sukurta žmogiška širdis. Šitaip liūdesys dėl nuodėmės nevirsta karčia neviltimi arba išdidžia puikybe, nes atgaila ir mūsų žmogiško silpnumo pažinimas vėl padeda trokšti tapatintis su atperkančiu Kristumi, vis giliau vienytis su kitais žmonėmis. Ir tuomet mes, krikščionys, tikrai patiriame Šventosios Dvasios jėgą taip, kad net ir nesėkmės mūsų pačių nenusmukdo. Greičiau jos dar kartą kviečia pradėti iš naujo ir vėl būti ištikimais Kristaus liudytojais visose pasaulio kryžkelėse. Nors ir turime silpnybių, kurios iš tiesų tėra tik maži pralaimėjimai, nesukeliantys sieloje sąmyšio, tokiais Kristaus liudytojais galime būti. Ir net jeigu pasitaikytų didelių nuodėmių, Atgailos sakramentas, išgyventas su tikru gailesčiu, įgalina mus susitaikyti su Dievu ir vėl tapti gerais Jo gailestingumo liudininkais.

Taip trumpai būtų galima apibūdinti krikščioniško tikėjimo turtingumą. Tačiau vargu ar įmanoma žmonių kalba išreikšti tai, kaip Šventoji Dvasia vadovauja mums. Todėl norėčiau šį savo pamokymą baigti Sekminių liturginio himno kreipiniu. Šis kreipinys skamba kaip visos Bažnyčios nepaliaujamo prašymo aidas:

„O Dvasia, Viešpatie, nuženk,

savųjų sielose gyvenk,

pripilk malonių iš dangaus

krūtinę tikinčio žmogaus.

<…>

Mums Dievą Tėvą leisk pažinti,

jo Sūnų amžiną pamilti.

Dvasia Tu meilės jų bendros –

Tave tikėsim visados.“³⁸