Punktų sąrašas

Šventosios Mišios krikščionio gyvenime

Šitokiu būdu šventosios Mišios yra mūsų akistata su pagrindiniais tikėjimo slėpiniais, nes jos yra pačios Švenčiausiosios Trejybės atsidavimas Bažnyčiai. Būtent todėl Mišios turi būti krikščionių dvasinio gyvenimo centras ir jo pagrindas. Jos yra visų sakramentų tikslas¹⁸. Malonės gyvenimas, kurį mums suteikia Krikštas ir sustiprina Sutvirtinimas, auga ir visiškai išsiskleidžia per Mišias. „Dalyvaudami Eucharistijoje, – rašo šventasis Kirilas Jeruzalietis, – mes tampame dvasingi, sudievinti per veikimą Šventosios Dvasios, ne tik leidžiančios, kaip ir per Krikštą, dalintis su Kristumi Jo gyvenimu, bet padarančios mus visiškai tokius pat, kaip Kristus, įtraukiančios mus į Jėzaus Kristaus pilnatvę.“¹⁹

Ši Šventosios Dvasios versmė, sutapatinanti mus su Kristumi, leidžia pažinti, kad esame Dievo vaikai. Parakletas, būdamas Meilė, moko mus prisodrinti savo gyvenimą šios pažinimo dorybės. Šitaip consummati in unum²⁰ – tapę viena su Kristumi, galime būti tarp žmonių tuo, ką šventasis Augustinas pritaiko Eucharistijai – „vienybės ženklu, meilės ryšiu“²¹.

Nieko nenustebinsiu pasakydamas, jog kai kurie krikščionys labai menkai supranta šventųjų Mišių prasmę. Jiems tai grynai išorinis ritualas ar tiesiog socialinis susitarimas. Taip yra todėl, kad mūsų vargšės širdys šią didžiausią Dievo dovaną žmogui paverčia rutina. Per Mišias – būtent dabar per šias aukojamas Mišias – labai ypatingu būdu dalyvauja pati Šventoji Dvasia. Atsiliepdami į tokią didžią meilę, turime kūnu ir siela visiškai atsiduoti. Mes girdime Dievą, kalbame su Juo, Jį matome, jaučiame Jo skonį. O kai pritrūkstame žodžių, pakiliu balsu giedame Pange, lingua! skelbdami visai žmonijai apie Viešpaties didybę.

Sekminių aktualumas

Gili tikrovė, kurią įžvelgiame Šventojo Rašto tekstuose, nėra praeities atsiminimai, koks nors jau istorijos palaidotas Bažnyčios aukso amžius. Nepaisant mūsų silpnybių ir nuodėmių, ši gili tikrovė yra Bažnyčios realija ir šiandien, ir visais laikais. „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“⁸, – pasakė Viešpats savo mokiniams. Jėzus ištesėjo pažadą. Jis prisikėlė iš numirusių ir, susijungęs su amžinuoju Tėvu, siunčia mums Šventąją Dvasią, kad mus pašventintų ir teiktų gyvybę.

Dievo galia nušviečia Žemės veidą. Šventoji Dvasia padeda Kristaus Bažnyčiai visur būti iškiliu ženklu, visoms tautoms ir visiems žmonėms apreiškiančiu Dievo gerumą ir Jo meilę⁹. Nors ir esame labai riboti, galime su džiaugsmu ir pasitikėjimu žvelgti į dangų, nes Dievas mus myli ir vaduoja iš nuodėmių. Šventosios Dvasios buvimas ir Jos veikimas Bažnyčioje yra amžinosios laimės, džiaugsmo ir Dievo teikiamos ramybės nuojauta bei garantija.

Esame Ja taip pat pakrikštyti, kaip ir tie pirmieji tikintieji, atėję pas Petrą per Sekmines. Per Krikštą Dievas Tėvas tapo mūsų gyvenimo šeimininku, padarė mus Kristaus gyvenimo dalininkais ir suteikė Šventąją Dvasią. Šventasis Raštas sako, jog Dievas išgelbėjo mus „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti Jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“¹⁰.

Mūsų silpnumo ir pralaimėjimų patirtis arba, pavyzdžiui, save krikščionimis vadinančių žmonių susiskaldymas, sukeltas menkumo ir akivaizdžiai nevykusių, iškreiptų apaštalavimo iniciatyvų, – visa tai leidžia geriau suvokti nuodėmės tikrovę ir žmogaus ribotumą. Kita vertus, tai gali būti mūsų tikėjimo išbandymas, o gundymai ir abejonės gali priversti klausti: kur yra Dievo jėga ir galia? Tuomet turime stengtis būti dar ištikimesni, veikti su didesniu tyrumu ir naujomis jėgomis, šitaip įgyvendindami vilties dorybę.

Viena Šventosios Dvasios dovana yra ypač reikalinga visiems krikščionims. Tai išminties dovana. Ji padeda pažinti Dievą ir džiaugtis Jo buvimu, suteikia perspektyvą, įgalinančią teisingai vertinti šio gyvenimo situacijas bei įvykius. Jeigu tikėjimas būtų nuoseklus, dairydamiesi aplinkui ir kontempliuodami pasaulį bei jo istoriją, neišvengtume jausmų, pripildžiusių Jėzaus Širdį: „Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“²¹. Netiesa, kad krikščionis nemato ir nesidžiaugia tuo, kas žmonijoje yra gera, jog išvis nesiekia žemiškų troškimų ir idealų įkūnijimo. Priešingai, krikščionis dalyvauja žemiškoje kūryboje ypatingu būdu, nes sielos gelmėse jaučia dievišką įkvėpimą kurti.

Taigi krikščioniškas tikėjimas neišsklaido gero ūpo ir neatmeta kilnių sielos įkvėpimų, priešingai – jis ugdo juos, pabrėždamas tikrąją prasmę. Egzistuojame ne tam, kad tiesiog siektume bet kokios laimės. Esame pašaukti į paties Dievo artumą, kad pažintume ir mylėtume Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Šventąją Dvasią, kad ta pačia vieno Dievo trijuose dieviškuose Asmenyse meile mylėtume angelus ir visus žmones.

Štai didžioji krikščioniško tikėjimo drąsa: turime skelbti žmogiškosios prigimties vertę ir jos didybę, tvirtinti, jog esame sukurti tam, kad per malonę, kuri kelia mus į antgamtinį lygmenį, pasiektume Dievo vaikų orumą. Ši drąsa nebūtų įmanoma, jeigu nesiremtume Dievo Tėvo gelbstinčiuoju sprendimu, kurį Kristus patvirtino savo krauju, o Šventoji Dvasia – savo nuolatiniu veikimu.

Turime gyventi tikėjimu. Turime augti tikėjimu taip, kad šis vieno Rytų Bažnyčios Tėvų krikščionio apibūdinimas tiktų ir mums: „Taip, kaip permatomi kristaliniai kūnai, gavę šviesos spindulį, ima žėrėti ir šviesti, taip ir sielos, nušviestos Šventosios Dvasios, turi tapti dvasingos ir nešti kitiems malonės šviesą. Iš Šventosios Dvasios sužinome būsimus įvykius, suprantame slėpinius ir paslėptas tiesas, gauname ypatingų sugebėjimų ir dangaus pilietystę, kalbamės su angelais. Iš Jos kyla niekad nesibaigiantis džiaugsmas, nuolatinis buvimas Dieve, panašumas į Dievą ir visų tauriausia būsena – susitapatinimas su Dievu.“²²

Ypatingo Dievo vaikų orumo suvokimas yra suderinamas su nuolankumu. Dievo vaikais tapome per Jo malonę. Tad išsigelbėjame ne savo jėgomis ir ne patys sau suteikiame gyvybę, bet visa tai yra Dievo malonė. Šios tiesos niekada negalime pamiršti. Jeigu pamirštume, mūsų gyvenimo sudievinimas būtų iškreiptas ir pavirstų savęs išaukštinimu, didžiausia įmanoma puikybe. Anksčiau ar vėliau šitai lemtų dvasinio gyvenimo nuopuolį, nes susidurtume su savo silpnumu ir skurdu.

„Ar drįsiu sakyti ‚Aš esu šventas‘? – klausia šventasis Augustinas. – Jeigu ‚šventu‘ laikysime tokį, kuris šventina kitus, o jam pačiam nereikia pagalbos tapti šventam, tai bus melas ir visiška puikybė. Jeigu ‚šventuoju‘ laikysime tą, kuris yra sukurtas būti šventu žmogumi, kaip skaitome „Kunigų knygoje“ (‚Tu būsi šventas, nes aš Dievas, esu šventas‘), tada visas Kristaus Kūnas iki paskutinio žemėje gyvo žmogaus gali drąsiai tarti, ‚aš esu šventas‘ nuo galvos iki kojų.“²³

Mylėkite trečiąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį. Savo būties gelmėje įsiklausykite į Jo dieviškus padrąsinimus arba į Jo priekaištus. Eikite per žemę šviesoje, liejamoje į jūsų sielas. Ir vilties Dievas tepripildo jus ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe ši viltis augtų mumyse kiekvieną dieną vis labiau ir labiau²⁴.

Bendrauti su Šventąja Dvasia

Gyventi bendrystėje su Šventąja Dvasia – tai gyventi tikėjimu, viltimi ir krikščioniška meile. Tai reiškia leisti Dievui tvarkyti mūsų gyvenimą ir iš esmės pakeisti mūsų širdis, kad jos vis labiau panašėtų į Jo Širdį. Brandaus, gilaus ir tvirto krikščioniško gyvenimo neįmanoma suvaidinti, nes jis Dievo malonės augimo mumyse vaisius. „Apaštalų darbuose“ ankstyvoji krikščioniškoji bendruomenė apibūdinama vieninteliu trumpu, tačiau labai prasmingu sakiniu: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“²⁵

Taip gyveno pirmieji krikščionys, taip turėtume gyventi ir mes: medituodami mūsų tikėjimo doktriną, iki ji taps mūsų savastimi, susitikdami su Kristumi Eucharistijoje, asmeniškai bendraudami su Dievu per maldą, veikdami tiesiogiai ir nesislėpdami. Toks turėtų būti mūsų elgesys – kitaip gal ir sugebėtume mąstyti kaip eruditai, veiktume labiau ar ne taip veiksmingai, kalbėtume maldas ir atliktume pamaldumo praktikas, tačiau mūsų gyvenimas nebūtų autentiškai krikščioniškas, nes stigtų susitapatinimo su Kristumi, realaus ir gyvo dalyvavimo dieviškajame Jo gelbėjimo darbe.

Kreipiuosi į kiekvieną krikščionį, nes visi vienodai esame pašaukti į šventumą. Nėra antrarūšių krikščionių, turinčių praktikuoti tik „supaprastintą“ Evangelijos versiją. Visi gavome tą patį Krikštą. Nors ir egzistuoja skirtingos charizmos, nors ir veikiame skirtingomis situacijomis, visada tėra tiktai viena Dvasia, dalijanti Dievo dovanas, tik vienas tikėjimas, tik viena viltis, tik viena artimo meilė²⁶.

Apaštalo klausimą „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“²⁷ turėtume pritaikyti sau ir priimti jį kaip kvietimą bendrauti su Dievu asmeniškai. Kai kam, deja, Parakletas tėra Didis Nepažįstamasis. Kai kam Jis tėra tik ištariamas vardas, o ne vienas iš trijų dieviškųjų Asmenų, ne Tas, su kuriuo galima kalbėtis ir kurio dėka turime gyventi.

Su Šventąja Dvasia visada turime elgtis paprastai ir pasitikėdami, kaip moko Bažnyčios liturgija. Tada geriau pažinsime savo Viešpatį ir drauge geriau suvoksime, kokia didelė dovana yra galimybė vadintis krikščionimi. Suprasime didingą sudievinimo ir dalyvavimo paties Dievo gyvenime tiesą, apie kurią anksčiau kalbėjau.

„Šventoji Dvasia nėra menininkas, kuriantis mumyse dieviškąją substanciją, tarsi mes patys būtume Jai svetimi. Tikrai ne šitaip Ji veda mus į supanašėjimą su Dievu, bet greičiau pati, būdama Dievas ir iš Dievo kilusi, Ji kaip antspaudas vaške pažymi tas širdis, kurios Ją priima. Šitaip sujungdama savo pačios gyvenimą ir panašumą, Ji atkuria prigimties grožį pagal Dieviškąjį modelį ir grąžina žmogui jo panašumą su Dievu“²⁸.